2016 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

O tempore o mores!

Konfliktai, konkurencija tarp profsąjungų – keistas, su racionalia veikla nesuderinamas skandalingai šlykštus dalykas. Bet, deja, profsąjungų (tiksliau - jų lyderių bei "aparato") kasdienybėje yra vienas iš prioritetų. Faktų toli ieškoti nereikia. Štai Solidarumo atstovė PN Haidparke rašo: laimi mūsų konkurentai darbdaviai, tarp jų – LPSK. 

Argi kita, kaimyninė, profsąjunga, centras priskirtina prie su darbdaviais gretinintų oponentų? Nejaugi eiliniai profsąjungų nariai kalti, kad jų lyderiai pjaunasi, stengiasi vienas kitą pažeminti, užtemdyti, nurungti?

Solidarumas (Balsienės) susikūrė ir buvo Landsbergio-Vagnoriaus palaikomas tam, kad atliktų politinę funkciją – nustelbti, atsverti „raudonąsias“ profsąjungas. Bet jau praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, ir ši politinė funkcija turėjo atmirti, kaip kad į profsąjungų istorijos paraštes nuriedėjo korumpuota skandalingoji Solidarumo kūrėja. O priešiškumo nuodėguliai vis dar rūksta...

Ne gražesni dalykai vyksta ir kitose profsąjungose. Štai švietimo profsąjungos, kurių, atvirai kalbant, yra perteklinis kiekis. Iš jų trys - demonstruoja gėdingą kovą dėl "vietos po saule".
Prasidėjo nuo to, kad prieš keltą metų du lyderiai-buvę aršiausi priešininkai, kone fiziškai nekentę vienas kito –  dabar susivienijo. Tai būtų sveikintina. Bet atrodo, kad juodu suartino bendras „priešas“, vis dar gyvuojanti LŠDPS. Aljansas stengiasi nurungti, pažeminti, ignoruoti trečią lyderį - jauną LŠDPS vadovą, kuris bando veikti savo galva, nepaklusti diktatui iš šalies. Du profsąjungų „asai“net raštą ministrui rašė: nesiderėkite su LŠDPS, nes ji vargu ar turi narių. O juk abu šie skundikai prieš keletą metų nemažai prisidėjo, kad didžiausia įtakingiausia šalies profsąjunga - tuometinė LŠDPS būtų suskaldyta.


Prieinama iki anekdotiškų situacijų: sutinkame dalyvauti koordinuojant veiksmus, bet su ta sąlyga, kad nedalyvautų trečiosios profesinės sąjungos vadovas. (Na, tarkim X šalies prezidentas pareiškia: su Y šalimi derėsimės, bet derėsimės, jei šaliai atstovaus ne Y prezidentas, o Y viceprezidentas). Ponai švietimo vadovai–išsilavinę inteligentai (vienas – net garsus istorikas) tokiu būdu spjauna ne į jiems „nepriimtiną“ kolegą (kuris, atrodo, irgi buvo priverstas priimti negarbingų žaidimų taisykles), o į 2 ar 3 tūkstančius eilinių profsąjungos narių, įgaliojusių jauną vyrą būti jų vadovu. Ir kol kas juo dar pasitiki.

Bet kitais atvejais parėkauti profsąjungos narių vardu visi nevengia. Ir apie demokratiją, toleranciją papostringauti. O apie profsąjungų vienybę ir būtinynę susivienyti visi be išimties kalba ir mąsto kone 24 valandas per parą...

O tempora o mores! - Kas per laikai, kas per papročiai!

JS