2008 m. gruodžio 16 d., antradienis

ĮTIKTI VISIEMS. AR REIKIA?

Neobjektyvus, šališkas, nedemokratiškas, papirktas... – tai vis epitetai, kuriuos tenka išklausyti žurnalistams. Ir net tokio mažo laikraštėlio, kaip „Lietuvos profsąjungos“. Jeigu atskleidi kokią nors blogybę – tu terši profsąjungų vardą, jeigu atsisakai viešinti vienašališką, kartais net šmeižiančią, nuomonę – tu neobjektyvus ir papirktas.

O kaltinimas, kad neatlieki savo misijos, apskritai yra universalus, ypač jeigu nepakankamai daug vietos laikraštyje skiri ambicingiems veikėjams. Ta proga dar nesibodima priminti ir bankroto šmėklą.

Tai kur tas aukso vidurys? Ar jis apskritai yra? Ar įmanoma įtikti visiems? Tikriausiai, ne. Ir gal net reikia džiaugtis, kad kažkam neįtinki, nes jeigu patinki visiems, vertėtų pasitikrinti, ar esi gyvas.

Žinoma, nelinksma. Kitais metais, tikriausiai, sumažės visko, laikraščių irgi. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar sugebėsime išlikti žmonėmis.

Nors... Dabar jau dėl visko galima ginčytis, net ir dėl to, kas yra žmogus.

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

DISKUSIJOMIS FORMUOJAMAS ĮVAIZDIS

Bloga naujiena yra gera naujiena. Taip apie spaudos virtuvę yra pasakęs vienas žymus žiniasklaidos magnatas. Tačiau, tai nėra visiška tiesa. Pagrindinis aspektas, kad būtina naujiena. Ji gali būti ir gera, ir bloga, tačiau privalo būti šviežia. Tad keisti profsąjungininkų surengtos diskusijos apie įvaizdį pamąstymai, kad itin retai profsąjungos šmėžuoja žiniasklaidos taikiklyje. Bėda ir yra ta, kad naujienos taip ir nepavyksta sukurti. Nors reikia tiek nedaug...
Naujienų profsąjungos tikrai turi, apie jas rašytų ir žiniasklaida, tačiau neretai jos tiesiog sudūla „komunikacijos specialistų“ stalčiuose. Todėl nereikėtų visą laiką priekaištauti viešąją opiniją formuojančioms priemonėms. Taip, nėra žiniasklaida visada profsąjungų pusėje, tačiau vėl grįžtame prie skaudžios temos, kokį įvaizdį profsąjungos formuoja. Turbūt, kad jokio. Paklauskite eilinio žmogaus gatvėje: kokias asociacijas jam kelia profsąjungos ir manau, kad didžioji dauguma atsakys: vagys, neturiu nuomonės ir pan.
Įvaizdį reikia kurti kryptingai, o ne tik akcijomis, piketais ar streikais. Kiekvienas organizacijos pareiškimas, tai jau dalis kuriamo įvaizdžio. Paleisdami žinią apie save ir nuo savęs mes visuomenei perduodame tam tikrą poziciją. Ar visada eiliniai piliečiai supranta profsąjungas, jau priklauso nuo to, kaip suformuluotas pranešimas. Na, kur profsąjungų nuomonė apie Kubiliaus parengtą antikrizinį planą? Gal jis tobulas!? Štai ir pavyzdys, kad eteriu pasinaudoti galėjusios profsąjungos, taip ir liks prie suskilusios geldos.
Štai siūloma dažniau rengti susitikimus su žurnalistais. Idėja graži, tad labai įdomu, ar tai neliks metiniuose planuose. Vilties yra ir kaip sakoma „viltis – durnių motina ir ji miršta paskutinė“. Norėčiau, kad greičiau mirtų nesibaigiančios diskusijos ir prasidėtų konkretūs įvaizdžio formavimo darbai. Ponai ir ponios, ar laukti liko nedaug?

Jonas Ūliukas

2008 m. lapkričio 19 d., trečiadienis

GARSIAI PUČIANTYS TRIMITĄ

„Šalies profesinės sąjungos protestuoja prieš Remigijaus Šimašiaus kandidatūrą į teisingumo ministrus. Jį į Teisingumo ministerijos vadovus praėjusią savaitę pasiūlė Liberalų sąjūdis. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Kvedaravičius sako, kad atitinkamas pranešimas bus išplatintas artimiausiu metu“, tai citata prieš savaitę nuskambėjusi grėsmingai. Tačiau žadėto „atitinkamo pranešimo“ taip ir nesulaukėme. Vėl muilo burbulas sprogo.
Tai jau darosi nebejuokinga ir nesolidu, didžiausios darbuotojų atstovės vienam iš vadovų pasakius A bėgti į krūmus. Labiau tai primena neapgalvotą žingsnį, kai „laisvuoju būdu“ pasakoma tai, kas nėra visos organizacijos pozicija. Ar nekyšo etatinio profsąjungų nuomonių formuotojo ausys už šio pareiškimo?
Profsąjungos ir toliau mina tuo taku, kuriuo klampoja jau gerus penkerius metus. Svarbu bet kokia kaina suregzti intrigą ir patekti žiniasklaidos akiratin. Po tokių žingsnių man nekyla klausimas kodėl profsąjungų reitingai tokie žemi? Kryptingos ir nuoseklios politikos NEbuvimas ir yra tas faktorius, kuris nulemia, jog visuomenės pasitikėjimo aukštumų nepasieksime dar bent artimiausius kelerius metus.
„Auksaburniai“ turėtų atminti paprastą dalyką, jei jau pasakei viešai, tai turi padaryti savo pažadėtus darbus. Juk politikams darbuotojų atstovų organizacijos mėgsta priminti, jog kalba jie viena, o daro kita. Bet ar profsąjungos nedaro tokių pačių klaidų?
Ir gal dar padarykite vieną seminarą apie įvaizdį!?

Jonas Ūliukas

2008 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

O REIKIA TIEK NEDAUG...

„Skaitinėju jūsų internetinį puslapį ir man kilo toks klausimas, gal ir juokingas jums pasirodys, bet - kaip galima tapti profesinės sąjungos nariu?“, - vieną pavakarę redakcijos telefono ragelyje išgirstu simpatišką vyrišką balsą. Išsiaiškinu, kur žmogus dirba, pasiūlau jam, kur gali kreiptis. Pasitikslindamas vyras dar paklausia, ar darbdavys negali taikyti jokių sankcijų už narystę profesinėje sąjungoje.
Beveik euforišku balsu patikinu jį, kad ne, ir padėjus ragelį pasidaro taip gera gera. Gal todėl, kad per visą dieną prisirinkau neigiamų emocijų, gal dėl to, kad buvau benustojanti tikėti, jog žmonės dar linkę burtis ir kažką bendrai spręsti, o greičiausiai suvokiau, kad tai, ką darau, kažkam gali atnešti naudos.
Pripažinkim, jog labai dažnai nematome žmogaus „apaugę“ savo pačių sukurtais, kartais primestais stereotipais, kaip mantras kartojam tiek prasmės, tiek poveikio netekusius „burtažodžius“, energiją bei laiką sąmoningai ar nesąmoningai eikvojame į akis ir už akių triuškinti savo tariamiems oponentams.
O reikia tiek nedaug: minutės, kai pasijauti svarbus pats, kai svarbūs tau yra kiti, pagaliau suvokimo, kad viskas beprotiškai laikina...

Optimija

2008 m. lapkričio 11 d., antradienis

LP TURI ŽLUGTI, NES JIS ANGAŽIOTAS. AR DĖL TO?

LOGISTAS (komentarai)

Kad ir kaip gaila, bet šiandien matyt jau galima konstatuoti, kad laikraštis priėjo liepto galą, galima dėl to kaltinti ką nori, bet ar iš to bus nauda, ar kas pasikeis – NE. O ar kas realiai ieško išeitis taško, ar kas bandė analizuoti problemos esme, kodėl taip atsitiko, manau – NE.Gerai suformuluota problema – pusiau išspręsta problema.CHARLES F. KETTERINGO problemos esmė manau labai paprasta, trūksta naujų pažiūrų, vienašališkas požiūris, laikraštis kaip nepaimk yra angažuotas – kas moka pinigus, tas užsako muzika, matyt tai laikrašti ir pražudys.

REDAKTORIAUS JS ATSAKYMAS

1. Taip, laikraštis yra angažuotas. Bet tuo nieko nepasakoma. Nes juk nėra neturinčios savo pozicijos, neangažuotos televizijos, spaudos, radijos, interneto.

Gal galite, tamsta, nurodyti tokį pavyzdį? „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios?“ „Delfi“, LRT?

2. Laikraštis turi turėti poziciją, savo požiūrį, turi laikytis tam tikros VERTYBIŲ SISTEMOS, kiek tai įmanoma veikiant VYRAUJANČIOJE RINKOS SANTYKIŲ IR POLITINĖS KONJUNKTŪROS sistemoje.

Taigi „Lietuvos profsąjungų“ (LP interneto), kaip ir bet kurio laikraščio, leidyklos, televizijos, teoriškai deklaruojama laisvė yra RIBOTA ir politinės ekonominės konjunktūros RIBOJAMA.

3. Ir vis dėlto "Lietuvos profsąjungos", jų redaktoriai iki šiol buvo laimingesni, - jie turėjo nemaža LAISVĖS propaguoti kairiąsias vertybes ir profsąjungų judėjimo vertybes .

4. O PROFSĄJUNGŲ JUDĖJIMO vertinimo prioritetus LP išdėsto (ir, žinoma, jais vadovaujasi) šitaip:

a. Socialinis dialogas siekiant maksimaliai išsiderėti iš darbdavio (ypač iš visagalio KAPITALO) KUO DAUGIAU oraus darbo pozicijų.

b. Kai derybos tampa tik imitacija (geltonosios profsąjungos šiuo metodu kaip tik ir dengiasi) būtina panaudoti jėgą - streiką.

c. LP rėmė ir rems streikuojančius, protestuojančius ir smerkė ir smerks tuos, kurie pastariesiems kaišioja pagalius į ratus (t.y. geltonuosius).

d. LP nuosekliai remia tokias profsąjungas, kurios sugeba iš socialinio dialogo išspausti maksimumą naudos darbuotojams ( "Mažeikių naftą", Klaipėdos "Švyturį" ar A.Posochovo ugdomą Paslaugų sferos išsišakojusį "profsąjungų kompleksą").

e. Solidarumas, vienybė, vienijimasis. LP „gaudo“ ir viešina informaciją, jei tik atsiranda faktų, kad profsąjungos VIENIJASI.

Deja, dažniau jos skaldosi, vengia jungtis į stambesnius darinius, pavydžiai saugodamos savo "privatizuotas" (ar prichvatizuotas) teritorijas - buvusį tarybinių profsąjungų turtą, išnuomojamų kabinetų "kv. metrus".

LP negalėjo tapti šalininkais tų, kurie suskaldė stipriausią, įtakingiausią, profsąjungą - LŠDPS, nes LŠDPS "gelbėtojai" turėjo galimybę išsaugoti jos vienybę, jei tik vietoje įtūžio būtų pasitelkę daugiau strateginės išminties.

f. Profsąjungų judėjimo plėtra. Tai dar vienas LP proteguojamų profsąjungų, jų "angažuotumo" kriterijus Todėl LP ir propaguoja "Posochovo fenomeną", Viliaus Ligeikos žygius po geležinkelio stotis, po kurių tuo pačiu maršrutu kuriasi naujos profsąjungos.

LP aidžiai seka ir palankiai aprašo TIKRŲ profsąjungų kūrimosi atvejus.

g. LP propaguoja lyderius, kurių "kabinetai ant ratų" - tuos, kurie užuot savo ofisuose skaitę laikraščius ir vadovavę telefonu (o dabar gal ir el. žinutėmis) nuolat važinėja po šalį lankydami savo organizacijas.

h. LP jaučia pareigą spausdinti profsąjungininkų pasaulėžiūrinį akiratį plečiančią medžiagą, padėti profsąjunginkų švietimui.

Rengiame (nors tai brangiai kainuoja) socialinio teorinio lygmens informaciją:


- bendraisiais socialinės politikos klausimais (interviu su P.Gyliu, R.Lazutka, J.V.Paleckiu, A.Sysu);

- populiariomis publikacijomis globalizacijos tema (L.Šabajevaitės paskaitų ciklas ir kt);

- sisteminga informacija apie ES ir kitų šalių profsąjungas (reguliariai tokią informaciją skelbia tik LP).

- informacija iš tarptautinių profsąjungų centrų (ITUC pozicija prasidėjus finansinei krizei, ES profsąjungų pozicija Gruzijo-Rusijos konflikte ir pan.).

Tai, žinoma, ne visi mūsų ANGAŽUOTUMO prioritetai. Dar stengiamės papasakoti APIE ŽMOGŲ . Teikti teisinių konsultacijų..

IR DAR:

neslėpsime, kad PRIKLAUSOME NUO RINKOS ( o kas iš žiniaskaidos nuo jos nepriklauso?), nuo tų ar kitų profsąjungų domėjimusi mumis, išreiškiamu PRENUMERATA.

Plačiau pasakojame apie tas profsąjungas, kurios užsisako daugiau laikraščio egzempliorių.

Apie tas profsąjungas, kurios neužsisako ar beveik neužsisako - informaciją pasirenkame patys: jei tikrai įdomi - spausdinime.

O dabar noriu paklausti UŽANGAŽUOTĄ komentarą parašiusio ANONIMO LOGISTO ir kitų profsąjungininkų:

O ar jums iš tikrųjų reikia VIENO visus vienijančio ir profsąjungų idėją skleidžiančio laikraščio ir interneto? Kol kas toks yra tik vienas - "Lietuvos profsąjungos"?

Dvylikti metai redaguodamas "Lietuvos profsąjungas" ir kartu su Kolege Ramune dažnai po darbo valandų (bei išeiginėmis) rengdami LP interneto informaciją, pastaruoju metu vis dėlto SUABEJOJOME: o ar profsąjungoms to reikia?

Tokią abejonę subrandino ne tik prenumeratos rezultatai.

Galutinį tašką padėjo iki šiol mums atrodžiusių autoritetingais profsąjungos lyderių prisipažinimas, kad JIE LAIKRAŠČIO NESKAITO (Kiti aiškina: neskaitą dėl to, kad jis neva vien kartojąs internetinę informaciją).

NET IŠGIRDOME, KAD PRENUMERATAI IŠLEIDŽIAMI PINIGAI GALĖTŲ BŪTI PANUDOTI GERIAU.

O gal, anot Ramūno Narbuto (kauniečio profsąjungininko - KRC vadovo), "niekam nieko nereikia"?

Labanakt.

Redaktorius ir LP žurnalistas Juozas Steponas

2008 11 11, 22.08

2008 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

REIKALINGAS PAAIŠKINIMAS

Ar aš nesuprantu, ar šiaip esu „durna", bet man galvoj netelpa tokia „pagalba bankams“, kuri, neva yra toks ES įteisintas „gėris“. Latvijos štai vyriausybė už du latus nupirko banko „Parex“ kontrolinį akcijų paketą. Dabar jau buvę du banko savininkai sakosi tikisi po kiek laiko tą paketą išpirkti. Už tuos pačius du latus. Po to, kai valstybė bankui įpumpuos 200 milijonų latų (iš kur ji juos ima?). Pradžiai...
Tai ar gali man kas nors paaiškinti, kur čia logika???

2008 m. lapkričio 7 d., penktadienis

ŠVIETIMO TIEK MAŽAI, O PROFSĄJUNGŲ TIEK DAUG

Suskilusi Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga iš pat pradžių pasuko, rodos, skirtingais keliais. Vieni nuėjo streikų, kiti – derybų keliu. Tikslas buvo vienas – iškovoti mokytojams didesnius atlyginimus. Vieniems sėdint prie derybų stalo, kiti šalo gatvėse ir streikavo. Vieni derėjosi dėl ilgalaikės mokytojų atlyginimų kėlimo programos, kiti – spaudė valdžią siekdami didesnių algų čia ir dabar. Tie, kurie derėjosi, dar labai agitavo ir prieš streikus, neva tik „susikompromitavusiam“ A.Bružui to reikia. Tiesa, vėliau atsitokėjo ir surietė streikuojančius mokytojus palaikantį pareiškimą.
Beje, derybininkus, esą dėl „atskilėliams“ vadovavusios R.Osipavičiūtės diktato derybiniuose susitikimuose, netrukus paliko ir dvi nuo pat skaldančiojo suvažiavimo dienos atskilėlius labai palaikiusios pedagogų profsąjungos. Mokytojų ir krikščioniškoji profsąjungos prisijungė prie A.Bružo su E.Jesinu ir perėmė jų streikų taktiką.
Na, bet, atrodo, laimėjo abi pusės, tačiau dabar jau (beveik) niekas neabejoja, kad tik streikų pagalba.
Betgi istorija dar nesibaigė. Ateinant naujai valdžiai abi pusės sukruto išsaugoti tai, kas iškovota. Ir priemones renkasi stebėtinai panašias. Štai vieną dieną Švietimo ir mokslo ministerijoje lankosi A.Bružas su komanda, po kelių dienų – pagrindinio lyderio postą priešingoje komandoje perėmęs „aukštaitis“ A.Jurgelevičius ir ko. Kalbama dėl atlyginimų augimo nuo kitų metų pradžios.
Beje, nueinantis ministras A.Monkevičius, priešingai nei prieš jį ministeriją valdžiusi R.Žakaitienė, demonstratyviai palaikiusi tik „nuosaikiuosius“, labai greitai „įvaldė“ visiems priimtiną taktiką. Tiesa, jo darbotvarkė dėl to gerokai išsipūtė, nes susitikus su vienais, tekdavo apie tą patį kalbėti su kitais.
O dabar abi komandos supranta, kad ateinanti dešiniųjų valdžia beverždama diržus gali gerokai prismaugti ilgalaikę atlyginimų kėlimo programą, ir pradeda būsimą vyriausybę spausti avansu.
Tad viena dieną naujienų agentūros Elta salėje spaudos konferenciją rengia keturias profsąjungas suvienijęs centras su Bružu priešaky, po dviejų dienų – BNS‘o salėje kėdes jau šildo Jurgelevičius ir Osipavičiūtė. Pirmieji primena, kad streikai nebuvo nutraukti, o tik pristabdyti, o žodis streikas išslysta net ir iš prisiekusių derybų šalininkų lūpų.
Taigi buvo vienodi tik tikslai, dabar supanašėjo ir priemonės. Net nuosaikieji „aukštaičiai“, anksčiau negailėję laiko kurpti Bružą „demaskuojantiems“ pranešimams, atrodo, tam reikalui jėgų jau nebešvaisto.
Artėjant taupymo vajui, būtų logiška suvienyti jėgas, tačiau, deja, net ir didžiausiam optimistui sunku įsivaizduoti šių dviejų, berods, dar vis tebesiteisiančių tarpusavyje, pusių susijungimą. Bent jau ne dabar, ne tuoj.
Beje, kartu su „aukštaičiais“ prieš Bružą maištą kėlusios aukštųjų mokyklų profsąjungos jau pasuko savarankišku, nei į Bružo, nei į Jurgelevičiaus būstinę nevedančiu keliu. Jos rengiasi savo streikui.

R.Pekkinen

2008 m. spalio 8 d., trečiadienis

JEIGU MIRTI, TAI - SU MUZIKA!

Per Naujuosius sostinę nušvies menininko Gerto Hofo Lietuvai sukurtas šviesos ir ugnies spektaklis, kurio metu pliūptels apie 50 km aukščio šviesa. Šviesa turėtų būti matoma net iš kosmoso, - išdidžiai skelbia žiniasklaida. Prieš šį spektaklį bus dar kitas reginys - modernus muzikos ir šokio projektas „@ hofmann_Spragtukas“.
Su siaubu ieškau šio, keik daugiau nei valandą truksiančio, renginio kainos. 3,5 mln. litų! Ir tai tik pradžia, juk kitais metais bus minimas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, o Vilnius taps Europos kultūros sostine.
Dar prisimenu Vilniaus 5 mln. skolą už naują abejotinos vertės J.Mačiūno „Fluxus“ meno porciją, kurią sostinė dar A.Zuoko laikais įsipareigojo išpirkti iš Jono Meko.
O kur dar vienas nacionalinės svarbos projektas (!) - Gugenheimo muziejus? Kaina - nuo 300 mln. litų, o nauda – abejotina. Nežinau, kodėl Į Vilnių dėl šio visiškai neoriginalaus, pasaulyje prieštaringai vertinamo projekto staiga turėtų pradėti plūsti turistai. Štai toks pats muziejus Bilbao mieste Ispanijoje, t.y. ten, kur šilta, atsipirko bene per 9 metus, o tada šis projektas dar buvo originalus.
Taigi Naujametė naktis Vilniuje turėtų būti įspūdinga. Su siaubu laukiu, kiek dar reiks sukišti milijonų (milijardų?), kad iššoktume aukščiau bambos ir mus pamatytų visas pasaulis, kuriam, beje, dar kurį laiką tikrai nerūpės jokios puotos. O kosmosui tai nerūpės juo labiau.
Tačiau man rūpi, ar Lietuva (bent jau didžioji jos dalis) kitąmet turės už ką nusipirkti pavalgyt?
Nors... Antra vertus, jeigu jau mirti, tai - su muzika!

RMP

2008 m. rugsėjo 12 d., penktadienis

OKUPACIJOS SUKELTAS ŠLEIKŠTULYS

„N.Pareigytė "triusikais" dalinasi su mėnesinėmis sergančiu šunimi“ – skelbia vieno iš internetinio, tiesa bulvarinio, dienraščio antraštė. Net bulvarui per šlykštu. O ji dar anonsuojama solidžiame portale Delfi.
Tikriausiai, kalta sovietinė okupacija, nes anot Delfyje publikuotos garbios profesorės, kuri mokslus baigė toje pačioje okupacijoje, ši kalta dėl visų blogybių: „kelių erelių“, didėjančio smurto šeimoje ir visuomenėje etc. Aš, matyt, irgi tos okupacijos auka, nes už tokią antraštę norisi išdaužyti jos autoriui snukį.
RMP

2008 m. rugsėjo 2 d., antradienis

TIK PATYS, TIK VISI KARTU, BE JOKIŲ AUTORITETŲ


Ir ko tik turi imtis žmonės Nepriklausomoje Lietuvoje, kad išsaugotų savo vaikams mokyklas! Štai zarasiškiai jau badavo. Kovo mėnesį dešimt dienų, kad politikai nenaikintų puikiai švietimo, kultūros ir visas su tuo susijusias funkcijas atliekančių mokyklų kaimuose. Rezultatas nulinis. Tačiau nenuleido rankų, nes manė (ir tebemano), kad jeigu pralaimės, tai bus paskutinis pilietinis judėjimas Lietuvos kaime.
Tada savęs, pabendravusi su Baibių bendruomenės atstovais, klausiau – ką dar galima padaryti? Susideginti prie savivaldybės?!
Ne, jie nesidegino. Jie pademonstravo, kad stipri bendruomenė gali atsispirti politikų savivalei, jų „neginčijamų“ sprendimų absurdiškumui. Savivaldybės desantas atakavo kaimo žmones visą vasarą, dienomis ir vakarais. Tikino, kad mokykla tikrai bus uždaryta ir joks užsispyrimas čia nepadės. Padėjo. Net tris kartus valdininkams pakeitus mokyklos direktorių, nė vienas jų (su didžiuliu bendruomenės palaikymu) nepasirašė mokyklos reorganizavimo sąlygų paketo.
Kol politikai pasimetę svarsto, ką daryti toliau, kaimo mokykloje mokosi 49 vaikai. Praeitais mokslo metais, kai savivaldybė panūdo reorganizuoti mokyklą dėl esą nepakankamo mokinių skaičiaus, ją lankė 40 mokinių.
Moksleivių daugėjimas bei tai, kad bent jau šiais mokslo metais nebebus draskoma mokykla, teikia optimizmo. Tačiau bendruomenė, pradedant pirmokėliais, jų tėvais ir baigiant parapijos klebonu, nežada atsipalaiduoti. Ji ir toliau atkakliai, bendromis jėgomis priešinsis valstybei, užsimojusiai „sutvarkyti“ šalies mokyklų tinklą, bei savivaldybei, besivadovaujančiai kai kurių asmenų neaiškiais politiniais ar komerciniais tikslais, siekiančiai sunaikinti kaimo kultūros ir švietimo židinius.
Tiesa, švietimo ir mokslo ministras kol kas suokia gražiai. Atvykęs į Zarasus „nuimti įtampos“ kartu su meru ir bendruomenės nariais gurkšnoja kavutę, kalbasi, nors nieko konkretaus toks susitikimas ir nežada.
O Prezidento, kuriam bet kuria proga spaudos tarnyba į lūpas deda žodžius apie pagarbą šeimai, mokyklai, mokytojui ir taip toliau, galva, matyt, šiuo metu užimta tik Gruzijos reikalais. Atvykęs į Zarasus, Lietuvos kultūros sostinę, jis nesusitiko su Baibių bendruomene, nors buvo kviestas. Tiesa, kviestas per patarėjus, kurie pareiškė, jog Prezidento atvykimas į minėtą kaimą kažkodėl supriešintų žmones (!).
Šalies vadovo dviveidiškumas jau nestebina. Štai kad ir pasibaigus zarasiškių bado akcijai jis atvyko į kaimyninį Utenos rajoną ir liaupsino neva sėkmingai vykstančią mokyklų reorganizaciją. O kad už kelių dešimčių kilometrų dėl tos pačios reorganizacijos vos prieš keletą dienų badavo žmonės, Prezidentui nė motais.
Ir iš kur vis dar randasi žmonių, jį laikančiu moraliniu autoritetu...
Uršulė BĖDULIENĖ

2008 m. liepos 16 d., trečiadienis

LIETUVOJE VISKAS GERAI, TIK VALGYTI MAŽIAU REIKIA

Vienam iš profesinių sąjungų lyderių Socialdemokratų partijos posėdyje pastebėjus, kad Lietuvoje minimalus pragyvenimo lygis - 420 litų - yra nerealus, nes už tiek išgyventi neįmanoma, socialinės apsaugos ir darbo ministrė makabriškai pastebėjo: „bet Lietuvoje juk dar niekas nemirė iš bado. Na, jeigu normalus žmogus, ne pijokas...“
Tuo tarpu du iškilūs politikai pašnibždomis samprotauja:
Moteris: aš tai galėčiau, man atrodo, pragyventi už 420 litų per mėnesį. Jeigu rūbų neperki, butas yra, tik mastui lieka...
Vyras: O aš tai ne, nes daug valgau.

2008 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

DAR PALAUKIME

Nenori profsąjungos – rinkis darbo tarybą, - skelbia antraštė „Verslo žiniose“. Straipsnyje teigiama, kad darbo taryba, „tai tiesiog dar viena darbuotojų interesams atstovaujanti institucija, panaši, tačiau jokių būdu netapati visuomenėje truputį neigiamą atspalvį dar turinčioms profesinėms sąjungoms“.
Dauguma profesinių sąjungų veikėjų išgirdę žodžių junginį „darbo taryba“ susiraukia it citrinos kandę, užuot kažkaip bandę iš tos citrinos pasidaryti limonado. LPSK teisininkai buvo sukūrę programą darbo tarybų atstovų mokymams, kad jie daugiau sužinotų apie profesines sąjungas, būtų šalia jų, o ateityje galbūt taptų jau profsąjungų atstovais. LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas taip pat ragino neignoruoti darbo tarybų.
Tačiau daugumai „strategų“ tai nepatinka. Konkurentų esą arti prisileisti nereikia, be to, toks dėmesys gali pakenkti profesinėms sąjungoms ir pan. Bet užtai mielai toliau liežuviais plakami prisidėjusieji prie Darbo tarybų įstatymo rengimo, o ypač iniciatoriai.
Vienas iš profesinių sąjungų uždavinių – „priversti“ darbdavius pasirašyti kolektyvines sutartis. Jos stengiasi, kad daugėtų garantijų, dėl kurių galima būtų susitarti tik kolektyvinėse sutartyse. Tada darbdaviai gal ir nepamiltų profesinių sąjungų, bet žiūrėtų į jas, kaip į būtinybę, norint įmonėje turėti kolektyvinę sutartį. Deja, iškilūs profsąjungininkai nepagalvoja (o jeigu ir pagalvoja, tai nesako), kad darbdaviai verčiau rinksis alternatyvą profsąjungoms – darbo tarybas. Juolab, kad ir verslininkų laikraštis - „Verslo žinios“ - mielai jas propaguoja.
Štai Artūras Linga, AB „Hansabankas“ darbo tarybos pirmininkas, „Verslo žinioms“ pasakoja:
„Profesinė sąjunga kuriama pačių darbuotojų iniciatyva. O jei įmonėje šios institucijos nėra, darbdavys turi žengti pirmą žingsnį steigiant darbo tarybą“, – vieną akivaizdžiausių skirtumų pabrėžia p. Linga, pridurdamas, kad vėliau į tarybos veiklą darbdavys nesikiša.
Kitas labai svarbus skirtumas – atstovaujamų darbuotojų mastas. Jei profesinės sąjungos rūpinasi tik jų narių, tarp kitko, mokančių nario mokestį, interesais, tai darbo taryba atsakinga už visos įmonės darbuotojus“. (Beje, „Hansabanke“ jau pasirašyta kolektyvinė sutartis.)
Štai taip, ponai profsąjungininkai, ir toliau kaip stručiai slėpkite galvas smėlyje vien tik užgirdę apie darbo tarybas, laukite, laukite, kol jų atstovų bus daugiau nei jūsų ir jie nieko nenorės girdėti apie jus.

Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN

2008 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

KAS NORI BŪTI MINISTRU?

Lietuvoje ne žmogus pritaikomas ministro postui, o postas „pritempiamas“ prie reikalingo politiko. Na, kartais politikas pakeičia spalvą. Ir net ne vieną kartą.
Lietuvoje taip intensyviai iš postų lekiant ministrams reikėtų gal net kokią ministrų parinkimo metodiką ar net strategiją sukurti.
Štai „slystelėjo“ sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas. Giliai po jo krėslu pasikasė konservatoriai ir „darbiečiai“, tenka atsisveikinti su ministro portfeliu. Bene dešimt metų „atsėdėjęs“ Marijampolės savivaldybės taryboje, į didžiąją politiką atėjęs su Darbo partijos vėliava, nuo jos vėliau „nuskilo“ kartu su pilietininkais, paskui šoktelėjo į socdemų valtį...
Įspūdinga, tačiau dabar ne apie tai. Daug svarbiau, kas užims jo kėdę. Greičiausiai kas nors iš socdemų, nes kiek gi ministrų postų jau galima atidavinėti kitiems?
Gal Olekų Juozukas grįš į jam arčiau prie dūšios esantį postą? O krašto apsaugos ministre, pavyzdžiui, gali būti Roma Žakaitienė. O ką? Šitos srities ji dar nekuravo, o per tokį trumpą laiką ką nors sugadinti ar juo labiau sužlugdyti gal nelabai sugebės.
Beje, ilgalaikei socialinės apsaugos ir darbo ministrei Vilijai Blinkevičiūtei, dėl portfelio socialliberalų vėliavą į iškeitusiai socialdemokratų, irgi jau reikėtų keisti profilį. Būnant krašto apsaugos ministre, dėkingi jai būtų ne vien pensininkai, o visa Lietuva. O ir į prezidento postą iš ten arčiau...
Taigi, kas nori būti ministru? Reikalavimas - priklausymas tinkamai partijai, privalumas - įsitikinimų nebuvimas.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

2008 m. birželio 16 d., pirmadienis

TOBULAI NETOBULAS PASAULIS


Gyvenk, - akušerės lūpomis tarė likimas pirmą kartą įkvėpusiam oro gurkšnį gniužulėliui. Ir turi gyventi. Esi pastatytas prieš faktą. Pradžioj gyveni nerūpestingai, atsainiai. Vėliau pasaulio ribos plečiasi, kol galiausiai suvoki, kaip viskas žiauriai netobula. Ir įstringi. Dienose, naktyse, darbuose, malonumuose, pareigose, nuodėmėse.
Tada gyvenimą priimu kaip žaidimą. Taip lengviau. Lengviau kam nors ryžtis, džiaugtis tuo, kas čia ir dabar, nebūtina atsigręžus atgal ilgai narplioti praeities įvykius.
Tokį įrašą savo dienoraštyje radau 2007 lapkričio 13 d. Veltui bandžiau prisiminti, kas galėjo išprovokuoti tokią minčių „iškrovą“, o be to, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad pasaulio/gyvenimo netobulumą suvokiu vis giliau.
Ir baisu, ir beviltiškai „dzin“. Tiesa, tuoj pat „nusiplaunu“ nuo pamąstymų, kaip gi galėtų atrodyti tobulas pasaulis. Intuityviai suvokiu, kad tai taip pat nepasiekiama protu, kaip Dievas, pomirtinis gyvenimas ar angelai.
O ašara ir vėl tvenkiasi matant senatvės ar likimo suluošintą žmogų...

RMP

2008 m. balandžio 23 d., trečiadienis

KAS RAŠO METINĘ KALBĄ PREZIDENTUI?

Karštligiškai skaitau metines Prezidento ir Vyriausybės vadovo kalbas. Tiesa, kalba tik prezidentas, Vyriausybė – atsiskaito. Galbūt todėl abu pranešimai skiriasi iš esmės. Prezidento darbas – pavirkauti, pagėdinti, pasiūlyti, paraginti, dar – tikėtis. Vyriausybės gi – įrodyti, kad ji daug visko ir gerai padarė.
Po ataskaitos pristatymo Seime Premjeras Gediminas Kirkilas liko ištikimas sau: kritikuoti Vyriausybės darbą jis „leido“ žurnalistams, o pats pažadėjo dar daugiau „žadėti“. Imkit 172 puslapių ataskaitą ir skaitykit.
Tegu skaito ekonomistai, - galvai plyštant nu begalės skaičių, strategijų (o Prezidentas sakė, kad nėra strateginio mąstymo!) ir programų nutariau aš ir ėmiausi Prezidento kalbos. Kaip filologei ji man mielesnė akiai.
Perbridus per metinės kalbos pradžią pilną taip Prezidentui būdingų klaustukų kelis kartus skaitau frazę: „Vertinant šimtmečių masteliu, galima sutikti su teiginiu, kad Lietuva ir jos žmonės dar niekad negyveno taip saugiai ir pasiturimai“. Skaitau dar ir dar kartą. Tikrai, taip ir parašyta!
Tiesa, netrukus Prezidentas persigalvoja ir teškia: „Kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link“.
Einam toliau.
Valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams skatina nepasitikėjimą valstybe, - sako mūsų šalies vadovas. Ir teisingai, - antrinu jam, - nes Prezidentas juk ne valdžia ir šiaip jis - šiltas, pagarbus ir jautrus savo piliečiams.
Be to, jis net savęs nuolat klausiąs, „kaip sumažinti atotrūkį tarp piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti?“ O kuris gi kitas Lietuvos vadovas savęs to nuolat klausinėja?
Toliau Prezidentas džiaugiasi augančia Lietuvos pilietine visuomene, tačiau jam vėl ramybės neduoda klausimas: „ar ne žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky?“
Ak tiesa, Prezidentas ne išrinktasis, todėl jam nereikia būti kažkokio dar judėjimo priešaky. Juk pilietinės visuomenės dalies – profesinių sąjungų – atstovai puikiai žino, kad Prezidentui toli gražu nebūdinga atsakinėti į jų raštus, besikreipimus ir visokius ten laiškus.
Šalies vadovas savo kalboje toliau vardija bėdas: „Nėra suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms“.
OHO! Ir kada gi paskutinį kartą Prezidentas atsižvelgė į įstatymui lygių piliečių bendruomenės nuomonę?
Na, gal kada ir žvelgė pro Prezidentūros langą į susirinkusius piliečius ir jų nuomonę...
O apie solidarumą reikėtų iš viso patylėti, ponas Prezidente, arba jį minėti kitame kontekste. Juk čia pat savo kalboje apgailestaujate, kad vis dar neįgyvendinamas socialinio draudimo įmokų apribojimas, o progresinių mokesčių idėją vadinate neabejotinu žingsniu atgal! Čia tai bent supratimas apie solidarumą...
Tiesa, pamiršau, jog Prezidentui patariantys laisvosios rinkos šaukliai tyri savo supratimą apie solidarumą: pinigo solidarumą pinigui.
Gerai, kad nors linkėdamas šalies vadovas prisimena ir save: „Nebūkime abejingi piliečiams ir jų problemoms, nenuvertinkime jų teisių“. Ir dar: „Šio istorinio meto užduotis sugebėsime išspręsti tik būdami vieningi ir dirbdami“.

Na, kaip kuriama Vyriausybės ataskaita, maždaug įsivaizduoju – kiekviena ministerija parengia medžiagą, jos sulipdomos į vieną vietą, o į įžanginį žodį surenkama po pastraipėlę iš kiekvieno skyriaus.
Tačiau labai norėčiau pamatyti, kas ir kaip rašo metinę kalbą Prezidentui.

Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN

2008 m. balandžio 15 d., antradienis

ŽEMYN IR ŽEMYN – UŽTAT „PROFESIONALIAI“

Aptikau internete nuomonę: „Profesinės sąjungos turi būti profesionalios“. Ir susimąsčiau...O ką reiškia profesionalios? Su kuo tai valgoma? Politika profesionali, verslas profesionalus, na, viskas aplinkui profesionalu. Bet? Ką teikia tas profesionalumas, šiandien visur akivaizdžiai matome. Televizija skelbia karą keliuose, eismo saugumą užtikrina profesionalai, tačiau žmonės kaip žuvo, taip ir žūsta. „Maxima“ skelbia karą kainoms, nes jas nustatinėja verslininkai profesionalai, tačiau minimalus gyvenimo lygis (MGL), minimalus darbo užmokestis, pensijos, socialinės pašalpos tų kainų niekaip negali pasivyti...
Valstybė skelbia karą ir dėl darbo užmokesčio, minimalaus pragyvenimo lygio, minimalių pensijų, tačiau jos didėja daug lėčiau nei paslaugų ar prekių kainos. O ar tie profesionalai sugebėtų mūsų Lietuvėlėje pragyventi bent vieną mėnesį iš tos profesionalios minimalios pensijos, minimalaus darbo užmokesčio? O daugybė lietuvių gyvena! Tik ne tie, kurie nusipelnė gyventi geriau.
Taigi kas ta profesionali profesinė sąjunga? Vis man viduje kirba ir kirba, vis neduoda ramybės ir niekaip nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Gal profesionali profsąjunginė veikla yra tai, kad „garbingi profesionalai“ visus “Lietuvos profsąjungų” interneto diskusijų puslapius pavertė kažkokių „miškinių“, „girinių“, „sovietikų“ diskusijų šou? Ar tie „miškiniai“, „giriniai“ ir kiti neturi vardų? Ir kodėl profesinių sąjungų tinklalapio diskusijų puslapiai paversti bulvariniais, anonimų vienas kito įžeidinėjimų puslapiais? Kodėl nevyksta atvira, sveika, su kritika ir savikritika diskusija, dalijimusi darbo patirtimi, geranoriškais patarimais, pasirašant tikru vardu, neslepiant elektroninio pašto adreso, kai pasisakoma, diskutuojama, ieškoma ir randama tai, kas domina, kai profsąjungininkai padeda vieni kitiems, pataria, kaip efektyviau ginti darbuotojus? Tad ar nevertėtų profesinių sąjungų puslapius naudoti tik atvirai, tam, kam jie skirti? Manau, būtų daug geriau padėti vieni kitiems, patarti, o ne įžūliai įžeidinėti kitaip manančius ar mėginančius pasakyti savo tiesą.
O tai, kad mokame vieni kitus tik įžeidinėti, neišgirsti ir nesuprasti kito, labai akivaizdžiai buvo matyti skaldant švietimo darbuotojų profesinę sąjungą. O dabar... Ar tik ne su profesionalų palaiminimu Darbo kodeksas vis liberalizuojamas ir liberalizuojamas? Prieš kelerius metus didžiųjų profesionalų nemėgstamas Vladimiras Troščenka rašė, kad jau tuomet profesinėms sąjungoms valdžia buvo „išdaužiusi dantis“ – ir jis buvo ir tebėra teisus. O dabar aš, paskaitęs naują DK papildymų projekto redakciją, pridursiu: priėmus šį įstatymą, profesinės sąjungos bus iškastruotos.
Kodėl taip įsakmiai profesinėms sąjungoms deleguojamas vien kolektyvinis darbuotojų gynimas? Kodėl nepalikti teisės profesinei sąjungai darbovietėje tiesiogiai reikalauti, kad darbdavys panaikintų neteisėtus sprendimus ir individualiuose darbo ginčuose? O tik tada, kai bus panaudotos tokios teisės darbovietėje, ginčą perkelti į teismus? Gal taip geriau profesionalams? Susirinkai nario mokestį, pasiėmei gerą atlyginimą už profesionalų profsąjunginį darbą, o prireikus ką nors apginti, padejuoji, parodai įstatymą, paverkšleni, kad esi bejėgis - neva įstatymai blogi. O tokių pavyzdžių apstu, tik jų niekas neviešina, mat profesionalai to nenori, nes jiems neparanku, nenaudinga.
Ar tik ne profesionalų padedamos profesinės sąjungos prarado galimybę nesutikti atleisti kiekvieną profesinės sąjungos narį?
Ar tik ne profesionalų dėka turime Profesinių sąjungų įstatymo 21 str. dabartinę redakciją, kai net pakeisti profesinių sąjungų renkamą valdymo struktūrą nereikia profesinės sąjungos sutikimo?
Ar tik ne profesionalų mintis, kad formuoti darbo teisės praktiką – teismų reikalas? Tad leiskite paklausti, o kodėl ne profesinių sąjungų reikalas?
Ar tik ne profesionalų išganinga idėja įkūnyta daugelio šakų profesinių sąjungų įstatuose, kad po to, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo, automatiškai nutrūksta jo narystė profesinėje sąjungoje?
Ar tik ne dėl profesionalų neveiklumo dar nėra Nevalstybinės darbo įstatymų kontrolės įstatymo (profesinių sąjungų visuomeninių darbo inspektorių įstatymo)?
Ar tik ne tie patys profesionalai labai tyliai ir nuolankiai sutiko, kad profesinių sąjungų teisininkų teisės būtų itin apribotos? Gynybą aukštesniųjų instancijų teismuose nuolankiai sutiko deleguoti kitai visuomeninei organizacijai – monopolininkei – advokatūrai?
Ar tik ne profesionalai pritariamai linkčiojo Vyriausybei, kai buvo pailgintas pensijos gavimo amžius visiems darbuotojams?
Ar tik ne profesionalų dėka visi pensijų kaupimo fondai pakliuvo į privatininkų rankas? O kodėl tuo negalėjo pasinaudoti profesinės sąjungos?
Ar tik ne dėl profesionalų neveiklumo profesinės sąjungos neturi savo banko ar kredito unijos? Negirdėti ir apie jokius šalpos fondus.
Ar visi profesionalai mokė profsąjungininkus ir patys naudojosi Profesinių sąjungų įstatymo ir DK suteiktomis teisėmis gauti visą informaciją apie įmonės ekonominę padėtį iš anksto ir vertinti gautą informaciją bei ja pasinaudoti užkertant įmonių tyčinius bankrotus, kurių, garantuoju, buvo daugiau nei devyniasdešimt procentų?
O gal ne tokie pat profesionalai stebėjo švietimo darbuotojų profesinės sąjungos skaldymą, kai tą problemą buvo galima draugiškai išspręsti? Ar tai nebuvo kaip tik naudinga profesionalams?
Šitokių klausimų klausimėlių galybę būtų galima vardyti ir toliau, bet viena žinau: profesinės sąjungos turi atverti kelią visiškai demokratijai. Kad ir valdymo struktūros būtų formuojamos ne pagal LKP CK praktiką, o atvirai, viešai, be jokių išlygų ir apribojimų, demokratiškai, net spaudoje skelbiant konkursus. Juk ir dabar konferencijos vyksta vos ne slapta.
Gal po šių minčių, mane užpils užgauliojimų ir įžeidinėjimų pamazgų lavina, bet ryžtuosi kreiptis į profesinių sąjungų narius ir kviesti sveikai diskusijai apie demokratėjimo žingsnius profesinėse sąjungose.
Pagarbiai,
profesinės sąjungos narys, nors ir ne profesionalas, bet vis dėlto save laikantis profsąjunginio judėjimo aktyvistu

Feliksas JUCIUS, Šiauliai

2008 m. balandžio 4 d., penktadienis

KAI ATEINA LAIKAS IŠTUŠTINTI TAUPYKLES

Taupėm taupėm monetas, dideles ir mažas, galvojom, kam tą svorį piniginėj nešiotis, meskim jas į taupyklę, o jau kai daug prisikaups, žiūrėk, gal ir padori sumelė susidarys. Na, o kai šeimos biudžetas šiek tie suplonėjo, atėjo metas tas monetas iškeisti į šlamančius. Sako komerciniai bankai ima mokestį - net iki 4 proc. nuo sumos (bene rankomis skaičiuoja!), tad Lietuvos bankas, kuris kukliai tarnaująs žmonėms ir smulkmenas paverčiąs popierėliais nemokamai, bus kaip tik.
„Atsiprašome už galimus nesklandumus“,- sako internetinis šalies banko puslapis, kuriame mandagiai pranešama, kad banko kasa dėl remonto darbų iš centro perkelta į miesto pakraštį – Žirmūnus. Darbo laikas – nuo devynios nulis nulis iki - penkiolika nulis nulis. Kaip paaiškėjo vėliau – kasa uždaroma sekundės tikslumu. Tikiuosi, kad atidaroma irgi.
Ryte į darbą vėluoti neišeina, tad nutariame maždaug aštuonis kilogramus sveriantį krovinį į tą stebuklingą kasą gabenti po pietų. Naiviai tikimės, kad valandos, likusios iki uždarymo pakaks mūsų ne tokiam stambiam kroviniui paversti banknotais. Tiesa, transportavimo (-si) ypatumai Vilniuje šiek tiek pakoreguoja grafiką ir keturiolika penkiolika mes jau įsiveržiame į Lietuvos Banko Kasą.
Puolame prie mašinos, mūsų manymu, panašios į mums reikalingą. Imu skaityti instrukciją jau iš anksto džiaugdamasi. Vienas monetų skaičiavimo aparatas apgultas dviejų žmogystų, užsiėmusių barškančio monstro šėrimu ir dar apsistačiusių kibirais, kaip paaiškėjo – pilnais monetų!
Tegu, - pagalvoju ir tik tada pamačiau priklijuotą ant mašinos lapelį – NEVEIKIA!
Tai nieko, dar viena juk veikia. Palauksim, kol anie ištuštins savo kibirus ir greitai greitutėliai subersim savo atsineštus (bet gi ir sveria bjaurybės!...) pinigėlius į tuos žabtus. Netrukus prie mūsų prisijungia dar vienas pilietis, nešinas portfeliu, kuris neatrodo sunkus. Nors ir mažai (iš pažiūros) jis turėjo monetų, tačiau teta, sėdinti už didelio lango priešais automatus, numatė būtinybę per garsiakalbį pranešti: „UŽSIDAROME PENKIOLIKTĄ VALANDĄ“. Suprask – NESPĖSIT.
Nieko. Laukiam. Kad jau atsigrūdom į miesto pakraštį, neskubėsim neišbandę laimės. Pilietis, eilėje stovintis už mūsų, taip pat kantriai laukia.
Keturiolika dvidešimt penkios, keturiolika trisdešimt. Viltis dar labai didelė. Žmogystos prie pinigų ėdimo mašinos po truputį (o varge!) tuština dar tą patį kibirą, o mes pakaitomis, kad nepalikti vertingo krovinio vieno, bėgam parūkyt.
Keturiolika trisdešimt penkios. Dar yra vilčių. Žmogystos praima kitą kibirą. Su pasibaisėjimu pastebiu, kad jis dar nepaskutinis. Nieko, palauksim. Laukia ir pilietis už mūsų.
Tačiau kai neliko nei monetų kibiruose, nei ano piliečio, ,deja, pasirodo, nebuvo likę ir to brangaus laiko. Tiksliau – taip atrodė įspūdingo stoto apsaugininkei, nes mums laikrodis dar rodė 5 min. iki penkiolikos nulis nulis. Ji griežtai pareiškė, jog nelauksianti nė sekundės ilgiau ir lygiai penkioliktą valandą uždarysianti skyrių. Supratome, jog klientas čia visada neteisus ir jau išėję už banko vartų netverdami pykčiu klausėmės stotingosios apsaugininkės rakinamos spynos džeržgimo.
Teko atsiprašyti komercinių bankų, tiksliau – kėblinti į arčiausiai namų esantį „Snorą“. Ten, atstovėjus nemažoj eilėj, teko monetas iš dėželių perpilti į plastikinius maišus, nes anos „nepralindo“ pro miniatiūrinį plyšelį, padarytą mus ir kasininkę skiriančiame stikle. Akivaizdžiai susierzinusi banko tarnautoja kažkur su tais maišais dingo, o grįžusi pareiškė, kad iškeistų pinigų turime ateiti į darbo dienos pavakarę.
Tai bent! Vadinasi, iš tikrųjų skaičiuoja rankomis.
Sumokėjom tuos 4 proc. ir tikimės, jog „Snoras“ mūsų „neapsuko“...

Uršulė BĖDULIENĖ

2008 m. kovo 12 d., trečiadienis

MOKYTOJAI. DIDŽIĄJA RAIDE

Ar girdėjote? Puiki žinia: pasirodo, švietimas yra oficialus mūsų Valstybės prioritetas. Ir jau daugybę metų. O šalia jo – ir kultūra. Nuostabi šalis.
Bet va: kažkodėl streikuoja tie prioritetiniai mokytojai. Net puikiai žinodami, kad pralaimės. Nes neturi kuo pagąsdinti. Tikriausiai iš gero gyvenimo streikuoja, ne kitaip.
Kažkurią dieną televizorius rodė tokią susijausminusią Švietimo ministerijos klerkę – vietinę, klaipėdietę. Tai ji drėgnom akim pareiškė – „va tie mokytojai, kurie nestreikuoja – jie ir yra Tikrieji, Didžiąja Raide". Įdomus požiūris, sakyčiau. Išeitų, jog tie, kurie drįsta streikuoti, yra netikri mokytojai. Gal net Valstybės išdavikai ir degeneratai.
Nedrįsčiau ginčytis nei su ta blakstienomis klapsinčia klerke, juolab nei su plieninio veido švietimo ministre. Prioritetine ministre. Ką jau čia ginčysiesi, beviltiška – nebent kaip lenkai Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai puolė vokiečių tankus, kardus išsitraukę.
Nors jei manęs kas paklaustų, atsakyčiau: mes visi – kultūrininkai, švietimiečiai – visada būsime mažąja raide. Didžiąja mus įrašys gal tik ataskaitose Briuseliui.
Sakau ir sakysiu – tiems mokytojams, kurie streikuoja, rūpi ne tik atlyginimas, jiems rūpi šita šalis. Jie ir yra Mokytojai Didžiąja Raide. Jie puikiai žino, kad pralaimės – bet jiems rūpi. Jiems rūpi, kas bus rytoj, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų. Dar daugiau – jiems rūpi jūsų vaikai ir jų ateitis.
Radau žiniasklaidoje aprašytą tokį paprastą mūsų Seimūnų (o cholera, didžiąja raide?!) džiaugsmelį. Malonumėlį tokį. Nuo jo, beje, net mokesčių Valstybei nereikia mokėti. Dvigubai malonu. Akivaizdu – aiškiau negu aišku, kad mūsų Valstybės prioritetas yra joks ne švietimas, jokia ne kultūra. Mūsų Valstybės tikrasis prioritetas yra BIUROKRATIJA.
Žinote, kiek gauna mūsų išrinktieji Tautos tarnai kanceliarijos išlaidoms? Taip taip, teisingai supratote – pieštukams, trintukams, sąvaržėlėms ir kitokiai biurokratinei bižuterijai. Gauna daugiau nei 6000 litų. Kas mėnesį. Kiekvienas. Į rankas.
Irgi, beje, biudžetininkai – kaip ir tie blogieji mokytojai, kurie kažkodėl drįsta streikuoti. Tik seimūnai daug ramesni – neteko girdėti, kad nors vienas staiga būtų pareiškęs, jog kanceliarinėms išlaidoms jam Valstybė moka per daug. Tikrieji piliečiai, ištikimi patriotai - tie tai jau tikrai niekada nestreikuos.
Na, suprantama. Labai jau nemažai už tą sumą išeina visokios kanceliarijos. Tų trintukų – galima trinti ir trinti, į valias. Ką ten trintukų – kas mėnesį galima nusipirkti po du galingus kompiuterius. Kas dvi savaites vieną išmesti per langą ir nusipirkti kitą, jei nervai nelaiko.
Gerai pagalvojus, mūsų seimūnų net alga yra mažesnė už kanceliarines išlaidas. Tai bent. Absoliutus skurdas.
O štai ir kitas biurokratinis raštas – apie tas pačias kanceliarines išlaidas. Palyginimui. Iš vienos mokyklos, autentiškas. Beje, apmokama visa tai iš tų dviejų procentų, kuriuos sumoka – jei nori ir netingi – geranoriški rėmėjai. Mokinių tėvai, žinoma, kas daugiau. Cituoju:
PRAŠYMAS
Metodinės grupės nariai (5 mokytojai) pageidautų, kad būtų nupirktos šios priemonės darbui:
15 pakuočių balto popieriaus.
5 pakuotės plėšomų spalvotų lapelių.
20 storų segtuvų (spalva nesvarbi).
200 permatomų įmaučių.
5 ritinėliai plačios lipnios juostos.
25 juodi ir 25 raudoni rašikliai.
5 trintukai, 5 pieštukai.
5 pieštukai klijų popieriui.
10 vnt. įrašomų diskų.
4 vnt. plastmasinių horizontalių dėklų popieriui.
2 popieriaus segikliai („krokodilai"), 2 pakuotės sąsagų.
10 tekstų žymeklių (skirtingų spalvų).
5 skylamušiai.
Po penkis rašiklius kiekvienam, juodą ir raudoną. Nieko sau, kokia nedovanotina prabanga. Tiesa – ne mėnesiui. Metams.
Neregėtas įžūlumas tų baudžiauninkų.

Gintaras GRAJAUSKAS „Klaipėda“ 2008 03 10

2008 m. sausio 4 d., penktadienis

ĮSTRIGĘ KASDIENYBĖJE (kūrinys - konkurso laimėtojas)

4.25 – telefono ekrane ryškiai šviečia kasdieniai magiški skaičiai ir iki skausmo pažįstama melodija garsiai virpa tarp mano užsimiegojusių rankų, niekaip nesugraibančių išjungimo mygtuko... Pagaliau garsas nutyla ir užgęsta ekranas... Reikia keltis, o pagalvė, rodos, pati priglunda prie skruosto ir švelniai, švelniai jį pabučiuoja, žadėdama viso pasaulio stebuklus per vieną trumpą akimirką... 4.35... įspėja nenuilstantis mobilusis, dar kartą priversdamas pažvelgti į eilinę kasdienybę... Dabar jau tikrai reikia keltis... Pavydėdama viso pasaulio dykaduoniams ir tinginiams, rituosi iš lovos, panirdama į ankstyvo rytmečio tamsą ir šaltį... Brr... Greit įžiebiu visas įmanomas elektros ir dujų instaliacijas, tikėdama, kad skaisčiai plieskianti šviesa privers mano akis patikėti, kad jau patekėjo saulė... Deja, pro langą ilgesingai žvelgia vienišas mėnulis, apšviesdamas tamsius ir vis dar snaudžiančius kaimyninius namus. Aplink karaliauja tyla ir ramybė, tik mano langai išdidžiai šviečia šimtavatėm elektros lemputėm, didžiuodamiesi, kad įsižiebė pirmieji... Nekreipdama dėmesio į pasipūtusius langus, plikausi žolelių arbatą, kepu blynus, verdu košę, prausiuosi, šukuojuosi ir darau dar begalę smulkių ir ne tokių smulkių darbelių praktiškai vienu metu...
Nedrąsiai ima žiebtis užsimiegoję langai, o aš jau aplink namą vedžioju šunį, kuris uostinėja kiekvieną krūmelį ir nepaliaujamai žymi savo teritoriją. Turėti šunį – reiškia anksčiau keltis, vėliau gultis, tradiciškai atlikti apėjimo aplink namą ritualą, pažinti visus aplinkinius šunis, kales ir jų šeimininkus, nuspėti nenuspėjamo amžiaus bobučių nuotaikas augintinio atžvilgiu bei vengti vaikų...
Laikrodis negailestingai artėja prie ribos, kurią pasiekus jau reikia eiti į darbą. „Galbūt darbas ir nėra geriausias gyvenimo variantas, bet juk ryte reikia kažkur išeiti...“ – mintyse atgyja seniai perskaityta sentencija, priversdama mano neramią sielą pagaliau imtis atsakomybės ir kulniuoti dirbti...
Važiuoju per visą miestą, o tuo metu galvoje mintis veja mintį, gerą dienos planą keičia dar geresnis ar patogesnis. Planuoju, ką pirksiu grįždama namo, ką ruošiu vakarienei ir rytdienos pusryčiams, ką sakysiu vaikui, jei gaus blogą pažymį, kaip paskatinsiu, jei gaus dešimtuką, nusipurtau prisiminusi visą krūvą nelygintų skalbinių ir keletą dienų neplautas grindis, galvoju ką rengsiuosi rytoj eidama į spektaklį, kokį sveikinimą šiandien pasakysiu bendradarbei vardo dienos proga ir ar rasiu nupirkti nuostabią gėlių puokštę...
Netikėtai planus nutraukia eilinis gatvių „šumacheris“, kirtęs kelias eismo juostas, ir atsidūręs prieš mano mašinos nosį staigiai stabdantis ir sukantis į dešinę... Stabdau, keikiuosi ir rodau visokius nepadorius ženklus, kurių nei kas mato, nei girdi... Mintis užsikabina už likimo, kuriam dėkoju, kad nevažiavau pernelyg greitai, kad nebuvo slidu, kad suspėjau sustabdyti...
O laikas nepaliaujamai tiksi, vis imdamas iš gyvenimo kiekvieną akimirką ir it akmenėlį dėdamas į jau nugyventų dienų krūvą, paversdamas jas neįkainojama patirtimi, branda ir prisiminimais... Džiugu, kai į sąžinės sąskaitą pereina pamokančios, naudingos gyvenimo pamokos ir patirtys, liūdna, kai tegaliu beviltiškai stebėti mažėjančią kitą likimo akmenėlių piramidę, kuri dar liko... kažkuriam laikui... O ar ilgam? Nežinau... Nežinau ką atneš rytojus, ką Kalėdų rytą rasiu po egle, ką susapnuosiu šią naktį, koks žmogus po kelių minučių pažvelgs į akis, bandydamas pamatyti sielą... Nežinau...
O kasdienybės karusėlė sukasi ir sukasi, sugriebdama į savo glėbį metų laikus, mėnesius ir kasdienes minutes, už lango pavasaris keičia vasarą, galvoje praskrieja vaikystės prisiminimai, o akyse suspindi ašara, kai pamatai į jūrą besileidžiančią saulę... Akimirkai sustoji, užsimerki, nenustembi, kad dar nepraradai likimo dovanos pastebėti grožį ir išgirsti tylą.... Akimirkai...
... Vėl spaudžiu greičio pedalą, klausydamasi Europos radijo topų planuoju, ką gaminsiu vakarienei, eilinį kartą bandau susikaupti darbui, galvoje rikiuoju žodžius vardo dienos atvirutei ir tiksliai žinau, kad 4.25 rytoj ryte vėl skambės žadintuvas, keptuvėje vartysis blynai, aplink namą vesiu šunį, kuris nenuilstamai žymės savo teritoriją, vaikams išrėšiu pamokantį monologą, gaminsiu eilinę vakarienę, bet nežinau, ką gausiu Kalėdoms ir ką susapnuosiu šią naktį... Gal ir gerai, kad nežinau, nes taip suteikiu šansą vilčiai imti mane už rankos ir vesti pasitikti svajonės, kuri, tikiuosi, bus gera ir graži...

Jurga JURGULIENĖ

2008 m. sausio 2 d., trečiadienis

ĮSTRIGĘ KASDIENYBĖJE (konkurse laimėjo II vietą)

Kiekvieną rytą tyliai suskaičiuojame, kiek ir ko reikia padaryti. Vakare skaičiuojame, kokių darbų neatlikome. Taip prarandame dalelę gyvenimo džiaugsmo: po truputį pasimiršta žodis laimė, pilnatvė, šypsena. Gal todėl vis sunkiau žmonėms pajusti dvasinį pakylėjimą prieš šventes?
Niekam ne naujiena, kad laikas bėga vis greičiau. Kartais net keistai pasijunti, kai prisimeni, jog tik ką buvo pirmadienis, o jau - sekmadienis. Mes atprantame skirti dienas, nes jos - tokios pačios. Ryte keliaujame į darbus: tie patys kamščiai tose pačiose vietose. Tokia pati darbo diena su daugybe popierių ar pralekiančių veidų. Greiti pietūs nė nežvilgtelėjus į dangų ir vėl prie darbų.
Tie patys kamščiai tose pačiose vietose ir važiuojant atgal - namo. Žmonės suirzta per visą tą rutiną, skubėjimą, tad važiuojant po darbo ir žvilgtelėjus į kitus „mašinistus“ galima pamatyti išblyškusius, išvargusius, piktus veidus. Pagaliau, grįžus namo atsiranda vėl nauji rūpesčiai. Reikia vaikams pagaminti vakarienę, bet nebėra jėgų nuo tos įkyrios technikos, nesustabdomo tempo, o dar šunį į lauką išvesti. Tačiau tai pati gražiausia dienos dalis. Dažniausiai jau būna sutemę, kai tingiai velkuosi paltą, rakinu namų duris. Atrodo, tai darau tik dėl to, kad reikia, bet ne. Vienišos, tuščios gatvelės pasitinka mane. Jos irgi pavargo. Švelnus vėjelis arba besisukančios snaigės pralekia pro mano plaukus. Lengvai įkvepiu ir iškvepiu. Tai laikas, kai pagalvoju apie save. Grįžusi namo ir nusivilkusi paltą vėl grįžti į žaidimą, kuris turi laiko limitą. Bėgioji pirmyn atgal, staiga prisimeni, jog reikia nueiti į parduotuvę. Vėl greitai apsivelki tą patį paltą, bet dabar jau be jokio jausmo, ir leki ta pačia gatve.
Ar žinai, kas yra teatras? Galvoji, kad neturi laiko ir tai ne tau, tiesa? Bet ten tu gali pasijusti didelis, atsiriboti nuo kasdienybės, gali pakilt nuo žemės ir paklausti: ,,Kokia šiandien diena?“. Ar žinai, kas yra koncertas? Galvoji: na, jau ne, tai gryniausias laiko švaistymas ir ką ypatingo ten gali patirti? Juk gali atsipalaiduoti, sustoti. Jei nori patirti tikrą euforiją – užsimerk. Tada garsai išsisklaido, pradeda dirbti vaizduotė. Ar žinai, kas yra paroda? Manai, kad niekas šiais laikais nebegali tavęs nustebinti? Bet argi nesmagu prisiliesti prie žmogaus gyvenimo, jausmų? Kartais pagalvoju: dabar pasaulyje vyksta tiek nuostabių parodų, koncertų, spektaklių, paskaitų, o manęs ten nėra. Reikia taip gyventi, kad kiekviena diena būtų lyg nauja.
Visi laukiame, kol užbaigsime vienokį ar kitokį gyvenimo etapą, bet po jo ateis naujas. Dauguma laukia išsvajotosios pensijos, bet net ji atneša naujų rūpesčių. Tad neskubėkime, sustokime, išlįskime į dienos šviesą, puoškime įstrigusią kasdienybę kultūra, šypsokimės, ir žemiškasis pasaulis taps lengvesnis. Meskime tą įkyrią kasdienybę ir ji ištirps it ledo luitas.

Gabrielė ANDRIULYTĖ

Tinklaraščio archyvas