2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

DISKUSIJOMIS FORMUOJAMAS ĮVAIZDIS

Bloga naujiena yra gera naujiena. Taip apie spaudos virtuvę yra pasakęs vienas žymus žiniasklaidos magnatas. Tačiau, tai nėra visiška tiesa. Pagrindinis aspektas, kad būtina naujiena. Ji gali būti ir gera, ir bloga, tačiau privalo būti šviežia. Tad keisti profsąjungininkų surengtos diskusijos apie įvaizdį pamąstymai, kad itin retai profsąjungos šmėžuoja žiniasklaidos taikiklyje. Bėda ir yra ta, kad naujienos taip ir nepavyksta sukurti. Nors reikia tiek nedaug...
Naujienų profsąjungos tikrai turi, apie jas rašytų ir žiniasklaida, tačiau neretai jos tiesiog sudūla „komunikacijos specialistų“ stalčiuose. Todėl nereikėtų visą laiką priekaištauti viešąją opiniją formuojančioms priemonėms. Taip, nėra žiniasklaida visada profsąjungų pusėje, tačiau vėl grįžtame prie skaudžios temos, kokį įvaizdį profsąjungos formuoja. Turbūt, kad jokio. Paklauskite eilinio žmogaus gatvėje: kokias asociacijas jam kelia profsąjungos ir manau, kad didžioji dauguma atsakys: vagys, neturiu nuomonės ir pan.
Įvaizdį reikia kurti kryptingai, o ne tik akcijomis, piketais ar streikais. Kiekvienas organizacijos pareiškimas, tai jau dalis kuriamo įvaizdžio. Paleisdami žinią apie save ir nuo savęs mes visuomenei perduodame tam tikrą poziciją. Ar visada eiliniai piliečiai supranta profsąjungas, jau priklauso nuo to, kaip suformuluotas pranešimas. Na, kur profsąjungų nuomonė apie Kubiliaus parengtą antikrizinį planą? Gal jis tobulas!? Štai ir pavyzdys, kad eteriu pasinaudoti galėjusios profsąjungos, taip ir liks prie suskilusios geldos.
Štai siūloma dažniau rengti susitikimus su žurnalistais. Idėja graži, tad labai įdomu, ar tai neliks metiniuose planuose. Vilties yra ir kaip sakoma „viltis – durnių motina ir ji miršta paskutinė“. Norėčiau, kad greičiau mirtų nesibaigiančios diskusijos ir prasidėtų konkretūs įvaizdžio formavimo darbai. Ponai ir ponios, ar laukti liko nedaug?

Jonas Ūliukas

2008 m. lapkričio 19 d., trečiadienis

GARSIAI PUČIANTYS TRIMITĄ

„Šalies profesinės sąjungos protestuoja prieš Remigijaus Šimašiaus kandidatūrą į teisingumo ministrus. Jį į Teisingumo ministerijos vadovus praėjusią savaitę pasiūlė Liberalų sąjūdis. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Kvedaravičius sako, kad atitinkamas pranešimas bus išplatintas artimiausiu metu“, tai citata prieš savaitę nuskambėjusi grėsmingai. Tačiau žadėto „atitinkamo pranešimo“ taip ir nesulaukėme. Vėl muilo burbulas sprogo.
Tai jau darosi nebejuokinga ir nesolidu, didžiausios darbuotojų atstovės vienam iš vadovų pasakius A bėgti į krūmus. Labiau tai primena neapgalvotą žingsnį, kai „laisvuoju būdu“ pasakoma tai, kas nėra visos organizacijos pozicija. Ar nekyšo etatinio profsąjungų nuomonių formuotojo ausys už šio pareiškimo?
Profsąjungos ir toliau mina tuo taku, kuriuo klampoja jau gerus penkerius metus. Svarbu bet kokia kaina suregzti intrigą ir patekti žiniasklaidos akiratin. Po tokių žingsnių man nekyla klausimas kodėl profsąjungų reitingai tokie žemi? Kryptingos ir nuoseklios politikos NEbuvimas ir yra tas faktorius, kuris nulemia, jog visuomenės pasitikėjimo aukštumų nepasieksime dar bent artimiausius kelerius metus.
„Auksaburniai“ turėtų atminti paprastą dalyką, jei jau pasakei viešai, tai turi padaryti savo pažadėtus darbus. Juk politikams darbuotojų atstovų organizacijos mėgsta priminti, jog kalba jie viena, o daro kita. Bet ar profsąjungos nedaro tokių pačių klaidų?
Ir gal dar padarykite vieną seminarą apie įvaizdį!?

Jonas Ūliukas

2008 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

O REIKIA TIEK NEDAUG...

„Skaitinėju jūsų internetinį puslapį ir man kilo toks klausimas, gal ir juokingas jums pasirodys, bet - kaip galima tapti profesinės sąjungos nariu?“, - vieną pavakarę redakcijos telefono ragelyje išgirstu simpatišką vyrišką balsą. Išsiaiškinu, kur žmogus dirba, pasiūlau jam, kur gali kreiptis. Pasitikslindamas vyras dar paklausia, ar darbdavys negali taikyti jokių sankcijų už narystę profesinėje sąjungoje.
Beveik euforišku balsu patikinu jį, kad ne, ir padėjus ragelį pasidaro taip gera gera. Gal todėl, kad per visą dieną prisirinkau neigiamų emocijų, gal dėl to, kad buvau benustojanti tikėti, jog žmonės dar linkę burtis ir kažką bendrai spręsti, o greičiausiai suvokiau, kad tai, ką darau, kažkam gali atnešti naudos.
Pripažinkim, jog labai dažnai nematome žmogaus „apaugę“ savo pačių sukurtais, kartais primestais stereotipais, kaip mantras kartojam tiek prasmės, tiek poveikio netekusius „burtažodžius“, energiją bei laiką sąmoningai ar nesąmoningai eikvojame į akis ir už akių triuškinti savo tariamiems oponentams.
O reikia tiek nedaug: minutės, kai pasijauti svarbus pats, kai svarbūs tau yra kiti, pagaliau suvokimo, kad viskas beprotiškai laikina...

Optimija

2008 m. lapkričio 11 d., antradienis

LP TURI ŽLUGTI, NES JIS ANGAŽIOTAS. AR DĖL TO?

LOGISTAS (komentarai)

Kad ir kaip gaila, bet šiandien matyt jau galima konstatuoti, kad laikraštis priėjo liepto galą, galima dėl to kaltinti ką nori, bet ar iš to bus nauda, ar kas pasikeis – NE. O ar kas realiai ieško išeitis taško, ar kas bandė analizuoti problemos esme, kodėl taip atsitiko, manau – NE.Gerai suformuluota problema – pusiau išspręsta problema.CHARLES F. KETTERINGO problemos esmė manau labai paprasta, trūksta naujų pažiūrų, vienašališkas požiūris, laikraštis kaip nepaimk yra angažuotas – kas moka pinigus, tas užsako muzika, matyt tai laikrašti ir pražudys.

REDAKTORIAUS JS ATSAKYMAS

1. Taip, laikraštis yra angažuotas. Bet tuo nieko nepasakoma. Nes juk nėra neturinčios savo pozicijos, neangažuotos televizijos, spaudos, radijos, interneto.

Gal galite, tamsta, nurodyti tokį pavyzdį? „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios?“ „Delfi“, LRT?

2. Laikraštis turi turėti poziciją, savo požiūrį, turi laikytis tam tikros VERTYBIŲ SISTEMOS, kiek tai įmanoma veikiant VYRAUJANČIOJE RINKOS SANTYKIŲ IR POLITINĖS KONJUNKTŪROS sistemoje.

Taigi „Lietuvos profsąjungų“ (LP interneto), kaip ir bet kurio laikraščio, leidyklos, televizijos, teoriškai deklaruojama laisvė yra RIBOTA ir politinės ekonominės konjunktūros RIBOJAMA.

3. Ir vis dėlto "Lietuvos profsąjungos", jų redaktoriai iki šiol buvo laimingesni, - jie turėjo nemaža LAISVĖS propaguoti kairiąsias vertybes ir profsąjungų judėjimo vertybes .

4. O PROFSĄJUNGŲ JUDĖJIMO vertinimo prioritetus LP išdėsto (ir, žinoma, jais vadovaujasi) šitaip:

a. Socialinis dialogas siekiant maksimaliai išsiderėti iš darbdavio (ypač iš visagalio KAPITALO) KUO DAUGIAU oraus darbo pozicijų.

b. Kai derybos tampa tik imitacija (geltonosios profsąjungos šiuo metodu kaip tik ir dengiasi) būtina panaudoti jėgą - streiką.

c. LP rėmė ir rems streikuojančius, protestuojančius ir smerkė ir smerks tuos, kurie pastariesiems kaišioja pagalius į ratus (t.y. geltonuosius).

d. LP nuosekliai remia tokias profsąjungas, kurios sugeba iš socialinio dialogo išspausti maksimumą naudos darbuotojams ( "Mažeikių naftą", Klaipėdos "Švyturį" ar A.Posochovo ugdomą Paslaugų sferos išsišakojusį "profsąjungų kompleksą").

e. Solidarumas, vienybė, vienijimasis. LP „gaudo“ ir viešina informaciją, jei tik atsiranda faktų, kad profsąjungos VIENIJASI.

Deja, dažniau jos skaldosi, vengia jungtis į stambesnius darinius, pavydžiai saugodamos savo "privatizuotas" (ar prichvatizuotas) teritorijas - buvusį tarybinių profsąjungų turtą, išnuomojamų kabinetų "kv. metrus".

LP negalėjo tapti šalininkais tų, kurie suskaldė stipriausią, įtakingiausią, profsąjungą - LŠDPS, nes LŠDPS "gelbėtojai" turėjo galimybę išsaugoti jos vienybę, jei tik vietoje įtūžio būtų pasitelkę daugiau strateginės išminties.

f. Profsąjungų judėjimo plėtra. Tai dar vienas LP proteguojamų profsąjungų, jų "angažuotumo" kriterijus Todėl LP ir propaguoja "Posochovo fenomeną", Viliaus Ligeikos žygius po geležinkelio stotis, po kurių tuo pačiu maršrutu kuriasi naujos profsąjungos.

LP aidžiai seka ir palankiai aprašo TIKRŲ profsąjungų kūrimosi atvejus.

g. LP propaguoja lyderius, kurių "kabinetai ant ratų" - tuos, kurie užuot savo ofisuose skaitę laikraščius ir vadovavę telefonu (o dabar gal ir el. žinutėmis) nuolat važinėja po šalį lankydami savo organizacijas.

h. LP jaučia pareigą spausdinti profsąjungininkų pasaulėžiūrinį akiratį plečiančią medžiagą, padėti profsąjunginkų švietimui.

Rengiame (nors tai brangiai kainuoja) socialinio teorinio lygmens informaciją:


- bendraisiais socialinės politikos klausimais (interviu su P.Gyliu, R.Lazutka, J.V.Paleckiu, A.Sysu);

- populiariomis publikacijomis globalizacijos tema (L.Šabajevaitės paskaitų ciklas ir kt);

- sisteminga informacija apie ES ir kitų šalių profsąjungas (reguliariai tokią informaciją skelbia tik LP).

- informacija iš tarptautinių profsąjungų centrų (ITUC pozicija prasidėjus finansinei krizei, ES profsąjungų pozicija Gruzijo-Rusijos konflikte ir pan.).

Tai, žinoma, ne visi mūsų ANGAŽUOTUMO prioritetai. Dar stengiamės papasakoti APIE ŽMOGŲ . Teikti teisinių konsultacijų..

IR DAR:

neslėpsime, kad PRIKLAUSOME NUO RINKOS ( o kas iš žiniaskaidos nuo jos nepriklauso?), nuo tų ar kitų profsąjungų domėjimusi mumis, išreiškiamu PRENUMERATA.

Plačiau pasakojame apie tas profsąjungas, kurios užsisako daugiau laikraščio egzempliorių.

Apie tas profsąjungas, kurios neužsisako ar beveik neužsisako - informaciją pasirenkame patys: jei tikrai įdomi - spausdinime.

O dabar noriu paklausti UŽANGAŽUOTĄ komentarą parašiusio ANONIMO LOGISTO ir kitų profsąjungininkų:

O ar jums iš tikrųjų reikia VIENO visus vienijančio ir profsąjungų idėją skleidžiančio laikraščio ir interneto? Kol kas toks yra tik vienas - "Lietuvos profsąjungos"?

Dvylikti metai redaguodamas "Lietuvos profsąjungas" ir kartu su Kolege Ramune dažnai po darbo valandų (bei išeiginėmis) rengdami LP interneto informaciją, pastaruoju metu vis dėlto SUABEJOJOME: o ar profsąjungoms to reikia?

Tokią abejonę subrandino ne tik prenumeratos rezultatai.

Galutinį tašką padėjo iki šiol mums atrodžiusių autoritetingais profsąjungos lyderių prisipažinimas, kad JIE LAIKRAŠČIO NESKAITO (Kiti aiškina: neskaitą dėl to, kad jis neva vien kartojąs internetinę informaciją).

NET IŠGIRDOME, KAD PRENUMERATAI IŠLEIDŽIAMI PINIGAI GALĖTŲ BŪTI PANUDOTI GERIAU.

O gal, anot Ramūno Narbuto (kauniečio profsąjungininko - KRC vadovo), "niekam nieko nereikia"?

Labanakt.

Redaktorius ir LP žurnalistas Juozas Steponas

2008 11 11, 22.08

2008 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

REIKALINGAS PAAIŠKINIMAS

Ar aš nesuprantu, ar šiaip esu „durna", bet man galvoj netelpa tokia „pagalba bankams“, kuri, neva yra toks ES įteisintas „gėris“. Latvijos štai vyriausybė už du latus nupirko banko „Parex“ kontrolinį akcijų paketą. Dabar jau buvę du banko savininkai sakosi tikisi po kiek laiko tą paketą išpirkti. Už tuos pačius du latus. Po to, kai valstybė bankui įpumpuos 200 milijonų latų (iš kur ji juos ima?). Pradžiai...
Tai ar gali man kas nors paaiškinti, kur čia logika???

2008 m. lapkričio 7 d., penktadienis

ŠVIETIMO TIEK MAŽAI, O PROFSĄJUNGŲ TIEK DAUG

Suskilusi Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga iš pat pradžių pasuko, rodos, skirtingais keliais. Vieni nuėjo streikų, kiti – derybų keliu. Tikslas buvo vienas – iškovoti mokytojams didesnius atlyginimus. Vieniems sėdint prie derybų stalo, kiti šalo gatvėse ir streikavo. Vieni derėjosi dėl ilgalaikės mokytojų atlyginimų kėlimo programos, kiti – spaudė valdžią siekdami didesnių algų čia ir dabar. Tie, kurie derėjosi, dar labai agitavo ir prieš streikus, neva tik „susikompromitavusiam“ A.Bružui to reikia. Tiesa, vėliau atsitokėjo ir surietė streikuojančius mokytojus palaikantį pareiškimą.
Beje, derybininkus, esą dėl „atskilėliams“ vadovavusios R.Osipavičiūtės diktato derybiniuose susitikimuose, netrukus paliko ir dvi nuo pat skaldančiojo suvažiavimo dienos atskilėlius labai palaikiusios pedagogų profsąjungos. Mokytojų ir krikščioniškoji profsąjungos prisijungė prie A.Bružo su E.Jesinu ir perėmė jų streikų taktiką.
Na, bet, atrodo, laimėjo abi pusės, tačiau dabar jau (beveik) niekas neabejoja, kad tik streikų pagalba.
Betgi istorija dar nesibaigė. Ateinant naujai valdžiai abi pusės sukruto išsaugoti tai, kas iškovota. Ir priemones renkasi stebėtinai panašias. Štai vieną dieną Švietimo ir mokslo ministerijoje lankosi A.Bružas su komanda, po kelių dienų – pagrindinio lyderio postą priešingoje komandoje perėmęs „aukštaitis“ A.Jurgelevičius ir ko. Kalbama dėl atlyginimų augimo nuo kitų metų pradžios.
Beje, nueinantis ministras A.Monkevičius, priešingai nei prieš jį ministeriją valdžiusi R.Žakaitienė, demonstratyviai palaikiusi tik „nuosaikiuosius“, labai greitai „įvaldė“ visiems priimtiną taktiką. Tiesa, jo darbotvarkė dėl to gerokai išsipūtė, nes susitikus su vienais, tekdavo apie tą patį kalbėti su kitais.
O dabar abi komandos supranta, kad ateinanti dešiniųjų valdžia beverždama diržus gali gerokai prismaugti ilgalaikę atlyginimų kėlimo programą, ir pradeda būsimą vyriausybę spausti avansu.
Tad viena dieną naujienų agentūros Elta salėje spaudos konferenciją rengia keturias profsąjungas suvienijęs centras su Bružu priešaky, po dviejų dienų – BNS‘o salėje kėdes jau šildo Jurgelevičius ir Osipavičiūtė. Pirmieji primena, kad streikai nebuvo nutraukti, o tik pristabdyti, o žodis streikas išslysta net ir iš prisiekusių derybų šalininkų lūpų.
Taigi buvo vienodi tik tikslai, dabar supanašėjo ir priemonės. Net nuosaikieji „aukštaičiai“, anksčiau negailėję laiko kurpti Bružą „demaskuojantiems“ pranešimams, atrodo, tam reikalui jėgų jau nebešvaisto.
Artėjant taupymo vajui, būtų logiška suvienyti jėgas, tačiau, deja, net ir didžiausiam optimistui sunku įsivaizduoti šių dviejų, berods, dar vis tebesiteisiančių tarpusavyje, pusių susijungimą. Bent jau ne dabar, ne tuoj.
Beje, kartu su „aukštaičiais“ prieš Bružą maištą kėlusios aukštųjų mokyklų profsąjungos jau pasuko savarankišku, nei į Bružo, nei į Jurgelevičiaus būstinę nevedančiu keliu. Jos rengiasi savo streikui.

R.Pekkinen