KAS NORI BŪTI MINISTRU?

Lietuvoje ne žmogus pritaikomas ministro postui, o postas „pritempiamas“ prie reikalingo politiko. Na, kartais politikas pakeičia spalvą. Ir net ne vieną kartą.
Lietuvoje taip intensyviai iš postų lekiant ministrams reikėtų gal net kokią ministrų parinkimo metodiką ar net strategiją sukurti.
Štai „slystelėjo“ sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas. Giliai po jo krėslu pasikasė konservatoriai ir „darbiečiai“, tenka atsisveikinti su ministro portfeliu. Bene dešimt metų „atsėdėjęs“ Marijampolės savivaldybės taryboje, į didžiąją politiką atėjęs su Darbo partijos vėliava, nuo jos vėliau „nuskilo“ kartu su pilietininkais, paskui šoktelėjo į socdemų valtį...
Įspūdinga, tačiau dabar ne apie tai. Daug svarbiau, kas užims jo kėdę. Greičiausiai kas nors iš socdemų, nes kiek gi ministrų postų jau galima atidavinėti kitiems?
Gal Olekų Juozukas grįš į jam arčiau prie dūšios esantį postą? O krašto apsaugos ministre, pavyzdžiui, gali būti Roma Žakaitienė. O ką? Šitos srities ji dar nekuravo, o per tokį trumpą laiką ką nors sugadinti ar juo labiau sužlugdyti gal nelabai sugebės.
Beje, ilgalaikei socialinės apsaugos ir darbo ministrei Vilijai Blinkevičiūtei, dėl portfelio socialliberalų vėliavą į iškeitusiai socialdemokratų, irgi jau reikėtų keisti profilį. Būnant krašto apsaugos ministre, dėkingi jai būtų ne vien pensininkai, o visa Lietuva. O ir į prezidento postą iš ten arčiau...
Taigi, kas nori būti ministru? Reikalavimas - priklausymas tinkamai partijai, privalumas - įsitikinimų nebuvimas.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS