Nors mane jau sunku nustebinti, bet
Lietuvoje vis randasi detalių, kurios, kaip pasakytų vokiečiai,
meta ant palmės. Demokratijos regresas, šalies militarizavimas,
karinė isterija – tai reiškiniai, prie kurių po truputį
pripranti ir pradedi žiūrėti kaip į blogą, užsitęsusį sapną.
Tačiau šių reiškinių detalės vis peržengia mano fantazijos
ribas. Pastarasis atvejis: aktorės Beatos ir fotografės Neringos
meninis projektas „Jie laimėjo loteriją“, kurio esmė –
šauktinių uniformomis apsirengusių ašarojančių vyrų
fotografijos, sukėlusios masinę isteriją, paskandinusią Lietuvą
ašarų jūroje. Beje, į tai sureagavo net kitą dieną metinį
pranešimą skaičiusi Lietuvos Dalia („gal nereikės ir
privalomojo šaukimo ir niekam verkti taip pat“).
Menininkės savo projektu sumanė
sugriauti archajinius stereotipus, kad vyras turi būti karys,
gynėjas, o tie, kurie nenori eiti į kariuomenę yra „myžniai“,
bailiai ir bobos. Jos pabrėžė, kad jautrumas, švelnumas,
emocionalumas, pacifizmas yra savybės, kurios tinka ir moterims, ir
vyrams. Taip išsakyta ir kritika sunkiai sveiku protu suvokiamai
šauktinių atrankai loterijos būdu.
Tuoj po fotografijos projekto
pristatymo pasipylė patyčios. Viena jų – kontraprojektas
„verktinai“: socialiniuose tinkluose plinta visokios šlovės
žinomų (ir nelabai) vyrų fotografijos su perkreiptais veidais
besiskundžiančių „per dideliais mokesčiais“, „per brangiu
šildymu“ ir pan. Šio projekto vienas iniciatorių 15min.lt
žurnalistas Černiauskas LRT ryto laidoje turėjo progos su
Beata susitikti akis į akį. Nors visas „verktinių“ projektas,
mano nuomone, tėra šlykštus pasityčiojimas iš kūrėjų
išsakytos pozicijos, žurnalistas laidoje sakė, kad „verktiniai“
- irgi meninė išraiška. Jie neva pasirinkę humorą, norėdami
parodyti, „kad tai ne ta vieta, kur reiktų lieti ašaras“. Jis
teigė būtų „plojęs stovėdamas“ menininkių idėjai, tačiau
dabar – kontekstas ne tas. Kai jaučiama tokia Rusijos grėsmė esą
reikia būti labai atsargiems, nes Rusijos propaganda tuoj pat viską
panaudoja prieš Lietuvą.
„Aš atsisakau vertinti savo kūrybą
ir idėjas per Rusijos grėsmės prizmę“, - atsakė Beata ir aš
pirmą kartą per ilgą laiką pajutau pasididžiavimą žmogumi,
rodomu per LRT. Dar ji pridūrė: „Mes gyvename laisvoje šalyje ir
šita laisve mes pasinaudojome. Galbūt kažkam atrodo, kad
neatsakingai, galbūt naiviai, bet mes pasinaudojome laisve kaip
kūrėjos. Aš jaučiuosi teisi“.
Ir tada aš supratau, kad didžioji
dalis Lietuvos (įskaitant ir didžiąją dalį žiniasklaidos)
saugiai jaučiasi tik tada, kai virš galvų „kaba“ grėsmė, nes
su laisve tiesiog nežino ką daryti (valdžiai ta grėsmė, žinoma,
turi kitą teigiamą poveikį – lengviau valdyti tautą, užkardyti
visokius pilietinius pasireiškimus). Todėl ir lojama ant tų, kurie
jaučiasi piliečiais ir naudojasi laisve kurti, reikšti nuomonę,
išsakyti kritišką viešajai opinijai (kad ir kas tai būtų)
poziciją.
Ir tai šalis, kuri susitapatino su
prancūziškuoju „Charlie Hebdo“. Net nejuokinga.
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen