Neobjektyvus, šališkas, nedemokratiškas, papirktas... – tai vis epitetai, kuriuos tenka išklausyti žurnalistams. Ir net tokio mažo laikraštėlio, kaip „Lietuvos profsąjungos“. Jeigu atskleidi kokią nors blogybę – tu terši profsąjungų vardą, jeigu atsisakai viešinti vienašališką, kartais net šmeižiančią, nuomonę – tu neobjektyvus ir papirktas.
O kaltinimas, kad neatlieki savo misijos, apskritai yra universalus, ypač jeigu nepakankamai daug vietos laikraštyje skiri ambicingiems veikėjams. Ta proga dar nesibodima priminti ir bankroto šmėklą.
Tai kur tas aukso vidurys? Ar jis apskritai yra? Ar įmanoma įtikti visiems? Tikriausiai, ne. Ir gal net reikia džiaugtis, kad kažkam neįtinki, nes jeigu patinki visiems, vertėtų pasitikrinti, ar esi gyvas.
Žinoma, nelinksma. Kitais metais, tikriausiai, sumažės visko, laikraščių irgi. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar sugebėsime išlikti žmonėmis.
Nors... Dabar jau dėl visko galima ginčytis, net ir dėl to, kas yra žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą