Nenori profsąjungos – rinkis darbo tarybą, - skelbia antraštė „Verslo žiniose“. Straipsnyje teigiama, kad darbo taryba, „tai tiesiog dar viena darbuotojų interesams atstovaujanti institucija, panaši, tačiau jokių būdu netapati visuomenėje truputį neigiamą atspalvį dar turinčioms profesinėms sąjungoms“.
Dauguma profesinių sąjungų veikėjų išgirdę žodžių junginį „darbo taryba“ susiraukia it citrinos kandę, užuot kažkaip bandę iš tos citrinos pasidaryti limonado. LPSK teisininkai buvo sukūrę programą darbo tarybų atstovų
mokymams, kad jie daugiau sužinotų apie profesines sąjungas, būtų šalia jų, o ateityje galbūt taptų jau profsąjungų atstovais. LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas taip pat ragino neignoruoti darbo tarybų.
Tačiau daugumai „strategų“ tai nepatinka. Konkurentų esą arti prisileisti nereikia, be to, toks dėmesys gali pakenkti profesinėms sąjungoms ir pan. Bet užtai mielai toliau liežuviais plakami prisidėjusieji prie Darbo tarybų įstatymo rengimo, o ypač iniciatoriai.
Vienas iš profesinių sąjungų uždavinių – „priversti“ darbdavius pasirašyti kolektyvines sutartis. Jos stengiasi, kad daugėtų garantijų, dėl kurių galima būtų susitarti tik kolektyvinėse sutartyse. Tada darbdaviai gal ir nepamiltų profesinių sąjungų, bet žiūrėtų į jas, kaip į būtinybę, norint įmonėje turėti kolektyvinę sutartį. Deja, iškilūs profsąjungininkai nepagalvoja (o jeigu ir pagalvoja, tai nesako), kad darbdaviai verčiau rinksis alternatyvą profsąjungoms – darbo tarybas. Juolab, kad ir verslininkų laikraštis - „Verslo žinios“ - mielai jas propaguoja.
Štai Artūras Linga, AB „Hansabankas“ darbo tarybos pirmininkas, „Verslo žinioms“ pasakoja:
„Profesinė sąjunga kuriama pačių darbuotojų iniciatyva. O jei įmonėje šios institucijos nėra, darbdavys turi žengti pirmą žingsnį steigiant darbo tarybą“, – vieną akivaizdžiausių skirtumų pabrėžia p. Linga, pridurdamas, kad vėliau į tarybos veiklą darbdavys nesikiša.
Kitas labai svarbus skirtumas – atstovaujamų darbuotojų mastas. Jei profesinės sąjungos rūpinasi tik jų narių, tarp kitko, mokančių nario mokestį, interesais, tai darbo taryba atsakinga už visos įmonės darbuotojus“. (Beje, „Hansabanke“ jau pasirašyta kolektyvinė sutartis.)
Štai taip, ponai profsąjungininkai, ir toliau kaip stručiai slėpkite galvas smėlyje vien tik užgirdę apie darbo tarybas, laukite, laukite, kol jų atstovų bus daugiau nei jūsų ir jie nieko nenorės girdėti apie jus.
Dauguma profesinių sąjungų veikėjų išgirdę žodžių junginį „darbo taryba“ susiraukia it citrinos kandę, užuot kažkaip bandę iš tos citrinos pasidaryti limonado. LPSK teisininkai buvo sukūrę programą darbo tarybų atstovų
mokymams, kad jie daugiau sužinotų apie profesines sąjungas, būtų šalia jų, o ateityje galbūt taptų jau profsąjungų atstovais. LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas taip pat ragino neignoruoti darbo tarybų.Tačiau daugumai „strategų“ tai nepatinka. Konkurentų esą arti prisileisti nereikia, be to, toks dėmesys gali pakenkti profesinėms sąjungoms ir pan. Bet užtai mielai toliau liežuviais plakami prisidėjusieji prie Darbo tarybų įstatymo rengimo, o ypač iniciatoriai.
Vienas iš profesinių sąjungų uždavinių – „priversti“ darbdavius pasirašyti kolektyvines sutartis. Jos stengiasi, kad daugėtų garantijų, dėl kurių galima būtų susitarti tik kolektyvinėse sutartyse. Tada darbdaviai gal ir nepamiltų profesinių sąjungų, bet žiūrėtų į jas, kaip į būtinybę, norint įmonėje turėti kolektyvinę sutartį. Deja, iškilūs profsąjungininkai nepagalvoja (o jeigu ir pagalvoja, tai nesako), kad darbdaviai verčiau rinksis alternatyvą profsąjungoms – darbo tarybas. Juolab, kad ir verslininkų laikraštis - „Verslo žinios“ - mielai jas propaguoja.
Štai Artūras Linga, AB „Hansabankas“ darbo tarybos pirmininkas, „Verslo žinioms“ pasakoja:
„Profesinė sąjunga kuriama pačių darbuotojų iniciatyva. O jei įmonėje šios institucijos nėra, darbdavys turi žengti pirmą žingsnį steigiant darbo tarybą“, – vieną akivaizdžiausių skirtumų pabrėžia p. Linga, pridurdamas, kad vėliau į tarybos veiklą darbdavys nesikiša.
Kitas labai svarbus skirtumas – atstovaujamų darbuotojų mastas. Jei profesinės sąjungos rūpinasi tik jų narių, tarp kitko, mokančių nario mokestį, interesais, tai darbo taryba atsakinga už visos įmonės darbuotojus“. (Beje, „Hansabanke“ jau pasirašyta kolektyvinė sutartis.)
Štai taip, ponai profsąjungininkai, ir toliau kaip stručiai slėpkite galvas smėlyje vien tik užgirdę apie darbo tarybas, laukite, laukite, kol jų atstovų bus daugiau nei jūsų ir jie nieko nenorės girdėti apie jus.
Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą