2011 m. liepos 22 d., penktadienis

Reformos efektyviai augina eiles...

Vis rengiuosi parašyti kokį teigiamomis emocijomis paremtą komentarą, nes jas irgi išgyvenu, tačiau daug didesnis poreikis kreiptis į popierių atsiranda patyrus kažką neigiamo. Šį kartą – apie reformomis „pagerintą“ migracijos valdybos darbą.
Šio rašinio priežastis – Vilniaus apskrities VPK migracijos valdyba. Seniai (o gal ir niekada) nemačiau tokio chaoso. Pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje ES piliečiui užtruko „tik“ kiek daugiau nei dvi valandas. Tiksliau, pratęsti – 10 min., o laukti to pratęsimo – visas likęs laikas.
Visos trys salės, esančios Migracijos valdybos pastate, Naugarduko g. 100, tą dieną buvo perpildytos, kondicionavimo sistema veikė tik užsieniečiams skirtoje salėje. Pastarojoje dirbo tik dvi moterys, o informacijos langelis žiojėjo tuščias.
Pasak merginos, neaptarnaujančios žmonių, bet dėliojančios popierėlius bei atsakinėjančius į skambučius, informaciją teikiančios darbuotojos šiandien nebus. Na, sako, nebent paklausite anų dviejų dirbančių moterų, kurių viena užkalbina mandagiai pasiunčia laukti savo eilės. Iš specialios mašinos paimtas talonėlis rodo, kad prieš mus dar laukia 23 žmonės, o pagal priėmimo tempą matyti, kad šiandien galime būti ir neaptarnauti, nors iki darbo pabaigos dar trys valandos. Pasiteiravus, ar verta tiek ilgai laukti vien tam, kad sužinotum, jog baigėsi darbo laikas, mergina su popieriukais vėl nieko nepasako – atseit nežinau, visaip gali būti.
Einu prie kitos salės informacijos langelio, man rūpi sužinoti, ar turiu visus reikalingus dokumentus. Praleisti čia kelias valandas ir sužinoti, kad laukei veltui, būtų itin neteisinga. Čia sėdinti mergina sako, kad nieko negalinti padėti, nes ji žino tik tai, kas reikalinga jos salėje.
Kažką lyg per miglą prisimenu apie visų šitų migracijos reikalų sistemos pertvarką ir įsiūtis dar labiau kyla. Juk tai pasityčiojimas iš žmonių! Kur tas žadėtas efektyvumas? Suprantu, vasara, atostogos, bet darbas vis tiek turi būti organizuojamas efektyviai. O kaip jaustis darbuotojoms, kurios vis tiek šypsosi (ne visos, tiesa), nors ir pro sukąstus dantis, kai aplinkui tiek nepatenkintų žmonių?
Randu pirmą pasitaikiusį telefono numerį, pateiktą kažkokioj informacijoj, ir skambinu. Žinoma, man duoda kitą numerį, kuriuo niekas neatsiliepia. Telefonu paprašau kolegos, kad internete surastų visus užsieniečių reikalų skyriaus telefonus, o kai ir jais niekas neatsiliepia paprašau Migracijos valdybos viršininko numerio. Nei jis, nei kitos specialistės atsiliepti nesiteikia. Atostogos, suprantu, bet juk ne visiems iš karto??
Pagaliau pavyksta prisiskambinti kažkam iš užsieniečių skyriaus. Pasiskundus, jog čia neįmanoma gauti informacijos, moteriškas balsas pakviečia užeiti į 304 kabinetą. Nueinu, o ten tai darbuotojų nemažai, kad bent vieną atsiųstų dirbti su žmonėmis, - liūdnai pagalvojau. Gavau informaciją, jog turimų dokumentų užteks, ir kažką lyg ir, na, suprantate, vasara, atostogos... Bet į atsiprašymą tai panašu nebuvo.
Grįžau į salę, laukti dar mums buvo likusi valanda. O aš užsiėmiau konsultavimu, jei kas ko nors klausė, bet negavo informacijos iš ten dirbančių moterų, patardavau nueiti į 304 kab. Tuo tarpu mašina toliau štampavo talonėlius, kurių numeriai buvo dar bent dviem trimis dešimtimis didesni nei mūsų. Vieniems pasiteiravus, ar bus aptarnauti iki darbo pabaigos, atsakyta, kad šansų mažai. Kai kurie iš laukusiųjų, priėjus jų eilei, tegaudavo formą, kurią užpildžius vėl reiks ateiti. Nusprendžiau taip: jei jau pavyks prieiti prie mums skirtos darbuotojos, niekur nesitrauksiu, kad ir kas bebūtų! Bet mano ryžto neprireikė, reikėjo užpildyti keletą blankų (o jei visi juos užpildytų belaukdami, būtų daug greičiau), net ir sumokėti vietoj galima. Paklausiau, ar čia taip kasdien, darbuotoja atsakė, jog ne ir išreiškė nusistebėjimą, kad dar esą taip nebuvę.
Beje, visame pastate, vienur didesniuose plakatuose, kitur pastatomuose ant stalo stoveliuose į lankytoją kreipėsi tekstas: „Tarpusavio pagarba – raktas į sėkmingą bendradarbiavimą. Dėkojame už kantrybę“.
Grįžusi namo pasidomėjau apie visų tų migracijos reikalų reformą.
2008 m. visi Vilniaus pasų poskyriai sujungti į vieną tarnybą – Vilniaus apskrities VPK migracijos valdybą, prie jos po kelerių metų prijungti ir du Vilniaus rajone buvę du migracijos padaliniai. Dar po metelių praktiškai tai pačiai valdybai perduoti ir migracijos reikalai, susiję su užsieniečiais. Visais trimis atvejais buvo džiaugiamasi sutaupytais milijonais ir darbo efektyvumu bei optimalumu.
Kažin ar nereiks ateityje rašyti dar graudesnių raštelių nei „dėkojame už kantrybę“ ir daug didesnėmis raidėmis? Tik ar tai padės?

P.S. Visai gali būti, kad netinkamu laiku atsidūriau netinkamoje vietoje ir ta diena Migracijos valdyboje buvo išskirtinai bloga, tačiau vis tiek manau, kad efektyviai organizavus darbą tokių nežmoniškų eilių būtų galima išvengti. Juolab kad panaši situacija jau buvo pernai vasarą (radau migracijos valdybos pranešimą spaudai, kviečiantį gyventojus, kuriems dar nėra labai būtina, išvengti vizito).

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2011 m. liepos 19 d., antradienis

Lietuviško biznio ypatumai

Vis garsiau darbdaviai skundžiasi, jog neranda darbuotojų, o ypač – gerų. Nukeliavusi į Lietuvos darbo biržos interneto puslapį ieškantiems darbo radau tokį pavyzdinį atvejį, kuris galėtų paaiškinti, kodėl. Antra vertus, to neįmanoma paaiškinti jokia logika, nes tai yra absurdas ir įmanomas tik ten, kur vis dar randasi vergų.
Yra tokia bendrovė „Euroreklama“. Ji ieško iš karto trijų darbuotojų: reklamos agento (vadybininko), reklamos tekstų autoriaus (dizainerio) ir valytojo. Iš pirmojo tikimasi reklamos planavimo, iš antrojo – reklamos dizaino, o iš trečiojo – ofiso valymo paslaugų.
Pirmiems dviems būtina mokėti dirbti kompiuteriu ir turėti raštvedybos žinių, išsilavinimas pageidautinas aukštesnysis. Trečiajam gi jokių reikalavimų nekeliama.
O dabar įdomiausia dalis: visiems siūlomas atlyginimas – 800 litų, neatskaičius mokesčių. Bet tai dar ne viskas. Valytojas už tokį atlyginimą įdarbinamas pusei darbo laiko, o vadybininkas su dizaineriui – visam. Išeina, kad ofiso valymas vertinamas dvigubai daugiau nei dizainerio ir vadybininko paslaugos!
Dar vienas niuansas: darbdavys visas tris darbo vietas siūlo „neįgaliems, turintiems I, II, III invalidumo grupę arba vidutinį neįgalumo lygį, kuriems nustatytas neviršijamas 55 procentų darbingumo lygis“ (citata neredaguota). O tai reiškia, jog jis, įdarbinęs neįgalius žmones dar tikisi ir subsidijų iš valstybės. Tai štai koks tipiškas lietuviškas biznis...
Mergaitė Raudonais Bateliais

2011 m. liepos 1 d., penktadienis

Pasalulio Moterys, Suomija ir rėkiantys kortežai

Lietuvos valdžia išgyvena žvaigždžių valandas ir nuo to švytėjimo pati apakusi dar labiau atitolsta nuo Lietuvos. Giriasi kažkokiais nuopelnais, „rašo“ vadovėlius, skleidžia „patirtį“. O Pasaulio Moterų susitikimas, atrodo, nieko kito ir nenuveikė, kaip tik skaičiavo, kiek ir kokius postus užima ir kiek turi užimti moterys.
Cituoju JAV Moterį H.Clinton: „Tik pažiūrėkite į Lietuvą šiandien: ji ne tik puikiai pirmininkauja Demokratijų bendrijoms, bet ir nustato aukštus standartus mums visiems – moteris prezidentė, moteris parlamento vadovė, moteris finansų ministrė, moteris gynybos ministrė. Greitai pradėsime lyginti Lietuvą su Suomija“. Lietuvos Moterį tai, tikriausiai, baisiai nudžiugino, Suomija juk – svajonių šalis!
O man norisi verkti. Ir ne vien todėl, kad šalys lyginamos pagal tai, kiek aukštų postų užima moterys, bet ir dėl to, kad visi aukšti svečiai, atvykę į Lietuvą šiom dienom tiesiog terorizuoja Vilnių. Žinoma, ne svečių čia kaltė, o organizatorių, ir tai, tikriausiai, nėra kažkas išskirtinio, bet vilniečius, ypač centre gyvenančius ir dirbančius, į neviltį varo tris dienas nesibaigiantis automobilių sirenų kaukimas. Visi tie svečiai važinėja rėkiančiais kortežais, dažnai net trimis juostomis ir atrodo, kad visi sostinės gyventojai, ypač ratuoti, jiems labai trukdo.
„Kitą kartą, kai bus kažkas panašaus Lietuvoj, jie galės išsiųsti gyventojus iš miesto“, - mano pasipiktinimui sarkastiškai pritaria Lietuvoje gyvenantis Suomijos pilietis. Ten kol kas dar vis rodoma daugiau pagarbos žmogui, o lyginti mūsų šalis bus galima tik tada (drįstu prieštarauti JAV Moteriai), jeigu (kai?) Suomija nusiris iki Lietuvos lygio.
Šiaip jau, iš tikrųjų, kam „jiem“ apskritai reikalingi žmonės? Aaa, atleiskit, pamiršau, juk prieš rašant vadovėlius teorijas reikia pasitikrinti praktiškai, su bandomaisiais triušiais, taip sakant. Be to, dar šita avinų banda ir mokesčių šiek tiek sumoka, tiesa, labai nedaug, juk Lietuvą išlaiko verslininkai...
RMP