2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

Viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi


Redakcijos komentaras

Profesinių sąjungų lyderiai apie vienybę kalba gana dažnai. Tais klausimais rengiami apskritųjų ir kitokių  stalų diskusijos, prirašoma nieko konkretaus nesakančių rezoliucijų, tačiau situacija nesikeičia. Narių nedaugėja, pasak statistikų, - net mažėja, o profesinių sąjungų – vis tiek pat, kartas nuo karto net randasi ir naujų.

(Beje, neseniai  rasta statistikos departamento  klaida: nauju metodu vieno centro lyderis priskaičiavo, kad profsąjungos sudaro ne 8 proc. visų darbutojų, o net 15!).

Pastaruoju metu jau ir apie efektyvų bendradarbiavimą sunku kalbėti, nes nacionaliniai centrai (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija - LPSK, Lietuvos darbo federacija - LDF ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“) veikia taip, tarsi dalyvautų varžybose, - kas greitesnis, kas gudresnis, nebeaišku nei kas su kuo, nei už ką. Deja, tokiu atveju nelaimi niekas, bent jau – ne darbuotojai.

Po 2002 m., kai į LPSK susijungė Lietuvos profesinių sąjungų (LPS) centras ir LPS susivienijimas, daugiau mažinti nacionalinių centrų skaičių niekas nesiėmė. Priešingai, dargi atsirado naujas – Profesinių sąjungų lyga. 

Sakoma, kad reformos prasideda tada, kai baigiasi pinigai. Yra toks vienas centras – Lietuvos darbo federacija, kuriam pinigai, kalbama, buvo besibaigią. Net buvo skelbiama apie būsimą LDF ir LPS „Solidarumas“ susijungimą, tačiau pinigų arba idėjų, kaip jų gauti, matyt, atsirado, nes atnaujintame LDF puslapyje publikuojamame straipsnyje apie neseniai įvykusį ataskaitinį organizacijos suvažiavimą jokių užuominų apie jungimąsi nėra.

Beje, šios dvi minėtos organizacijos – Nepriklausomybės laikų produktas. Jos buvo sukurtos kaip atsvara vadinamosioms „raudonosioms“ profsąjungoms (LPSC ir LPSS), kurios su daugiau ar mažiau pakitusia struktūra atėjo iš tarybinių laikų.

Tik Profesinių sąjungų lygos atsiradimas nebuvo susijęs nei su politika, nei su ideologija. Tai tapo priebėga neišrinktiems arba su kolegomis kitose profsąjungose susipykusiems piliečiams. Vedama buvusio LDF pirmininko Vydo Puskepalio ši organizacija priglaudė profsąjungas ir žmones iš to paties LDF'o ir „Solidarumo“. Tačiau net ir šis „nukraujavimas“ nepaskatino pastarųjų organizacijų jungtis.

Tiesa, dar yra dvi kauniečių organizacijos (gimusios iš vienos dėl lyderių nesutarimo), kurios save tituluoja nacionalinėmis. Tačiau jos nesijungs nei tarpusavyje (nes kartu jau buvo), nei su kitomis profsąjungomis. Juk niekas nenori turėti bendrų reikalų su gana konfliktiškais žmonėmis, kurie kartais net nesibodi apskųsti kolegas ar jų pasirašytas kolektyvines sutartis teismui.

(Beje, dar viena įdomi tema - gal net mokslinė - profsąjungininkų bylinėjimasis tarpusavyje, tačiau šį kartą ne apie tai).

Ne ką geresnė, o greičiau – blogesnė padėtis yra su vadinamosiomis šakinėmis organizacijomis. Dar lyg ir suprantama, kad kiekvienas centras turi po vieną švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. organizacijas. Tačiau tai – ne riba. Vien švietimo profsąjungų centrai turi po kelias. Tiesa, neseniai Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, išėjusi iš LDF ir laikinai prisiglaudusi prie „Solidarumo“, prisijungė prie Mokytojų profesinės sąjungos. Pastaroji, beje, Konfederacijai priklauso net du kartus: atskirai ir Švietimo ir mokslo profesinių federacijos sudėtyje.

Nors Krikščioniškosios švietimo profsąjungos ir neliko, tačiau „Solidarume“ vis dar yra kelios švietimo darbuotojams atstovaujančios organizacijos: neseniai į ją įstojusi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) ir (kalbama, vos kelis narius teturinti) Švietimo ir mokslo profesinė sąjunga „Solidarumas“.

O kiek dar yra „palaidų“ organizacijų, kurios nusivylusios visais centrais, veikia atskirai: Klaipėdos Edvardo Šalkausko, Šiaulių Felikso Juciaus ar tas pats Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS).

Turbūt pagrindinis trukdis jungtis profsąjungoms, - lyderiai. Panašu, kad šie iš posto  išeina tik į pensiją  ar į Seimą (viena lyderė, tiesa, buvo išėjusi gimdyti ir auginti vaikelio, tačiau po to į profsąjungą nebegrįžo). Beje, nesunku įsivaizduoti, kad pabuvus pirmininku, rasti tinkamą darbą nėra lengva dėl darbdavių požiūrio. Juk bent 90 proc. jų mano, kad profsąjungoms priklauso, o juo labiau joms vadovauja tik veltėdžiai rėkautojai. Į politiką lengvai irgi neprasimuši, iki šiol užsibūti ten pavyko tik Algirdui Sysui.

Su lyderiais susijusi ir antra problema – kai kuriais atvejais jų būna per daug, nes kai vienoje organizacijoje atsiranda keli, tai randasi ir nauja organizacija. Ypač pasisekė švietimui: buvęs LŠDPS pirmininkas Aleksas Bružas turėjo du pavaduotojus, o dabar vietoj vienos turime tris profsąjungas.

Taigi kliūtys profesinėms sąjungoms jungtis – lyderiai ir ideologiniai-veikimo nesutarimai. Todėl užuojautos verti darbuotojai, kurie nusprendžia organizuotis į profesinę sąjungą ir turi pasirinkti, į kokį darinį jungtis. Galima rinktis pagal pirmininko (-ės) patrauklumą, narių skaičių (nors realaus skaičiaus jums greičiausiai niekas nepasakys), dislokacijos vietą ir t.t. O ar kas žino, kaip dažnai atsitinka, kad darbuotojai, sužinoję, kiek tų profesinių sąjungų yra, iš viso numoja į jas ranka?

Na, o kaip „apačios“, jos lyg ir turėtų daryti spaudimą lyderiams dėl jungimosi. Žinoma, nariai nori vieno stipraus centro su aiškia struktūra, tačiau ne taip labai, kad imtųsi realių veiksmų.  Ne čia prioritetas. Gilintis į situaciją nėra kada, tenka kautis su savo vietiniais darbdaviais. Daug paprasčiau pasitikėti savo lyderiais bei jų kalbomis, kad tie „kiti“ yra blogi, nes parsidavę partijoms, kapitalui ar pačiam velniui.

Tiesa, viena iniciatyva iš apačios buvo įgyvendinta. Naftininkų profesinė sąjunga inspiravo Energetikos ir Chemijos pramonės profsąjungų jungimąsi ir buvo sukurta Pramonės profesinių sąjungų federaciją. Vėliau jai atiteko ir Statybininkų profsąjungos turtas, nes narių, pasirodo, ten beveik nebuvo. Tačiau faktas, kad narystė federacijoje per ketverius metus gana drastiškai sumažėjo, rodo, jog kažkas su ja negerai.

Kartais galvoji, kad geriau neberenovuoti beviltiškai apgriuvusio pastato,  o statyti  naują. Tačiau su profesinėmis sąjungomis tai nėra taip parasta, sėkmės pavyzdžių čia nedaug. Sėkmingiausias čia bus NPPSS, kuris išaugo į solidų darinį, tačiau pasirinko atsiskyrėlio dalią. Iš pradžių greičiausiai netenkino pasiūlytos jungimosi prie nacionalinių centrų sąlygos, vėliau jau ir būtinybės tokios neliko. Tiesa, buvo bandymų kurti dar vieną centrą, į kurį įeitų tuo metu niekam nepriklausiusios organizacijos, tačiau vėlgi skirtumų, turbūt, radosi daugiau nei panašumų. 

Taigi, kad ir kaip profesinių sąjungų lyderių dauguma save ir kitus drąsintų, jog viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi, tačiau, deja, taip nėra. Suprantama, yra paprasčiau nežiūrėti į veidrodį ar neigti diagnozę, tačiau tai reiškia tik lėtą merdėjimą. Antra vertus, gal ir neskauda, juk  mirtis ne tavo, o tik kažkokios organizacijos...

2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Jungimosi procesas yra LDF ir Solidarumo , tik stringa dėl procesų derinimosi.

Anonimiškas rašė...

Procesas, jeigu stringa, tai jis nevyksta...