2010 m. gruodžio 3 d., penktadienis

NEBEŠVĘSKITE SAVO TEISIŲ

Kodėl Vyriausybė sumanė laisvadienių rokiruotę, kuria nori panaikinti itin didelės simbolinės reikšmės valstybinę šventę – Tarptautinę darbuotojų solidarumo dieną?
Nors ir neverta skubėti su toli siekiančiomis išvadomis, bet Vyriausybės sprendimas paaukoti Gegužės 1–ąją kaip laisvadienį, kad tokiu padarytų Kūčias, atskleidė svarbią tendenciją. Dešiniųjų Vyriausybė, kurią ilgai atsiminsime kaip valdžią, sukėlusią šoką be terapijos, prasidėjus krizei, nusprendė parodyti, kas Lietuvoje šeimininkas, ir perskirstyti nedarbo dienas taip, kad neliktų net menkos užuominos į nepriklausomą, solidarų ir paveikų darbo judėjimą. O visa tai pateisins simbolinis šantažas – negi neleisite žmonėms džiaugtis laisvomis Kūčiomis?
Prisiminkime paprastus faktus apie Gegužės 1–osios reikšmę. Gegužės 1–oji yra švenčiama nuo 1889–ųjų. Tarptautine darbininkų solidarumo diena ji paskelbta po to, kai Čikagos policija numalšino darbininkų maištus, kuriais siekta sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių valandų. Nors šiandien atsiranda nepritariančiųjų tokiam apribojimui, fiksuota darbo dienos trukmė – kertinis laimėjimas. Jis paklojo pamatus darbo ir šeimos derinimui bei dabartinei Europos Sąjungos (ES) „darbo ir gyvenimo balanso“ politikai.
Turėjo praeiti ištisas amžius, kol žmogaus teisė ne tik dirbti pragyvenimui, bet ir turėti orų gyvenimą anapus darbo tapo realybe daugeliui (nors ir ne visiems). Fiksuota darbo dienos trukmė padėjo ant lygesnio pamato atsistoti darbuotojams, turintiems šeiminių ir globos įsipareigojimų (auginantiems mažus vaikus, prižiūrintiems neįgalius šeimos narius), nors net ir aštuonios darbo valandos kartu su nemokamu darbu namų ūkyje iki šiol sekina šiuos žmones – paprastai moteris. Nereikia ir aiškinti apie tai, kad trumpesnė darbo trukmė savo laiku prisidėjo pailginant gyvenimo trukmę ir pagerinant darbuotojų sveikatą, o šiandien reiškia, kad žmogus turi daugiau laiko poilsiui, savišvietai ar visuomeninei veiklai.
Kita vertus, Gegužės 1–oji mums primena, kad aštuonių valandų darbo diena ir kitos darbuotojų teisės bei privilegijos toli gražu nėra realybė daugybei nelegaliai dirbančiųjų, įskaitant migrantus, žemos kvalifikacijos darbininkams ar net save išnaudojantiems jaunuoliams, medžiojantiems patirtį ir pajamas, bei kitiems vadinamojo prekariato atstovams. Ne veltui tiek Japonijoje, tiek Izraelyje, kur teko dalyvauti Gegužės 1–osios renginiuose, didelis dėmesys buvo skirtas pabėgėlių problemoms, lygiam piliečių ir nepiliečių darbuotojų įtraukimui į darbo judėjimą, pasipriešinimui prieš išnaudojimą. Izraelyje buvo itin pabrėžiamas etninį ir politinį konfliktą peržengiantis darbuotojų solidarumas – vienas pagrindinių demonstracijos Tel Avive šūkių buvo „Solidarumas tarp darbininkų – žydų ir arabų“ (hebrajiškai rimuojasi).
Kai po pertraukos Gegužės 1–oji buvo grąžinta į valstybės švenčių sąrašą, atrodė, kad persirgta sovietinėmis karštinėmis ir bandoma iš naujo apibrėžti, ką mus moko tarptautinio darbo judėjimo istorija. Simboliškai Gegužės 1–oji yra ir Lietuvos įstojimo į ES diena – tai labai aktualios metinės Lietuvos darbininkams, kuriems atsivėrė tam tikrų šalių darbo rinkos, o emigracijos galimybė padidino derybinį potencialą. Kelerius metus iki sunkmečio darbdaviai buvo bepradedą apsiprasti su mintimi, kad dėl gerų darbuotojų ir jiems reikia konkuruoti, o priviliojus tokį – mokėti adekvatų atlyginimą.
Gegužės 1–oji, remiantis europietiška tradicija, yra vienintelė metų diena, kai darbuotojams leidžiama mitinguoti be specialaus leidimo. Ji darbuotojams primena, kad darbas yra jų išteklius, kurį jie turi teisę naudoti arba nenaudoti, o prireikus – solidariai, kolektyviai kuriam laikui atsiimti iš rinkos (streikuoti), jei ši jų netenkina. Darbdaviai savo ruožtu darbo vietas kuria ne iš malonės, kaip kartais bandoma parodyti viliojant investuotojus, o dėl to, kad jiems gyvybiškai būtinas darbas, kad įgyvendintų savo verslo planus. Taigi apibendrinkime: tai šventė, primenanti darbuotojams, kad jie turi teisę į laisvalaikį, yra aktyvi jėga sprendžiant kertines visuomenės problemas, turi teisę pasirinkti, ar dirbti, kaip, kur ir kiek, turi teisę naudotis savo miesto erdve.
Atrodo, kad dabartinei Vyriausybei nepatinka visos šios idėjos. Išsikerojęs darbo santykių liberalizavimas atėmė ekonominio augimo trumpam suteiktas derybines pozicijas, taigi darbas pradėjo graužti darbuotojų laisvalaikį. Pavargęs, susirūpinęs pilietis nėra aktyvus viešosios erdvės dalyvis, taigi lengviau politiką vykdyti technokratiškai, o žmones gąsdinti sukurtais baubais (pvz., Briuseliu). Struktūrinės priežastys padeda diegti požiūrį, kad turėti darbą šiais laikais – malonė, už kurią turi būti dėkingas darbdaviui. Na, o sistemingi konstitucinės taikių susirinkimų teisės apribojimai, teisinantis viešąja tvarka, bent jau vilniečiams tapo įprasti. Paradoksalu, bet pagal šiuos požymius Gegužės 1–osios idealų priešingybė – tai, ką darbuotojams tenka išgyventi per dabartines „nelaisvas“ Kūčias, kai tenka dirbti visą darbo dieną, prašyti darbdavio malonės išleisti pora valandų anksčiau, sprukti iš savo miesto erdvės į paniurusią provinciją ir pulti prie puodų, nes suruošti šventę galima tik savo riboto laisvalaikio sąskaita. Įdomu, prie kokių išvadų prieis Lietuvos gyventojai, pamatę skirtumą? Tačiau, tikėtina, apie išvadas galvoti neleis įprastas spaudimas – apsipirkti, susiruošti, viską kuo greičiau ir kuo dailiau...
Vyriausybė pripažįsta, kad pasirinkimo, kurią iš esamų nedarbo dienų paaukoti, motyvai yra psichologiniai. Per dvejus metus matėme, kad ne Gegužės 1–osios idealai buvo jos variklis. Kadangi vietoje šios dienos siūloma šventė – ne tik religinė, bet ir brangi daugeliui Lietuvos gyventojų, tikėtina, viliamasi lengvai „prastumti“ projektą. Nebuvo nė svarstoma paaukoti, pavyzdžiui, tik neseniai laisvadieniu tapusias Jonines ar per mokinių ir studentų atostogas esančią, daugeliui gyventojų mažai žinomą Žolinę. Tik klausimas, ar valdančiųjų psichologinis motyvas labiau skatina suteikti laisvadienį per Kūčias, ar atsikratyti Gegužės 1–osios?
ATGIMIMAS
Daiva Repečkaitė

2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Kai kurie sostinės mikroautobusų vairuotojai negauna oficialių algų. Niekada...

Praeitą savaitgalį sužinojau, jog kai kurie Vilniaus maršrutinių taksi vairuotojai ... negauna atlyginimų. Ir ne todėl, kad algos vėluoja, jos paprasčiausiai nemokamos. Iš viso.
Tai išsiaiškinau, kai savaitgalį važiuodama „mikriuku“ sumokėjusi tris litus paprašiau bilieto. „Na, jeigu labai reikia“, - sumurmėjo vairuotojas ir viena ranka išsitraukęs laidą bandė atgaivinti tą nedidelį kasos aparatą, kokius turi visi maršrutiniai taksi. Kažkodėl aparatas neįsijungė ir tada vairuotojas paaiškino, jog jie savaitgaliais „dirba sau“. Nespėjau nei išsižioti, kai žmogus prasitarė, jog atlyginimų tai jie negauną.
Išeina, dirba nelegaliai? Ne, pasirodo, darbo sutartys yra, bet tai, kas ten parašyta, iš tikrųjų negalioja. Matyt, parašyta tik tam, kad būtų sumokėti mokesčiai „Sodrai“, Mokesčių inspekcijai ir kad neprisikabintų darbo inspekcija.
O algą šie vairuotojai (tiesa, ne visos firmos taip dirba, - patikino mano pažįstamasis) užsidirba štai taip: viskas, kas lieka įvykdžius kasdienę normą bei sumokėjus už benziną, ir tiek, kiek susirenki savaitgaliais keleiviams nespausdinant bilietų. Ta mistinė norma visiškai „skaidri“ - 150 litų. Nesusivokiau paklausti, ar čia tie „juodi“, nepadengti kasos čekiais, ar legalūs. Už degalus tenka pakloti dar 100 litų per dieną. Dar pasidomėjau, ar tai prasidėjo tik „užėjus krizei“, o gavusi atsakymą, jog taip buvo „visada“, likusią kelio dalį tylėjau, virškindama gautą informaciją.
Pirminis pyktis, negavus bilieto, išgaravo ir išlipdama iš taksi jau norėjau su ašaromis akyse apkabinti vairuotoją ir palinkėti jam stiprybės. Tačiau vėliau mano nuomonė pasikeitė.
Grįžusi namo pasidomėjau, kiek firmų Vilniaus mieste veža maršrutiniais taksi. Nepatikėsit, tinklalapio Entuziastai.maršrutai.lt duomenimis (pasak autorių, atnaujintais šių metų spalio 9 d.) – net 11: UAB „Transrevis“, UAB „Užuovėja Jums“, UAB „Zigvalis“, UAB „Vilniaus Skliautai“, UAB „Mikrida“, T. Paulavičienės IĮ, UAB „Centvalis“, UAB „Gabitrans“, UAB „Mikrida“, UAB „Almir“, UAB „Kolegita“. O maršrutų yra apie 40 (per pastaruosius metus jų sumažėjo virš 20). Nesu specialistė, bet man rodos, konkurencija turėtų būti žvėriška.
Savivaldybė, kuri atsakinga už viešąjį transportą, nieko padaryti negali arba nenori. Skaičiau, jog anksčiau kontrolę Vilniuje vykdė trys žmonės, dabar – vos vienas. Vairuotojams už tai, kad neduoda važiavimo bilieto gresia 250–500 litų bauda, na, o keleivis be bilieto nukentėtų tik tuo atveju, jeigu atsitiktų avarija ir jis būtų sužeistas. Tada, jeigu teisme norėtų prisiteisti žalos atlyginimą ar gauti draidimo išmoką, jis negalėtų įrodyti važiavęs tuo mikroautobusu.
Neminėsiu firmos, kurios taksi važiavau savaitgalį, nes nemanau, kad darbdaviui būtų labai sunku atsekti tą plepųjį vairuotoją. Be to, nieko ir nepakeisčiau paminėjusi, tokia netvarka (švelniai tariant) dedasi daugelyje transporto sričių, ypač ten, kur vyrauja privatus verslas. Tiesa, „mikriukų“ verslo ypatumus savo išradingumu lenkia dar taksi firmos, ten, girdėjau, „nelegalų“ nesivarginama net slėpti...
Ir jokie don kichotai neįves čia tvarkos, kol patys vairuotojai nesusivoks apgaudinėjami ir nepaisydami ateities perspektyvų toliau parsidavinės už grašius ir išdavinės savo vaikų ateitį.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Du broliukai dobilai

Jau apsireiškė du gelbėtojai – du Artūrai, pasiryžę išvaduoti mūsų sostinę: vienas pasirengęs išgelbėti Vilniaus valdžią nuo korupcijos, o, kitas (beje, pirmojo kaltinamas tos korupcijos vienu iš gimdytojų) – ištraukti Vilnių iš duobės.
Siaubingai nusivylęs Vilniaus valdžia Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras P. skelbia tautiečiams savo ryžtingą sprendimą: „sieksiu tapti Vilniaus meru“. „Aiškiai ir drąsiai“ jis vilniečiams praneša, jog su savo komanda pakeis Vilniaus valdžią – padarys ją teisingą visiems vilniečiams. Dėl visa ko (ne kiek vilniečiams, kiek, matyt, sau), Artūras P. priduria, jog jo tikslas – tikrai ne mero kėdė, o „ryžtingi veiksmai“.
Na, o buvęs jo kolega, iš politiko išvirtęs visuomenininku, Artūras Z., sako, kad Vilnių ištiko „kūrybinė pauzė“, jis tapo „tamsiausia Europos sostine“. Tačiau tai – ne bėda, nes Artūras Z. su savo komanda pasirengęs paversti Vilnių „laimingų žmonių miestu, kuriame jie turės gerai apmokamą darbą, gatvės bus šviesios ir saugios, o šildymas bus ne prabanga, o higieninė būtinybė“.
Žurnalistams Artūras Z. dar pareiškė, jog Vilniaus meru jį mato daugiau nei trečdalis sostinės gyventojų. O kadangi piktosios partijos neleido žmonėms tiesiogiai rinkto mero, Artūras Z. nutarė kandidatuoti kaip „nepartinis ir nepriklausomas kandidatas“.
Neabejoju, kad atsiras ir daugiau norinčiųjų išgelbėti riebų kąsnelį. Bet ką daryti rinkėjui? Na, nors persiplėšk...

Mergaitė RAUDONU PALTUKU

2010 m. lapkričio 4 d., ketvirtadienis

Prezidentė pamiršo daugumą – pažemintus ir nuskriaustuosius

Naujosios Kairės 95 (NK95) ir „DEMOS“ kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos Prezidentei

2010 metų spalio 18 dieną į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.
Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ - tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.
Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad "Maxima", "IKI", "Norfa" ir "Rimi" yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.
Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir... emigracija. Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Antras nacionalinis susitarimas – šansas profsąjungoms

Baigiasi pirmo nacionalinio susitarimo galiojimo laikas. Nors po sostinės savivaldybės veto mitingui prie Vyriausybės improvizuotame susirinkime profsąjungos jį simboliškai sudegino, tačiau Vyriausybės kvietimo antram susitarimui neatmeta. Vyriausybė skuba ir savo nekantrumo neslepia. Jai šiemet partnerių palaikymas reikalingas galbūt dar labiau nei pernai. Tiek dėl sparčiai krentančio valdančiosios daugumos populiarumo žmonių akyse, tiek dėl artėjančių savivaldos rinkimų, o ir Prezidentė kol kas įtartinai tyli – nei giria Vyriausybę, nei peikia.
Pirmojo susitarimo kritikai, ne tik nežinant, bet net ir nenutuokiant apie būsimų derybų rezultatus, iš inercijos toliau pliekia profsąjungų atstovus – NS signatarus. Aš manau, jog viską gerai apgalvojusios trys vedančios (jeigu norite – oficiozinės) profsąjungos galėtų iš susidariusiosios situacijos nemažai laimėti.
Pirma, jos turėtų pakviesti prisijungti tas profsąjungas, kurios pernai nedalyvavo derybose ir nepritarė nacionaliniam susitarimui. Taip būtų užkirstas kelias neišvengiamai atsirasiančiai priešpriešai, kuri išėjusi į viešumą (kaip jau įprasta, ne pačiais gražiausiais metodais ir lydimos ne pačių gražiausių epitetų) toliau mažintų nepasitikėjimą profsąjungomis.
Prisiminkime, kaip pernai Lietuvos švietimo darbuotojų, Jungtinės, Medikų ir „Sandraugos“ profsąjungų vadovai Aleksas Bružas, Arvydas Dambrauskas, Aldona Kavaliauskaitė ir Kęstutis Juknis susėdo prie vien stalo Eltos spaudos konferencijų centre kritikuoti tiek susitarimo teksto, tiek vadinamųjų trijų centrų, dalyvavusių derybose. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas nuėjo dar toliau – kreipėsi į Vyriausybę, kad nustotų finansuoti tuos, su kuriais derasi (turimas omenyje projektas socialinei partnerystei stiprinti).
Pakvietus visus oponentus į bendrą būrį, atsirastų šansas profsąjungoms susitirpinti pozicijas visuomenėje.
Kitas šansas – sustiprinti pozicijas derybose ir eiti į jas su griežtais reikalavimais. Atėmus iš Vyriausybės ir darbdavių argumentą – „ne visos profsąjungos taip mano“, galima tvirtai laikytis savo ir nesitraukti nė per centimetrą. Į reikalavimų paketą galima būtų sudėti tiek fundamentalias, tiek smulkesnes nuostatas, pagerinsiančias darbuotojų padėtį.
Pradžia jau padaryta: po susitikimo Vyriausybėje aptarti Nacionalinio susitarimo rezultatų, Lietuvos darbo federacijos lyderis žurnalistams gana užtikrintai pareiškė, jog profsąjungos reikalaus minimalią mėnesio algą pakelti iki mažiausiai 1000 litų. Pradžia – puiki, kad tik ryžtas nenuvėstų. Argumentų irgi daugiau negu reikia: atsigautų ir SODROS biudžetas, pagerėtų gyventojų perkamoji galia, vadinasi, valstybės biudžetas daugiau surinktų iš PVM‘o ir akcizų. Antrą argumentą neseniai pamėtėjo darbdavių ruporas – „Verslo žinios“. Straipsnyje „Verslininkai: minimalaus atlyginimo didinimas Latvijos verslui problemų nesukėlė“ dėstoma, kaip ramiai ir sklandžiai nuo 2009 m. sausio 1 d. 100 litų (iki 900) buvo pakelta MMA. Minimalų darbo užmokestį didinti pasiūlė ir paties Premjero sudaryta darbo grupė.
Kitas profsąjungų reikalavimas galėtų būti turto ar prabangos mokesčio įvedimas, kuris solidariai prisidėtų prie valstybės biudžeto neskalpuojant eilinių piliečių. Reikalauti galima ir neilginti pensinio amžiaus bei daugelio kitų dalykų.
Finansų ministrė yra užsiminusi, jog susitarimas turėtų būti rengiamas ilgesniam laikui ir jame būtų numatomos struktūrinės pertvarkos švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir jėgos struktūrų sistemose. Pasitelkusios kairiosios pakraipos ekspertus profsąjungos ir čia galėtų išspausti maksimumą – padėti pamatus socialiai saugiai valstybei kurti.
Nebesibardamos tarpusavyje, suformulavusios aiškius, o ne abstrakčius (tokius kaip – darbo vietų kūrimas, ekonomikos skatinimas etc.) reikalavimus profesinės sąjungos iš pat pradžių derybose turėtų pademonstruoti savo užsispyrimą bei ryžtą. Taip jos įgytų visuomenės palaikymą, kuris, nepavykus deryboms, praverstų valdžiai demonstruojant ne eilinį „pirst“, o solidų pasipriešinimą.
Šį kartą laikas – profsąjungų sąjungininkas.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2010 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis

Kapitalizmas vs. demokratija

„Mes iš principo esame nebepritaikyti visuomenei, kurią dabar gimdo kapitalizmas. Mūsų vaikai galbūt prisitaikys ir galbūt išgyvens, nes labai didelė jų dalis formuojasi tame kontekste, kuriame demokratinės institucijos yra mažiau reikšmingos žmogaus augimui negu medijų sfera. Tada lieka klausimas: jeigu kapitalizmo ir demokratijos kartu mes nebegauname, nes tam reikėtų grįžti į mažiau postindustrinę ir postinformacinę visuomenę, tada mums reikia rinktis – ką mėgstame labiau – demokratiją ar kapitalizmą. Jeigu mes demokratiją mėgstame labiau, tai turime aiškiai suprasti, kad kapitalizmas mums nebetinka. Jei pažvelgtume į Rytų Europos rinkos liberalus – jie visi yra labai marksistiški, nes jie yra buvę komunistai, jiems ir dėstė buvę komunistai, kurie labai marksistiškai mąsto – kad ekonomika yra pagrindas ir kad ekonomikos dėsniai viską lemia, kad ekonomikos taisyklėmis galima aprašyti visas kitas sritis. Pavyzdžiui, kalbama apie konkurenciją tarp universitetų. Kas per velniava? Universitetai išvis nėra ekonominiai vienetai, jie negali siekti savo tikslo, jeigu elgiasi pagal ekonomikos taisykles. Arba ligoninės...
Jeigu mūsų politinė sistema yra tapusi kapitalistinės sistemos dalimi, mums demokratiją reikia kurti kur nors kitur. Demokratinis valdymo modelis šiuo metu yra tokioje gilioje krizėje, iš kurios jam bus labai sunku išlipti. Iš principo dabartinė politinė sistema turėtų būti ir turės būti pakeista kokia nors kita. Labai tikiuosi, kad ta kita sistema galės būti pastatyta ant tokių principų, kurie normaliam, inteligentiškam žmogui galėtų būti priimtini“

Talino universiteto rektorius profesorius Reinas Raudas (ELTA)

2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Einšteinas: „Kodėl socializmas?“

Albertas Einšteinas (1879-1955) – absoliučiai daugumai žinomas žymiausias XX a. fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas. Tačiau, matyt, retas žino, jog jis buvo socialistas ir to neslėpė. Pirmajam JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ (beje, leidžiamas ir dabar) numeriui jis parašė esė „Kodėl socializmas?“. Leidinys pasirodė 1949 metų gegužę.
A.Einšteino mintys nepaprastai aktualios ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Siūlome dalį šios esė, kurią į lietuvių kalbą išvertė leftas.info

„Dabar aš galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba net gi jo ekonominiam egzistavimui
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai pastoviai akcentuojami, tuo tarpu kai socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu aš laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t.y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti ir didžiąja dalimi yra atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne pilnai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja ir darbo vietą ir kiek didelį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad net gi teorijoje darbininko alga nenustatoma tuo, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies todėl, kad techninis vystymasis ir gilėjantis darbo padalijimas skatina vis didesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. Dėl to liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėse sąlygose tiesiogiai ar netiesiogiai privatūs kapitalistai neišvengiamai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai naudoti savo politines teises.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati-kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, tai gamybos priemonės (kapitalas) yra privati nuosavybė ir jų valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, šia prasme tokio daikto, kaip grynas kapitalizmas, neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad dėka ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų darbininkams pavyko pasiekti kiek pagerintą „darbo sutartį“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena pastoviai bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga realizacijos rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenamas sunkus nepriteklius.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad tai visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekimas kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų kapitalo kaupimą ir naudojimą daro nestabiliu, kas sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir tą atskiros asmenybės socialinės sąmonės sužalojimą, apie kurį aš jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gerybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, būtent, sukuriant socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų pasiekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą atitinkamai pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymusi, žmogaus išsilavinimas vystytų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo“.

2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis

Kai Jau nebesinorės nei dirbti, nei skųstis ...

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sukritikavo Vyriausybę teigdama, jog privačiame sektoriuje atlyginimai esą kritę kur kas drastiškiau negu viešajame: „Sumažinome etatus tik simboliškai - arba netikrai užimtų, arba nesančių darbuotojų. Didelio sumažinimo arba to krizinio taupymo viešajame sektoriuje nėra tiek daug. Kitos šalys nuėjo daug gilesniu taupymo keliu“, - kalbėjo D. Grybauskaitė interviu Lietuvos televizijos laidoje „Savaitė“.
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius skubėjo pasiteisinti, esą taip atrodą dėl to, jog medikų ir mokytojų atlyginimai 2009 m. nedidėję, o pastarųjų net augę. Nepaisant įsižeidusių gydytojams ir švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų reikalavimo paneigti šiuos teiginius bei Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimo, jog medikų atlyginimai mažėjo daugiau nei 10 proc. (Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų panašiai ginti nepanoro), Premjeras savo žodžių neatsižadėjo.
Tačiau visa ši polemika esmės nekeičia, ir į klausimą „Ko siekia mūsų valdžia?“ vis dar neatsakyta. Taigi: viešojo sektoriaus atlyginimus „pritempti“ prie varganų privačių įmonių darbuotojų atlyginimų? O gal turėtų būti daroma priešingai? Juk valdžios atstovams derėtų skatinti verslininkus kelti žmonėms darbo užmokestį, - taip juk būtų didinama ir perkamoji galia. Pelnais pasirūpinti būtų nevėlu ir po to.
Stop! Atsiprašome!.. Pamiršome, kokie yra dabartinės valdžios prioritetai. Viskas verslui bet kokia kaina! Net ir vienintelis mokestis, kuris pastaraisiais metais buvo mažintas, – pelno mokestis. O audėja, ugniagesys, socialinis darbuotojas, bibliotekininkė juk pakentės, jeigu jau kantriai kentėjo iki šiol. Kauno siuvimo įmonėje „Dobilas - 4“ siuvėjos atlyginimų (ir taip, beje, varganų) negauna daugiau nei pusę metų. Ir nieko, išgyveno. Tiesa, kreipėsi visur, nuėjo ir iki savivaldybės. Tačiau kam tai rūpi? Ačiū Dievui, atrado profesinę sąjungą „Sandrauga“. Pastaroji kartu su Valstybine darbo inspekcija atliko tyrimą, direktorei skyrė baudą, dėl nelegalaus darbo kreipėsi į teismą...
Tačiau siuvėjos atlyginimų ir toliau negauna, - ko gero, „Dobilo - 4“ direktorė turi tvirtą užnugarį. Be to, ko subėti? Juk žmonės į darbą vis tiek ateina! O toliau? Logiška viltis, kad galų gale profsąjungai teks rengti žmones streikuoti.
Bet grįžkime prie taupymo. Viešajame sektoriuje inicijuota kampanija „Biudžetininkai - begėdžiai, - jie gauna daugiau“ greičiausiai paskatins bedarbių armijos augimą.
Tvirtinama: mažiname biudžeto išlaidas. Bet kokia kaina? Nepaisant to, kad visiems darbo biržų klientams teks mokėti bedarbio arba kitokias pašalpas, - nemaža jų neišvengiamai „augins“ šešėlinę ekonomiką.
Apie tokį pavojų perspėja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius doc. Boguslavas Gruževskis. Interviu žurnalui „Savaitė“ docentas teigė, kad dauguma ilgalaikių bedarbių jau turi kokių nors nelegalių darbų ar dalyvauja šešėliniuose versluose. Sugrąžinti juos į legalų darbą bus labai sunku.
O antra vertus, anot B. Gruževskio, ilgalaikiai bedarbiai savaime praranda įprotį dirbti. Todėl prognozuojama, kad 2013 m. šalyje bus apie 200 tūkst. bedarbių. Nemaža dalis iš jų bus nereikalingi atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai, kadangi paprasčiausiai jie nemokės ir nenorės dirbti.
Na, bet tai - dar ateityje, o šiandien reikia mažiau skųstis, o daugiau dirbti. Taip liepė Prezidentė D.Grybauskaitė lankydama Dzūkijos kaimus.

„Lietuvos profsąjungos“ 2010 Nr. 7 vedamasis

2010 m. birželio 19 d., šeštadienis

Viskas dėl puikaus pelno! (All in the Name of the Beautiful Gain!)

2010 m. pasaulio futbolo čempionatas turi būti demaskuotas kaip absoliuti apgavystė. Zabalazos anarchokomunistų frontas (ZACF) griežtai smerkia vyriausybę, įžūliai ir veidmainiškai pristatančią renginį kaip „vienintelę galimybę“ pakelti Pietų Afrikos (ir viso žemyno) ekonomiką ir socialinį gyvenimą.
Visiškai aišku, kad tokia „galimybė“ suteikiama tik godžiam globaliam bei vietiniam kapitalui ir Pietų Afrikos valdančiajam elitui. Tiesą sakant, daugiau tiesos yra tame, kad renginys atneš žlugdančių pasekmių Afrikos vargšams ir darbininkų klasei, šis procesas jau vyksta.
Ruošdamasi priimti pasaulio čempionatą, vyriausybė išleido beveik 800 milijardų (757 milijardus infrastruktūrai ir 30 milijardų stadionams, kurie daugiau niekada nebus užpildyti), o tai yra smūgis į veidą šaliai, kuri kenčia nuo beviltiško skurdo ir beveik 40% bedarbystės. Pastaruosius penkerius metus skurstantys darbininkai daugiau nei 8000 kartų protestuose reiškė savo pasipiktinimą ir nusivylimą vyriausybės veikla bandant pridengti socialinę nelygybę, neprieinamas paslaugas ir būsto trūkumą. Šios išlaidos tik patvirtina ydingo neoliberalaus kapitalistinio modelio su jo apgaulinga ekonomika, kuri tik gilina pasaulinį skurdą ir nelygybę, palaikymą. Nepaisant pažadų kad bus kitaip, neseniai vyriausybė pakeitė poziciją ir dabar apsimeta, kad projekte „nebuvo numatomas“ pelno gavimas (Star Business Report, 2010 m. birželio 7 d.).
Pietų Afrikai žūtbūt reikia viešos infrastruktūros, ypač viešojo transporto, kurio kai kuriuose miestuose, įskaitant ir Johanesburgą, visai nėra. Traukinys Gautrain, paleistas birželio 8 dieną (spėta laiku), tikriausiai yra geriausias ironijos pavyzdys. Šalyje, kur didžioji gyventojų dalis kasdien naudojasi nesaugiais privačiais mikroautobusais, Gautrain siūlo turistams greitai ir patogiai keliauti tarp Johanesburgo ir Pretorijos. Kam įkandamos bilietų kainos, jei vien kelionė iš oro uosto į Sandtoną kainuoją visą šimtą. Tokia pat padėtis ir visur kitur.
Pietų Afrikos oro uostų kompanija (ASCA) išleido daugiau nei 16 milijardų gerindama savo oro uostus, komercializuota Pietų Afrikos nacionalinė kelių agentūra (SANRAL) išleido 23 milijardus naujų greitkelių tinklui. Visos jos taikys griežtas investicijų, beveik nepadedančių vargšams, susigrąžinimo priemones.
Visoje šalyje imtasi atnaujinti miestus, tačiau tai tik skuboti bandymai siekiant užmaskuoti sunkią Pietų Afrikos realybę. Vien Johanesburge daugiau nei 15 000 benamių ir gatvės vaikų buvo sugauti ir uždaryti į laikinas stovyklas. Keiptaune dėl tuščio pasididžiavimo tūkstančiai žmonių buvo išvaryti iš skurdžių kvartalų ir nelegaliai įrengtų pastatų. Miestas nesėkmingai bandė iškeldinti 10000 Joe Slovo gyventojų iš jų namų, taip buvo norima paslėpti juos nuo N2 greitkeliu keliaujančių turistų akių. Dar kitur žmonės buvo išvaryti statant stadionus, parkus ar geležinkelio stotis. Soweto mieste buvo dailinamos pagrindinių turistinių kelių ir FIFA maršrutų apylinkės, tuo tarpu mokyklos glaudžiasi griūnančiuose pastatuose išdaužytais langais.
Nors daugelio Pietų Afrikos gyventojų neįtikino juos užliejusi nacionalistinė propaganda, dalis vis tik užkibo. Kiekvienas penktadienis pavirto „futbolo penktadieniu“, kurio metu „nacija“ skatinama (o mokyklų vaikai – verčiami) pirkti Bafana-bafana marškinėlius, automobiliai puošiami vėliavomis, žmonės mokosi Diski šokio, kuris šokamas kiekviename turistų lankomame restorane, ir perkamos Zakumi lėlės-talismanai. Bet kuris skeptiškai tokio šurmulio atžvilgiu nusiteikęs žmogus apšaukiamas nepatriotišku, pvz., streikuojančių Pietų Afrikos transporto ir Apsijungusių darbininkų profsąjungos (SATAWU) darbuotojų buvo paprašyta atšaukti savo reikalavimus dėl „nacionalinio intereso“.
Per pastaruosius metus prarastų 1 000 000 darbo vietų fone vyriausybės džiūgavimai dėl Pasaulio čempionato sukurtų 400 000 darbo vietų atrodo pasipūtėliški ir įžeidžiantys. Sukurtos darbo vietos daugeliu atvejų yra atsitiktinės ar laikinos, užimtos nepriklausančių profsąjungai darbininkų, gaunančių gerokai mažesnį už minimalų atlygį.
Spaudžiamos ne tik profsąjungos. Tokį pat priešiškumą socialiniai judėjimai patiria iš valstybės, kuri neoficialiai uždraudė visus be išimties protestus čempionato metu. Tiesą sakant, yra faktų, kad toks draudimas galioja jau nuo gegužės 1 dienos.
Aišku, kad dažnai garbinama „progresyvi“ konstitucija toli gražu negarantuoja laisvės, lygybės, saviraiškos ir susirinkimų laisvės. Tačiau socialiniai Johanesburgo judėjimai, įskaitant antiprivatizavimo forumą ir keletą kitų, nelinkę pasiduoti ir, į pagalbą pasitelkę žodžio laisvės institutą, sugebėjo gauti leidimą protesto maršui čempionato atidarymo dieną. Tačiau jie buvo priversti žygiuoti už 3 km nuo stadiono, todėl nepritraukė žiniasklaidos dėmesio.
Valstybė ne tik žiauriai elgiasi su vargšais ir protestuojančiais, bet ir daro tai vadovaujama Sepp Blatter & Friends legalios kriminalinės imperijos, vadinamos FIFA (Durbano socialinis forumas puikiai perkrikštijo ją į THIEFA). FIFA jau uždirbo 1 milijardą už transliavimo teises ir uždirbs dar 1,2 milijardo iš bilietų.
Stadionas ir jį supanti teritorija čempionato metu perduota FIFA žinion, o FIFA atleista nuo visų mokesčių. Visos prieigos jėga išvalytos nuo prekeivių, prekiaujančių FIFA nesankcionuotomis prekėmis. Taip pat iškraustytos nelegalios stovyklavietės, buvusios prie stadiono ir kelių, vedančių į oro uostą. Todėl žmonės, kurie iš Pasaulio čempionato tikėjosi taip reikalingų pajamų, liko tuščiomis rankomis.
FIFA, vienintelis Pasaulio čempionato ženklo savininkas, po visą šalį išsiuntinėjo beveik 100 savo teisininkų, kurie medžioja nelegaliai naudojančius šį ženklą. Gaminiai atimami, o prekeiviai suimami nežiūrint to, kad dauguma žmonių Afrikoje prekes įsigyja iš juodosios rinkos ir mažai kas gali sau leisti už marškinėlius ar kitus atributus mokėti po 400. FIFA efektingai apribojo žurnalistus išduodama akreditacijas, tuo apsidrausdama nuo nepalankių straipsnių ir aiškiai pažeisdama spaudos laisvę.
Ironiška, bet futbolas kadaise iš tikro buvo darbo žmonių žaidimas. Stebėti varžybas stadione buvo pigi ir lengvai pasiekiama pramoga žmonėms, norintiems 90 minučių pamiršti kasdienį triūsą po valstybės ir boso padu. Šiandien profesionalus futbolas ir Pasaulio čempionatas uždarai vietinio ir pasaulinio elito grupei generuoja milžiniškus pelnus (kartu su pasaulinės krizės metu nebūtiniems reikalams iššvaistytais milijardais). Kiekvieną sezoną mes jiems mokame eurus, dolerius, svarus už tai, kad galėtume stebėti, kaip bjauriai daug pinigų uždirbantys ir per savo parazituojančius agentus dėl milžiniškų atlyginimų nuolat besiriejantys futbolininkai čiuožia ir griūna ant išpuoselėtos vejos nuo menkiausio stumtelėjimo. Žaidimas, kuris daugeliu požiūriu ir toliau išlieka estetiškai puikus, prarado savo darbininkišką sielą ir tapo tik dar viena preke.
Bakuninas kartą pasakė, kad „į bažnyčią žmonės eina dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes einame į smuklę – apkvailinti save, atitrūkti nuo vargo, pasvajoti, bent kelioms minutėms pasijusti laisvais ir laimingais“. Galbūt prie tos formulės mes galime pridėti ne tik aklą mojavimą nacionalistinėmis vėliavomis ir vuvuzelų pūtimą, bet ir sportą.
Daug lengviau užsimiršti nei aktyviai dalyvauti kovoje su neteisingumu ir nelygybe. Visgi yra nemažai kovojančių žmonių. Darbininkai, vargšai ir jų organizacijos ne taip lengvai pasiduoda iliuzijoms, kaip norėtų vyriausybė. Nuo laikinos nelegalios stovyklos prie stadiono vartų iki masinio protestų, demonstracijų ir visą šalį apimančio streiko, nesvarbu – teisėto ar ne. Nežiūrint tyčiojimosi ir šaipymosi, nežiūrint kaltinimų „nepatriotiškumu“, nepaisant laisvo žodžio draudimų, mes priversime juos išgirsti mūsų žodžius apie šioje visuomenėje klestinčią žiaurią nelygybę. Mes garsiai pasakysime ir apie pasaulinius žaidimus, žaidžiamus žmonių, ant kurių kaulų statomos imperijos, gyvybės kaina.

www.anarchija.lt

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Apie profsąjunginę (ir ne tik) žurnalistiką

Perfrazuojant amerikietį ekonomistą, žurnalistą, gyvenantį Lietuvoje Bryan Bradly (interviu bernardinai.lt), jo nuomonę apie krikščioniškąją žiniasklaidą, pabandžiau sau suformuluoti, kokius vaidmenis turėtų atlikti profsąjunginė žiniasklaida.
Vienas yra tiesiog informuoti apie tai, kas aktualu profsąjungų gyvenime, bei tai, kas aktualu pasaulyje ir liečia profsąjungų narius. Be to, ugdo profsąjungų bendruomenę, tiek vietinę, tiek visuotinę, padėdama kartu kovoti už socialinę teisybę, susipažinti su tuo, ką daro, kaip gyvena ir kaip mąsto kiti profsąjungininkai.
Profsąjunginė žiniasklaida taip pat padeda žmonėms suprasti ir pritaikyti idėjos tikslus, kitiems paaiškinti konkrečias darbuotojų judėjimo tiesas. Tam tikslui ji turi pateikti gerų, stiprių, tikrų argumentų ypač dėl tokių aktualių klausimų, kurių daugelis gerai nesupranta, ar kurie kelia daug ginčų.
Profsąjunginė žiniasklaida visada turėtų puoselėti bei stiprinti profesinių sąjungų vienybę. Tuo pačiu metu ji turi skatinti mąstymą bei gerbti kiekvieno žmogaus laisvę turėti savo nuomonę. Ji gali kaip tik būti erdvė, padedanti kiekvienam suformuoti gerai apmąstytas nuomones.

O čia dar keletas autentiškų B.Bradly citatų:
„Žurnalistika, kaip ir gyvenimas, yra tiesos paieška. Žinome, jog tiesa yra, ir stengiamės kuo arčiau prie jos priartėti. Ir kuo greičiau... Juk laikas žurnalistui yra labai ribotas. Interneto amžiuje po didelio įvykio kartais turi publikuoti pirmą trumpą straipsnio variantą per 10–15 minučių! Paskui vis išplėsti tą reportažą, pridėdamas papildomų duomenų. Net ir tokiomis sąlygomis galima siekti tiesos. Pateiki preliminarų vaizdą – tiesą, kaip ją suvoki, neslėpdamas informacijos ribotumo, aiškindamas, kurie klausimai dar atviri. Trokštant tiesos negalima skelbti to, kas dar neaišku. Dažniausiai žurnalistai tik perduoda, ką sako kiti, jų nustatytus faktus ir pareikštas interpretacijas. Pagerbti tiesą – tai neiškreipti kitų žmonių minčių, sąmoningai neskleisti apgaulingos informacijos ir aiškiai nurodyti šaltinius, idant būtų galima spręsti apie teiginių patikimumą“.
„Žurnalistas visada siekia atskleisti ar suformuluoti atsakymus, ar bent pradėti tai daryti pagal turimą informaciją. Šiuo atžvilgiu („slidžių“ temų – red.) pateikti atsakymus yra geras dalykas. Tai nėra tas pat, kaip išankstiniai nusistatymai, kai peršamas redakcijos iš anksto norimas atsakymas, tam specialiai atrenkant šaltinius ir faktus“.
„Žurnalistas turi kelti klausimus, bet tai – tik darbo pradžia. Nuoširdžių klausimų, siekiant išaiškinti reikalo esmę, nereikia bijoti. Tiesos niekada nereikia bijoti“.

Atrinko Ramunė MP

2010 m. balandžio 30 d., penktadienis

Darbas – ne vertybė

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas „išraitė“ labai gražų sveikinimą Lietuvos mamoms. Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį, šiemet – gegužės 2 d. Graži iniciatyva.
Bet tas pats pareigūnas yra ir darbo ministras, o Gegužės pirmoji – Tarptautinė darbo diena yra paskelbta net valstybine švente! Tačiau su ja pasveikinti šalies darbuotojus ministrui liežuvis nesiverčia. Kaip nesivertė ir nesiverčia nė vienam šalies vadovui (išskyrus Algirdą Brazauską), nes kas tas darbas? Jie patys juk tarnauja valstybei, tautai, o tiems, kurie dirba tinka tik šūkis „dirbk, pirk, mirk“. Tiesa, dar reiktų pridėti – „gimdyk“, kad neduokdie, tauta neišmirtų...

MRB

2010 m. balandžio 21 d., trečiadienis

Grįžtam į smetoninės diktatūros laikus?

Balandžio 21 d. Socialistinio liaudies fronto narių grupė, vadovaujama SLF pirmininko Algirdo Paleckio ir turėjusi sudalyvauti protesto renginiuose prieš NATO politiką Afganistane ir Irake, nebuvo įleista į Estiją. Apie planuojamą vizitą nebuvo plačiau skelbiama, todėl nėra aišku, kokiu būdu informaciją sužinojo specialiosios tarnybos.
Visi automobiliu keliavę asmenys, pasirodo, yra Estijos nepageidaujamų žmonių sąraše. Tačiau užuot iš karto nurodę grįžti, pareigūnai iškrėtė mašiną, asmeninius žmonių daiktus. Ypač įdomu, kad persona non grata asmenų sąraše buvo niekuomet Estijoje nesilankę asmenys.
Peršasi išvada, jog sulaikymo priežastis buvo SLF narių politinė veikla, juolab kad apie tai esą prasitarė ir Estijos pareigūnai.
Atrodo, turėtų kilti skandalas! Demokratiška, vakarietiška, europietiška šalis sulaiko kitos tokios pat „–ietiškos“ šalies politikus. Kas, kad jų pažiūros ir nuomonė nesutampa su oficialiąja, bet juk – DEMOKRATIJA, įsitikinimų, žodžio laisvė! O gal Peleckis su kolegomis įtariamas padaręs nusikaltimą? Tai prie ko čia tada Estija ir persona non grata statusas?
Lietuva mažų mažiausiai turėtų Estija pasiųsti notą, bet... Žinoma, kad to nedarys. Čia juk daugelio nemylimas, skandalingas, ir visoks kitos Paleckiukas, kuriam eilinį kartą primins senelį ir pripaišys baisiausius Stalino nusikaltimus. Net jeigu ir atsirastų koks valstybės pareigūnas, širdyje palaikantis jo pažiūras ar bent jau mėgstantis jį kaip žmogų, pabijos išsižioti.
Štai tau ir smetoniškieji laikai. Tiesa, diktatoriaus žmogaus asmenyje nėra, bet yra KAŽKAS. Kažkas neapibrėžto, kas užčiaupia burnas, priverčia rašyti tik taip, o ne kitaip, užmerkia akis, kai „nereikia“ matyti ir atplėšia, kai „būtina“, pagaliau – nudaigoja šalies saugumui pavojingus objektus ir subjektus.

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

Nuomonė: Ciniško gedulo paradas

Lėktuvai kartais krenta. Per pastaruosius 10 metų per lėktuvų avarijas (be karinių ir sportinių) žuvo daugiau nei 5000 žmonių. Žuvo ir politikai, žuvo ir mokytojai, žuvo mūrininkai ir santechnikai, teisuoliai ir nusikaltėliai. Ir net vienas valstybės vadovas – Makedonijos prezidentas Borisas Traikovskis.
Bet kokia katastrofa aviacijoje – tai pirmiausia žmogiškoji tragedija Tokia pati kaip karas, stichinė nelaimė ar teroro išpuolis. Laikiausi, laikausi ir laikysiuos nuostatos, kad žmogaus gyvybė yra absoliuti vertybė, kurios praradimas ypač tragiškos nelaimės metu yra neatitaisoma blogybė. Tačiau kartais tokio skaudaus įvykio akivaizdoje verta šiek tiek kitu kampu pasižiūrėti į tai, kas įvyko ir vyksta. O kad tai atlikti būtų šiek tiek paprasčiau, pateiksiu kelis skaičius:
Per Bosnijos karą žuvo 110 000-200 000 žmonių. Per karą Irake jau žuvo daugiau nei 120 000 civilių Per didžiausią paskutinio XX a. dešimtmečio nusikaltimą žmonijai –1994 m. genocidą Ruandoje – nuo 800 000 iki 1 000 000 nekaltų žmonių O kur dar Afganistano okupacija, Kosovas ir kiti išorinių jėgų inspiruoti konfliktai? O kur dar jau pusšimtį metų trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas? Aš jau nekalbu apie tokias „smulkmenas“, kaip puspenkto tūkstančio taikių serbų, žuvusių nuo NATO demokratizatorių bombų. (Beje, ar pamenate nors vieną Lietuvos valdžios pareiškimą, aiškiai smerkianti paminėtų žudynių kaltininkus? Aš – ne...)
Nenoriu būti apkaltintas politikavimu, nes pagrindinis šio teksto tikslas yra ne priminti apie nusikalstamą neutralumą (Ruandos atveju) ar tiesiogiai pasaulio galingųjų remtus ar pradėtus nusikalstamus karus (Bosnija, Irakas, Afganistanas, Kosovas ir t.t.), o pabandyti atsakyti, ar XXI a. pradžioje mes gyvename, mąstome ir elgiamės kitaip nei viduramžiais?
Taigi pakalbėkime apie gūdžius viduramžius. Kaimyninės valstybės karalius žuvo. Na, jis nebuvo labai mielas, todėl vos prieš dvi dienas mūsų bajorai jam skėlė skambų antausį. Tačiau jis vis dėlto karalius. Tad reikia ir liūdną veidelį nutaisyti, ir prie altoriaus patrypčioti, ir įtempus atmintį prisiminti, kad kadaise teko ranką jam paspausti ir rąstą per talką kartu nešti... Tfu, kokį rąstą, juk tai visai kita istorija....
Nori nenori, tenka mūsų valdžiai lieti ašaras. O kaip kitaip, jei taip priimta aukštuomenėje. Kaip kitaip, jei žmogaus vertė vertinama pagal aiškų kainyną, kur vienas žuvęs karalius ar jo svitos narys kainuoja 8333 kartus brangiau nei nužudytas Ruandoje.
Tai, ką matome šiandien, yra tik pradžia to, ką pamatysime netrukus. Bus širdį veriančių kalbų ir beribio gedulo įrodymo paieškų (šiandien per TV žinias jau mačiau, kaip žurnalistai, ieškodami gedinčių žmonių, terado pora lenkų turistų pustuštėje bažnyčioje). Bus beveik protingų ilgų kalbų, bus ir tokių pat ilgų, tik kvailų. Tačiau ar tikrai mes turime paklusti aritmetikai, pagal kurios logiką privalome gedėti vienos VIP aukos, kai dėl tos pačios VIP aukos kaltės (nors ir netiesioginės) kasdien „krenta lėktuvai“ bent dviejuose pasaulio kraštuose?

Nuoširdžiai Jūsų,
Vitalijus Balkus
2010 04 10
www.anarchija.lt

2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Jaunimas nori mažesnio MMA?

Vienas iš darbo grupės, Vyriausybės suburtos nedarbo problemoms spręsti, pasiūlymų leisti pradedantiems 18-24 m. darbuotojams mokėti 600 litų minimalų atlyginimą.
DELFI konferencijoje dalyvavęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pasisakė prieš tokį siūlymą. Jo manymu, geriau reiktų mažinti mokestinę naštą darbdaviams, įdarbinantiems jaunimą.
Čia patylėti progos nepraleido Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT). Ji išplatino pranešimą spaudai, kuriame aiškina, jog siūlymus jauniems darbuotojams taikyti sumažintą minimalų darbo užmokestį ji vertinanti pozityviai.
Niekaip negaliu suprasti to, kuris neprašomas kiša galvą į kilpą. Nejaugi visos 59 nacionalinės ir regioninės jaunimo organizacijos (LiJOT duomenimis – apie 200 000 jaunų žmonių), kurioms atstovauja Jaunimo organizacijų taryba, pritaria tokiai nuostatai???
O štai Lietuvos studentų sąjunga taip pat suskubo pareikšti nuomonę, tačiau radikaliai kitokią nei LiJOT. LSS kritiškai vertina minėtą pasiūlymą ir pastebi, „kad toks siūlymas nepalankus akademiniam jaunimui ir atrodo labiau orientuotas tenkinti darbdavių poreikį turėti pigesnę darbo jėgą“. Gal ir ne šiaip sau LSS neseniai paliko LiJOT gretas?

Mergaitė RAUDONAS BATELIAIS

2010 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Nemokamas darbuotojas! (???)

Ieškodama medžiagos apie dabar sparčiai populiarėjančią darbo nuomą netyčia pakliuvau į vieną interneto puslapį. Štai kokios paslaugos, gal tiksliau – kaip – ten yra siūlomos:

Nemokamas darbuotojas: užsisakykite darbuotoją 5 dienoms, mokėkite tik už 4 dienas!
Darbuotojas valandai, dienai, savaitei, ar ilgesniam laikotarpiui.
Užsisakykite darbuotoją internetu arba telefonu: ...
Pasakykite, koks jūsų darbuotojų darbo užmokesčio fondo dydis ir mes pasiūlysime Jums būdą, kaip jį sumažinti.
Darbo nuoma – nuolaida iki 40 proc.


Mane tai šokiravo.
Užeinu į skyrių „Ieškantiems darbo“. Ten randu: „UAB „...“ – puiki išeitis visiems žmonėms, neturintiems pastovaus darbo, ieškantiems papildomo darbo laisvu laiku. <...> Atlyginimas tiesiogiai priklausys nuo dirbtų valandų skaičiaus per mėnesį. Taikoma lanksti darbo apmokėjimo sistema, įvairūs priedai už dirbtą valandų skaičių, visos socialinės garantijos“.
Ir labai labai parūpo sužinoti, kiek gi už valandą mokama... Dar įdomiau, kaip su tom socialinėm garantijom ir dar „visom“, jeigu dirbi kelias valandas per savaitę...
Mergaitė Raudonais bateliais

2010 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

„Laikini“ nesklandumai

Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje galima parašyti oficialių skundą ar pageidavimą. Galima tik teoriškai, nes praktiškai negalima.
Paspaudus kairėje viršuje esančią simpatišką reklamjuostę „Parašyti oficialų skundą ar pageidavimą“, atsiranda štai toks užrašas: „Dėmesio! Perspėjame, kad dėl laikinų techninių nesklandumų neveikia el. paslauga „Parašyti oficialų skundą ar siūlymą“. Atsiprašome už nepatogumus“.
Čia pat skubama patikinti, jog „visos kitos Elektroninės paslaugos VEIKIA, ir jas užsakyti galima!
Taip buvo prieš dvi savaites, taip yra ir dabar. Labai įdomu, kiek vidutiniškai sostinės savivaldybėje trunka „laikini nesklandumai“?
RMP

2010 m. vasario 10 d., trečiadienis

Kaip manipuliuojama tyrimų duomenimis

Du pavyzdžiai, kaip kardinaliai priešingai galima traktuoti tyrimų rezultatus.
Antraštė Lietuvoje: „Lietuvos gyventojai šv. Valentino dienai šiemet išleis apie 50 mln. litų“.
Tekstas: „Šv. Valentino dieną mylimuosius šiais metais ruošiasi sveikinti apie 54 proc. Lietuvos gyventojų, kurie šventei planuoja išleisti vidutiniškai 29 litus, rodo tyrimas, kurį "Swedbank" Asmeninių finansų instituto užsakymu atliko bendrovė RAIT".
Paskaičiuojame, jeigu 54 proc. Lietuvos gyventojų švęs Valentino dieną, vadinasi, 46 proc. jos neminės.
Antraštė Latvijoje: „Latviai atsisako šv. Valentino dienos“.
Tekstas: „Beveik pusė (45 proc.) Latvijos gyventojų neplanuoja šiemet švęsti įsimylėjėlių dienos, liudija „Zelta Zitvina“ atliktas tyrimas apie visuomenės nuomonės tendencijas šios datos atžvilgiu".
Išeina, kad Latvijoje Valentino dieną minės 56 proc. gyventojų, net keliais procentais daugiau nei Lietuvoje...
Pirmoji žinutė rengta viešųjų ryšių specialistų (pranešimas spaudai, paskelbtas BNS spaudos centre), antroji – žurnalistų (Novonews.lt).
RMP

2010 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

Narkotikais nuo narkotikų jau bus galima gydytis ir kalėjimuose

Mane visada piktina pranešimai apie neva pažeidžiamas nuteistųjų žmogaus teises. Jie tuose kalėjimuose jau seniai gyvena geriau negu eilinis šalies pensininkas, gali įvairiapusiškai lavintis(įskaitant nuteistuosius iki gyvos galvos), mokytis (net universitetuose!), dirbti, o Teisingumo ministerija dar sugebėjo prastumti projektą, kuriuo apie 600 mln. litų numatoma kalėjimų renovacijai. Maža to, tas pats teisingumo ministras (žinomas laisvosios rinkos šauklys R.Šimašius) jau nusprendė, kad už nusikaltimus kalintys asmenys turi turėti teisę tęsti laisvėje pradėtą priklausomybės nuo narkotikų gydymą! Jie dabar to daryti negalį, nes, matote, kalėjimuose tokia paslauga neteikiama.
Mano supratimu, įkalinimo įstaigos ir taip yra gydymas nuo narkotikų: juk jų ten neturi būti įmanoma gauti! O grėsmės visuomenės saugumui iš izoliuoto nuo abstinencijos kenčiančio sužvėrėjusio narkomano irgi neturėtų kilti.
Yra tokia nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“, kuri teigia, kad tai, jog nusikaltęs visuomenei žmogus nebegali kalėjime toliau gydytis nuo priklausomybės, yra žmogaus teisių pažeidimas. O ar jis nenusikalto žmogaus teisėms? Kodėl jis gali ant tų teisių dergti, o jo teisės, išeina, vertybė?
Dar ta koalicija sako, jog teisės gydytis nuo narkotikų atėmimas nusikaltėliams skatina „narkotikų vartojimą, užkrečiamų ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai B ir C plitimą“. Kodėl kalėjimuose iki šiol galima gauti kvaišalų? Argi uždaroj erdvėj taip sunku su tuo kovoti?
Čia matau kyšančias farmacininkų ausis – mat gydymo nuo narkotikų pagrindinis komponentas yra opioidiniai vaistiniai preparatai (sintetiniai narkotikai). Gydymas jais Lietuvoje yra nemokamas (apmoka ligonių kasos, tam tikros gydymo įstaigos arba savivaldybės, jei žmogus nemoka socialinio draudimo), praeitų metų pradžioje šalyje sintetiniais narkotikais gydėsi apie 500 žmonių. Taip tvirtina Vilniaus priklausomybės ligų centras. Medikamentai turi būti vartojami kiekvieną dieną, o pigiausio medikamento dozė kainuoja nuo 1,5 iki 3 litų. Skaičiuoti nedrįstu, bet kokia suma bebūtų, ją mokėsime mes visi mokesčių mokėtojai.
Yra manančių (aš prisidedu), kad pakaitinis gydymas opioidiniais preparatais (neva taip mažinama žala tiek pačiam narkomanui, tiek ir visuomenei) yra siekis liberalizuoti narkotikų politiką. Gal būt laisvėje toks gydymas ir padeda mažinant nusikalstamumą, gerinant visuomenės saugumą etc. Tačiau kam leisti valstybės pinigus kalėjimuose, kur nuteistieji ir taip izoliuoti? Antra vertus, jeigu nesugebama kovoti su nelegaliu narkotikų platinimu kalėjimuose, ar reikia ten įdiegti dar ir legalų?

Ramunė Pekkinen

Tinklaraščio archyvas