ĮSTRIGĘ KASDIENYBĖJE (kūrinys - konkurso laimėtojas)

4.25 – telefono ekrane ryškiai šviečia kasdieniai magiški skaičiai ir iki skausmo pažįstama melodija garsiai virpa tarp mano užsimiegojusių rankų, niekaip nesugraibančių išjungimo mygtuko... Pagaliau garsas nutyla ir užgęsta ekranas... Reikia keltis, o pagalvė, rodos, pati priglunda prie skruosto ir švelniai, švelniai jį pabučiuoja, žadėdama viso pasaulio stebuklus per vieną trumpą akimirką... 4.35... įspėja nenuilstantis mobilusis, dar kartą priversdamas pažvelgti į eilinę kasdienybę... Dabar jau tikrai reikia keltis... Pavydėdama viso pasaulio dykaduoniams ir tinginiams, rituosi iš lovos, panirdama į ankstyvo rytmečio tamsą ir šaltį... Brr... Greit įžiebiu visas įmanomas elektros ir dujų instaliacijas, tikėdama, kad skaisčiai plieskianti šviesa privers mano akis patikėti, kad jau patekėjo saulė... Deja, pro langą ilgesingai žvelgia vienišas mėnulis, apšviesdamas tamsius ir vis dar snaudžiančius kaimyninius namus. Aplink karaliauja tyla ir ramybė, tik mano langai išdidžiai šviečia šimtavatėm elektros lemputėm, didžiuodamiesi, kad įsižiebė pirmieji... Nekreipdama dėmesio į pasipūtusius langus, plikausi žolelių arbatą, kepu blynus, verdu košę, prausiuosi, šukuojuosi ir darau dar begalę smulkių ir ne tokių smulkių darbelių praktiškai vienu metu...
Nedrąsiai ima žiebtis užsimiegoję langai, o aš jau aplink namą vedžioju šunį, kuris uostinėja kiekvieną krūmelį ir nepaliaujamai žymi savo teritoriją. Turėti šunį – reiškia anksčiau keltis, vėliau gultis, tradiciškai atlikti apėjimo aplink namą ritualą, pažinti visus aplinkinius šunis, kales ir jų šeimininkus, nuspėti nenuspėjamo amžiaus bobučių nuotaikas augintinio atžvilgiu bei vengti vaikų...
Laikrodis negailestingai artėja prie ribos, kurią pasiekus jau reikia eiti į darbą. „Galbūt darbas ir nėra geriausias gyvenimo variantas, bet juk ryte reikia kažkur išeiti...“ – mintyse atgyja seniai perskaityta sentencija, priversdama mano neramią sielą pagaliau imtis atsakomybės ir kulniuoti dirbti...
Važiuoju per visą miestą, o tuo metu galvoje mintis veja mintį, gerą dienos planą keičia dar geresnis ar patogesnis. Planuoju, ką pirksiu grįždama namo, ką ruošiu vakarienei ir rytdienos pusryčiams, ką sakysiu vaikui, jei gaus blogą pažymį, kaip paskatinsiu, jei gaus dešimtuką, nusipurtau prisiminusi visą krūvą nelygintų skalbinių ir keletą dienų neplautas grindis, galvoju ką rengsiuosi rytoj eidama į spektaklį, kokį sveikinimą šiandien pasakysiu bendradarbei vardo dienos proga ir ar rasiu nupirkti nuostabią gėlių puokštę...
Netikėtai planus nutraukia eilinis gatvių „šumacheris“, kirtęs kelias eismo juostas, ir atsidūręs prieš mano mašinos nosį staigiai stabdantis ir sukantis į dešinę... Stabdau, keikiuosi ir rodau visokius nepadorius ženklus, kurių nei kas mato, nei girdi... Mintis užsikabina už likimo, kuriam dėkoju, kad nevažiavau pernelyg greitai, kad nebuvo slidu, kad suspėjau sustabdyti...
O laikas nepaliaujamai tiksi, vis imdamas iš gyvenimo kiekvieną akimirką ir it akmenėlį dėdamas į jau nugyventų dienų krūvą, paversdamas jas neįkainojama patirtimi, branda ir prisiminimais... Džiugu, kai į sąžinės sąskaitą pereina pamokančios, naudingos gyvenimo pamokos ir patirtys, liūdna, kai tegaliu beviltiškai stebėti mažėjančią kitą likimo akmenėlių piramidę, kuri dar liko... kažkuriam laikui... O ar ilgam? Nežinau... Nežinau ką atneš rytojus, ką Kalėdų rytą rasiu po egle, ką susapnuosiu šią naktį, koks žmogus po kelių minučių pažvelgs į akis, bandydamas pamatyti sielą... Nežinau...
O kasdienybės karusėlė sukasi ir sukasi, sugriebdama į savo glėbį metų laikus, mėnesius ir kasdienes minutes, už lango pavasaris keičia vasarą, galvoje praskrieja vaikystės prisiminimai, o akyse suspindi ašara, kai pamatai į jūrą besileidžiančią saulę... Akimirkai sustoji, užsimerki, nenustembi, kad dar nepraradai likimo dovanos pastebėti grožį ir išgirsti tylą.... Akimirkai...
... Vėl spaudžiu greičio pedalą, klausydamasi Europos radijo topų planuoju, ką gaminsiu vakarienei, eilinį kartą bandau susikaupti darbui, galvoje rikiuoju žodžius vardo dienos atvirutei ir tiksliai žinau, kad 4.25 rytoj ryte vėl skambės žadintuvas, keptuvėje vartysis blynai, aplink namą vesiu šunį, kuris nenuilstamai žymės savo teritoriją, vaikams išrėšiu pamokantį monologą, gaminsiu eilinę vakarienę, bet nežinau, ką gausiu Kalėdoms ir ką susapnuosiu šią naktį... Gal ir gerai, kad nežinau, nes taip suteikiu šansą vilčiai imti mane už rankos ir vesti pasitikti svajonės, kuri, tikiuosi, bus gera ir graži...

Jurga JURGULIENĖ