2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Kai kurie sostinės mikroautobusų vairuotojai negauna oficialių algų. Niekada...

Praeitą savaitgalį sužinojau, jog kai kurie Vilniaus maršrutinių taksi vairuotojai ... negauna atlyginimų. Ir ne todėl, kad algos vėluoja, jos paprasčiausiai nemokamos. Iš viso.
Tai išsiaiškinau, kai savaitgalį važiuodama „mikriuku“ sumokėjusi tris litus paprašiau bilieto. „Na, jeigu labai reikia“, - sumurmėjo vairuotojas ir viena ranka išsitraukęs laidą bandė atgaivinti tą nedidelį kasos aparatą, kokius turi visi maršrutiniai taksi. Kažkodėl aparatas neįsijungė ir tada vairuotojas paaiškino, jog jie savaitgaliais „dirba sau“. Nespėjau nei išsižioti, kai žmogus prasitarė, jog atlyginimų tai jie negauną.
Išeina, dirba nelegaliai? Ne, pasirodo, darbo sutartys yra, bet tai, kas ten parašyta, iš tikrųjų negalioja. Matyt, parašyta tik tam, kad būtų sumokėti mokesčiai „Sodrai“, Mokesčių inspekcijai ir kad neprisikabintų darbo inspekcija.
O algą šie vairuotojai (tiesa, ne visos firmos taip dirba, - patikino mano pažįstamasis) užsidirba štai taip: viskas, kas lieka įvykdžius kasdienę normą bei sumokėjus už benziną, ir tiek, kiek susirenki savaitgaliais keleiviams nespausdinant bilietų. Ta mistinė norma visiškai „skaidri“ - 150 litų. Nesusivokiau paklausti, ar čia tie „juodi“, nepadengti kasos čekiais, ar legalūs. Už degalus tenka pakloti dar 100 litų per dieną. Dar pasidomėjau, ar tai prasidėjo tik „užėjus krizei“, o gavusi atsakymą, jog taip buvo „visada“, likusią kelio dalį tylėjau, virškindama gautą informaciją.
Pirminis pyktis, negavus bilieto, išgaravo ir išlipdama iš taksi jau norėjau su ašaromis akyse apkabinti vairuotoją ir palinkėti jam stiprybės. Tačiau vėliau mano nuomonė pasikeitė.
Grįžusi namo pasidomėjau, kiek firmų Vilniaus mieste veža maršrutiniais taksi. Nepatikėsit, tinklalapio Entuziastai.maršrutai.lt duomenimis (pasak autorių, atnaujintais šių metų spalio 9 d.) – net 11: UAB „Transrevis“, UAB „Užuovėja Jums“, UAB „Zigvalis“, UAB „Vilniaus Skliautai“, UAB „Mikrida“, T. Paulavičienės IĮ, UAB „Centvalis“, UAB „Gabitrans“, UAB „Mikrida“, UAB „Almir“, UAB „Kolegita“. O maršrutų yra apie 40 (per pastaruosius metus jų sumažėjo virš 20). Nesu specialistė, bet man rodos, konkurencija turėtų būti žvėriška.
Savivaldybė, kuri atsakinga už viešąjį transportą, nieko padaryti negali arba nenori. Skaičiau, jog anksčiau kontrolę Vilniuje vykdė trys žmonės, dabar – vos vienas. Vairuotojams už tai, kad neduoda važiavimo bilieto gresia 250–500 litų bauda, na, o keleivis be bilieto nukentėtų tik tuo atveju, jeigu atsitiktų avarija ir jis būtų sužeistas. Tada, jeigu teisme norėtų prisiteisti žalos atlyginimą ar gauti draidimo išmoką, jis negalėtų įrodyti važiavęs tuo mikroautobusu.
Neminėsiu firmos, kurios taksi važiavau savaitgalį, nes nemanau, kad darbdaviui būtų labai sunku atsekti tą plepųjį vairuotoją. Be to, nieko ir nepakeisčiau paminėjusi, tokia netvarka (švelniai tariant) dedasi daugelyje transporto sričių, ypač ten, kur vyrauja privatus verslas. Tiesa, „mikriukų“ verslo ypatumus savo išradingumu lenkia dar taksi firmos, ten, girdėjau, „nelegalų“ nesivarginama net slėpti...
Ir jokie don kichotai neįves čia tvarkos, kol patys vairuotojai nesusivoks apgaudinėjami ir nepaisydami ateities perspektyvų toliau parsidavinės už grašius ir išdavinės savo vaikų ateitį.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Du broliukai dobilai

Jau apsireiškė du gelbėtojai – du Artūrai, pasiryžę išvaduoti mūsų sostinę: vienas pasirengęs išgelbėti Vilniaus valdžią nuo korupcijos, o, kitas (beje, pirmojo kaltinamas tos korupcijos vienu iš gimdytojų) – ištraukti Vilnių iš duobės.
Siaubingai nusivylęs Vilniaus valdžia Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras P. skelbia tautiečiams savo ryžtingą sprendimą: „sieksiu tapti Vilniaus meru“. „Aiškiai ir drąsiai“ jis vilniečiams praneša, jog su savo komanda pakeis Vilniaus valdžią – padarys ją teisingą visiems vilniečiams. Dėl visa ko (ne kiek vilniečiams, kiek, matyt, sau), Artūras P. priduria, jog jo tikslas – tikrai ne mero kėdė, o „ryžtingi veiksmai“.
Na, o buvęs jo kolega, iš politiko išvirtęs visuomenininku, Artūras Z., sako, kad Vilnių ištiko „kūrybinė pauzė“, jis tapo „tamsiausia Europos sostine“. Tačiau tai – ne bėda, nes Artūras Z. su savo komanda pasirengęs paversti Vilnių „laimingų žmonių miestu, kuriame jie turės gerai apmokamą darbą, gatvės bus šviesios ir saugios, o šildymas bus ne prabanga, o higieninė būtinybė“.
Žurnalistams Artūras Z. dar pareiškė, jog Vilniaus meru jį mato daugiau nei trečdalis sostinės gyventojų. O kadangi piktosios partijos neleido žmonėms tiesiogiai rinkto mero, Artūras Z. nutarė kandidatuoti kaip „nepartinis ir nepriklausomas kandidatas“.
Neabejoju, kad atsiras ir daugiau norinčiųjų išgelbėti riebų kąsnelį. Bet ką daryti rinkėjui? Na, nors persiplėšk...

Mergaitė RAUDONU PALTUKU

2010 m. lapkričio 4 d., ketvirtadienis

Prezidentė pamiršo daugumą – pažemintus ir nuskriaustuosius

Naujosios Kairės 95 (NK95) ir „DEMOS“ kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos Prezidentei

2010 metų spalio 18 dieną į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.
Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ - tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.
Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad "Maxima", "IKI", "Norfa" ir "Rimi" yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.
Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir... emigracija. Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Antras nacionalinis susitarimas – šansas profsąjungoms

Baigiasi pirmo nacionalinio susitarimo galiojimo laikas. Nors po sostinės savivaldybės veto mitingui prie Vyriausybės improvizuotame susirinkime profsąjungos jį simboliškai sudegino, tačiau Vyriausybės kvietimo antram susitarimui neatmeta. Vyriausybė skuba ir savo nekantrumo neslepia. Jai šiemet partnerių palaikymas reikalingas galbūt dar labiau nei pernai. Tiek dėl sparčiai krentančio valdančiosios daugumos populiarumo žmonių akyse, tiek dėl artėjančių savivaldos rinkimų, o ir Prezidentė kol kas įtartinai tyli – nei giria Vyriausybę, nei peikia.
Pirmojo susitarimo kritikai, ne tik nežinant, bet net ir nenutuokiant apie būsimų derybų rezultatus, iš inercijos toliau pliekia profsąjungų atstovus – NS signatarus. Aš manau, jog viską gerai apgalvojusios trys vedančios (jeigu norite – oficiozinės) profsąjungos galėtų iš susidariusiosios situacijos nemažai laimėti.
Pirma, jos turėtų pakviesti prisijungti tas profsąjungas, kurios pernai nedalyvavo derybose ir nepritarė nacionaliniam susitarimui. Taip būtų užkirstas kelias neišvengiamai atsirasiančiai priešpriešai, kuri išėjusi į viešumą (kaip jau įprasta, ne pačiais gražiausiais metodais ir lydimos ne pačių gražiausių epitetų) toliau mažintų nepasitikėjimą profsąjungomis.
Prisiminkime, kaip pernai Lietuvos švietimo darbuotojų, Jungtinės, Medikų ir „Sandraugos“ profsąjungų vadovai Aleksas Bružas, Arvydas Dambrauskas, Aldona Kavaliauskaitė ir Kęstutis Juknis susėdo prie vien stalo Eltos spaudos konferencijų centre kritikuoti tiek susitarimo teksto, tiek vadinamųjų trijų centrų, dalyvavusių derybose. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas nuėjo dar toliau – kreipėsi į Vyriausybę, kad nustotų finansuoti tuos, su kuriais derasi (turimas omenyje projektas socialinei partnerystei stiprinti).
Pakvietus visus oponentus į bendrą būrį, atsirastų šansas profsąjungoms susitirpinti pozicijas visuomenėje.
Kitas šansas – sustiprinti pozicijas derybose ir eiti į jas su griežtais reikalavimais. Atėmus iš Vyriausybės ir darbdavių argumentą – „ne visos profsąjungos taip mano“, galima tvirtai laikytis savo ir nesitraukti nė per centimetrą. Į reikalavimų paketą galima būtų sudėti tiek fundamentalias, tiek smulkesnes nuostatas, pagerinsiančias darbuotojų padėtį.
Pradžia jau padaryta: po susitikimo Vyriausybėje aptarti Nacionalinio susitarimo rezultatų, Lietuvos darbo federacijos lyderis žurnalistams gana užtikrintai pareiškė, jog profsąjungos reikalaus minimalią mėnesio algą pakelti iki mažiausiai 1000 litų. Pradžia – puiki, kad tik ryžtas nenuvėstų. Argumentų irgi daugiau negu reikia: atsigautų ir SODROS biudžetas, pagerėtų gyventojų perkamoji galia, vadinasi, valstybės biudžetas daugiau surinktų iš PVM‘o ir akcizų. Antrą argumentą neseniai pamėtėjo darbdavių ruporas – „Verslo žinios“. Straipsnyje „Verslininkai: minimalaus atlyginimo didinimas Latvijos verslui problemų nesukėlė“ dėstoma, kaip ramiai ir sklandžiai nuo 2009 m. sausio 1 d. 100 litų (iki 900) buvo pakelta MMA. Minimalų darbo užmokestį didinti pasiūlė ir paties Premjero sudaryta darbo grupė.
Kitas profsąjungų reikalavimas galėtų būti turto ar prabangos mokesčio įvedimas, kuris solidariai prisidėtų prie valstybės biudžeto neskalpuojant eilinių piliečių. Reikalauti galima ir neilginti pensinio amžiaus bei daugelio kitų dalykų.
Finansų ministrė yra užsiminusi, jog susitarimas turėtų būti rengiamas ilgesniam laikui ir jame būtų numatomos struktūrinės pertvarkos švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir jėgos struktūrų sistemose. Pasitelkusios kairiosios pakraipos ekspertus profsąjungos ir čia galėtų išspausti maksimumą – padėti pamatus socialiai saugiai valstybei kurti.
Nebesibardamos tarpusavyje, suformulavusios aiškius, o ne abstrakčius (tokius kaip – darbo vietų kūrimas, ekonomikos skatinimas etc.) reikalavimus profesinės sąjungos iš pat pradžių derybose turėtų pademonstruoti savo užsispyrimą bei ryžtą. Taip jos įgytų visuomenės palaikymą, kuris, nepavykus deryboms, praverstų valdžiai demonstruojant ne eilinį „pirst“, o solidų pasipriešinimą.
Šį kartą laikas – profsąjungų sąjungininkas.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen