2015 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

Rusijos grėsmė Lietuvai – vidinio saugumo garantas

Nors mane jau sunku nustebinti, bet Lietuvoje vis randasi detalių, kurios, kaip pasakytų vokiečiai, meta ant palmės. Demokratijos regresas, šalies militarizavimas, karinė isterija – tai reiškiniai, prie kurių po truputį pripranti ir pradedi žiūrėti kaip į blogą, užsitęsusį sapną. Tačiau šių reiškinių detalės vis peržengia mano fantazijos ribas. Pastarasis atvejis: aktorės Beatos ir fotografės Neringos meninis projektas „Jie laimėjo loteriją“, kurio esmė – šauktinių uniformomis apsirengusių ašarojančių vyrų fotografijos, sukėlusios masinę isteriją, paskandinusią Lietuvą ašarų jūroje. Beje, į tai sureagavo net kitą dieną metinį pranešimą skaičiusi Lietuvos Dalia („gal nereikės ir privalomojo šaukimo ir niekam verkti taip pat“).

Menininkės savo projektu sumanė sugriauti archajinius stereotipus, kad vyras turi būti karys, gynėjas, o tie, kurie nenori eiti į kariuomenę yra „myžniai“, bailiai ir bobos. Jos pabrėžė, kad jautrumas, švelnumas, emocionalumas, pacifizmas yra savybės, kurios tinka ir moterims, ir vyrams. Taip išsakyta ir kritika sunkiai sveiku protu suvokiamai šauktinių atrankai loterijos būdu.

Tuoj po fotografijos projekto pristatymo pasipylė patyčios. Viena jų – kontraprojektas „verktinai“: socialiniuose tinkluose plinta visokios šlovės žinomų (ir nelabai) vyrų fotografijos su perkreiptais veidais besiskundžiančių „per dideliais mokesčiais“, „per brangiu šildymu“ ir pan. Šio projekto vienas iniciatorių 15min.lt žurnalistas Černiauskas LRT ryto laidoje turėjo progos su Beata susitikti akis į akį. Nors visas „verktinių“ projektas, mano nuomone, tėra šlykštus pasityčiojimas iš kūrėjų išsakytos pozicijos, žurnalistas laidoje sakė, kad „verktiniai“ - irgi meninė išraiška. Jie neva pasirinkę humorą, norėdami parodyti, „kad tai ne ta vieta, kur reiktų lieti ašaras“. Jis teigė būtų „plojęs stovėdamas“ menininkių idėjai, tačiau dabar – kontekstas ne tas. Kai jaučiama tokia Rusijos grėsmė esą reikia būti labai atsargiems, nes Rusijos propaganda tuoj pat viską panaudoja prieš Lietuvą.

„Aš atsisakau vertinti savo kūrybą ir idėjas per Rusijos grėsmės prizmę“, - atsakė Beata ir aš pirmą kartą per ilgą laiką pajutau pasididžiavimą žmogumi, rodomu per LRT. Dar ji pridūrė: „Mes gyvename laisvoje šalyje ir šita laisve mes pasinaudojome. Galbūt kažkam atrodo, kad neatsakingai, galbūt naiviai, bet mes pasinaudojome laisve kaip kūrėjos. Aš jaučiuosi teisi“.

Ir tada aš supratau, kad didžioji dalis Lietuvos (įskaitant ir didžiąją dalį žiniasklaidos) saugiai jaučiasi tik tada, kai virš galvų „kaba“ grėsmė, nes su laisve tiesiog nežino ką daryti (valdžiai ta grėsmė, žinoma, turi kitą teigiamą poveikį – lengviau valdyti tautą, užkardyti visokius pilietinius pasireiškimus). Todėl ir lojama ant tų, kurie jaučiasi piliečiais ir naudojasi laisve kurti, reikšti nuomonę, išsakyti kritišką viešajai opinijai (kad ir kas tai būtų) poziciją.

Ir tai šalis, kuri susitapatino su prancūziškuoju „Charlie Hebdo“. Net nejuokinga.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen