2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Kai gera nuo gerumo

Būna dienų, kai tavo širdis tiesiog kūpa gerumu. Iš pat ryto tu to dar nepastebi, rodos, diena bus kaip šimtai tokių. Tačiau išėjus į gatvę pajunti, jog šiandien bus kitaip. Tavo įtarimus patvirtina moteris, kuriai labai patiko tavo šuo ir su kuria mielai pabendravai. Dar labiau pakyla nuotaika, kai su reikalais užėjus į kontorą tave pasitinka labai mieli ir draugiški žmonės.

Tokią dieną norisi bendrauti, nepaisant to, jog paprastai mieliau būni užsidaręs nuo svetimų žmonių. Pastebi ir esi pasirengęs padėti tais atvejais, kokiais paprastai apsimestum nieko nepastebėjęs. Tavęs nejaudina ir sunkumai, dėl kurių dar vakar kovojai žūtbūtiniame mūšyje tarp proto ir jausmų. Tau tiesiog gera nuo gerumo.

Ir neerzina tavęs didžiulėse mašinose pasislėpę maži žmogeliai, kurie mato ir jaučia tik save. O gal ir juos per storo metalo kėbulą pasiekia mane apėmusio gerumo bangos?

Neapima beprasmybės jausmas ir gilinantis į pasaulį apėmusios krizės priežastis ir padarinis. Taip gera galvoti, kad viskas, kas vyksta, bus tik į gera. Bent jau man ir mano pasaulėvaizdžiui.

Ši diena dar nesibaigė, todėl baigiu rašyti ir mėgautis tuo jausmu. Juk rytdiena gali mano širdžiai pagailėti gerumo...

P.S. Ir užvakarykštė sriuba buvo labai skani.

Mergaitė Raudonais Bateliais

2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Geriau stabilu, nors ir menkai, ar nestabilu, bet oriai

Kas svarbiau: ar bet kokia kaina (mažos algos, apgailėtinos darbo sąlygos, didžiulis krūvis) išlaikyti darbo vietas, ar kovoti už orų darbą, nepaisant to, kiek tai gali kainuoti? Kalbu apie „Lelijos“ atvejį. Tiek pagrindinėje siuvykloje Vilniuje, tiek jos filiale Šeduvoje nuo seno veikiančios profesinės sąjungos neturi priekaištų „Lelijos“ savininkei ir generalinei direktorei Genei Zaveckienei, pasitaikius progai net dėkoja jai už tai, jog išsaugojo darbo vietas.

Tuo tarpu neseniai įkurta organizacija Rokiškio filiale pradėjo kovą už siuvėjas, kurios dirbdamos visu krūviu neuždirba net minimalios algos. Mus pasiekia informacija apie didžiulį spaudimą toms moterims, kurios išdrįso suabejoti, ar bendrovės vadovybė elgiasi teisingai.

Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO) paviešino informaciją, kurioje teigiama, jog spausti rokiškietes pasitraukti iš „neteisingos“ profsąjungos ėmėsi ir „Lelijos“ senosios profesinės organizacijos vadovė.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė yra minėjusi, jog valstybei išeitų tik į gera, jei tokie verslininkai, kurie nesugeba mokėdami už darbą tiek, kiek priklauso, „daryti“ verslo, bankrutuotų. Juk valstybė turi prisidėti prie jų „verslo“ išlaikymo, nes pakankamai neuždirbantiems žmonėms reikia mokėti įvairias pašalpas.

Taigi kuri profsąjunga yra teisi? Ta, kuri nori išlaikyti įmonei status quo ir toliau dirbti, kad ir menkai uždirbant, ar ta, kuri siekia supurtyti iš pamatų visą sistemą, nors ir rizikuodama žmonėmis?

Vyriausybė, tiesiog isteriškai reaguodama į pasiūlymus ženkliau didinti minimalią algą, palaiko pirmąjį variantą, o kas geriau mums?

Geriau, žinoma, apskritai į tą klausimą neatsakinėti, nes mūsų solidarumas kol kas pasireiškia tik nacionaliniu klausimu, priklausomai nuo to, kas, rusai ar lenkai, tuo metu yra mūsų „priešai“ ir ar tuo metu mūsų krepšininkai žaidžia kokiame nors čempionate. O kada gi pagaliau pradėsime „sirgti“ už save pačius?

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen