2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis


28 LAIPSNIAI VILNIUJE. 15 MINUČIŲ TROLEIBUSU

Vakar, karštą ir tvankią dieną, ties Reformatais įsėdau į troleibusą 6, jis vėlavo, tad buvo prisigrūdęs. Važiavo daugiausia jauni žmonės, turbūt studentai. Dauguma jų, žinoma, sėdėjo, jų ausys, kaip įprasta matyti, užkištos grotuvų kamščiais. Troleibuso gale, sėdinčiųjų apsuptyje - stovi ir pagal troleibuso įgeidžius svyruoja jauna menko sudėjimo  motina su po kaklu pakabinta kokių pusantrų metų didžiaake dukrele.  Abi nuo troleibuso tvankos įraudusios, mergytė, nors ir perkaitusi, dar linksma, dairosi į visus, kaip ir visi tokio amžiaus kūdikiai, gaudo keleivių žvilgsnius.
Jaunai studentiško amžiaus motinai, akivaizdu, sunku stovėti karštyje su tokia našta, tačiau ji laikosi oriai, nelinksmą žvilgsnį įbedusi virš keleivių galvų.
Aš dairausi į aplinkinius. Visiškai šalia sėdi dvi jaunos merginos, priešais - kiek vyresnė jauna moteris, už nugaros - brandus vaikinas su grotuvo ausinėmis. Visi čia pat, šalia. Stebiu, laukiu: dar akimirka - ir kas nors pasiūlys svyruojančiai jaunai motinai sėstis... Deja. Troleibusas važiuoja į kalną Jono Basanavičiaus gatve, aš vis dairausi: gal kur galima surasti laivą vietą? Net šovė kvaila mintis: gal man, kaip senam žmogui, gražiai paprašyti kurios nors merginos (jos dažniau pagaili senukų) vietą užleisti man, o paskui pasodinti motiną su mergyte?
Pagaliau jaunoji mama atsigręžia į brandųjį jaunuolį su ausinėmis ir kažką sako ... Gal prašo užleisti vietą (o gal man tik pasigirdo?). Deja, nieko neįvyksta: jaunikaičio akys kažkur toli, kur veda jį klausoma muzika...
Ties cerkve išlipu skaudama širdimi, o į troleibusą, į pirties tvanką ir grūstį įlipa naujų keleivių... Raminuosi: motina jauna - nieko neatsitiks, o ir šiaip - jos dar ne tokie sunkumai laukia...
Ir vis dėlto...

Juozas Steponas

2012 m. gegužės 22 d., antradienis

2012 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Kubiliaus „ilgaamžiškumui“ pasitarnavo ir profsąjungos


BNS nagrinėjo, kaip atsitiko, kad konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamas ministrų kabinetas pasiekė ilgiausiai dirbančios Vyriausybės rekordą. Istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus Šepetys tai sieja su „ekonomine krize, opozicijos pasyvumu, taip pat palikta galimybe valdančiosios koalicijos partneriams veikti nevaržomai“.

Minimas opozicijos pasyvumas, o aš, detalizuodamas šį vertinimą, norėčiau paminėti dar du dalykus, susijusius su profesinėmis sąjungomis. Tai 2009 m. sausio 16-ji ir fašistinis A. Kubiliaus susidorojimas su saujele daužiusiųjų langus. Vėliau vykę teismai palietė ir profsąjungas, kurios, pagąsdintos teismo procesų, jau nesiliovė drebinti kinkų ir vėlesniais metais (Vilniaus savivaldybės klerkų liepiami) klusniai kilnojo protesto akcijas iš vienos datos į kitą. 2011 metų sausio 16-oji netiko, nes 1990 sausio 13-ąją žuvo žmonės (net viena LPSK vadovo A. Černiausko patarėja jausmingai apie tai šūkčiojo, nors sausio 16-ji - ne sausio 13-ji), paskui – žymaus poeto laidotuvės... Iš trečio karto pagaliau įvykusi akcija praėjo kaip paradas: pražygiavo harmoningai su standartinę demonstraciją švelniai apglėbusiu policininkų eskortu... Tai pirmasis aspektas, būtinas vertinant Kubiliaus „ilgaamžiškumą“.

Antrasis - irgi „darantis garbę“ Kubiliaus strategijai - Nacionalinis susitarimas, paties Černiausko pripažintas kaip primenantis Ribentropo-Molotovo paktą...

Taip galimų protestų STARTAS VIRTO FALŠSTARTU, o toliau - „korektiška kritika“, Černiausko ir kitų nacionalinių centrų vadovų retorika, pareiškimai ir tai – dažniausiai vėluojantys. Graikų pavyzdį neigiama prasme minėjo net toks pagarsėjęs maištininkas ir streikų organizatorius kaip švietimo profsąjungos lyderis E. Jesinas. „Mes - ne graikai“, - neseniai prasitarė ši gęstanti profsąjungų žvaigždė, nusibrėždamas lojalumo valdžiai ribą ir prisidėdamas prie graikų darbo žmonių apspjaudymo kampanijos...

Ergo: Kubilius ir ko - gudrus taktikas, jis laimi net nedeklaruodamas kaip socdemai: „Pirmiausia - žmogus“...

5:0 Kubiliaus naudai!

Juozas Steponas

2012 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis

Apie baimę ir darbdavių solidarumą

Neseniai vieno vokiško komercinio kanalo laidoje „Stern TV“ mačiau laidą apie vadybos stilių viename žinomame parduotuvių tinkle. Tiksliau – apie nederamą elgesį su jo darbuotojais. Nenuslėptas nei pavadinimas, nei liudininkų, tiesa, ten jau nebedirbančių, veidai. ALDI – visoje Vokietijoje (ir ne tik, bet kalbama buvo tik apie vokiškąsias parduotuves) veikiantis mažų kainų parduotuvių tinklas, kurio vadybos filosofija labai archaiška, t.y. vergiška: darbuotojų bauginimas, sekimas ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime, kad atėjus progai būtų priežasčių (kad ir pačių absurdiškiausių) žmogui atleisti. Kalbėjo buvę salės darbuotojai ir įvairių lygių vadovai, kurių vienas apie ALDI darbo metodus net parašė knygą. Laidos rengėjai padarė ir dabartinių darbuotojų anoniminę apklausą el. paštu ir net gavo daugybę atsakymų.


Stebino ne metodai, kaip darbuotojus išlaikyti „ant trumpo pavadžio“ (esu tikra, iš lietuvių vokiečiai dar turėtų ko pasimokyti), šokiravo, kad apie tai kalbama per televiziją. Viena populiariausių šalies komercinių televizijų transliuoja laidą, kurioje įvardinant įmonę atskleidžiami jos nederamo elgesio su darbuotojais pavyzdžiai!

Bandžiau įsivaizduoti tokią laidą Lietuvoje: tarkim, „Maksimos“ ar „Norfos“ darbuotojai (kad ir buvę) liudija apie tai, kaip jie išnaudojami darbe. Nepavyko. Juk tai reikštų, kad televizijos kanalas neteks vieno finansavimo šaltinio – nebus užsakoma kritikuojamos firmos reklama. Nepavyko įsivaizduot ir kad apie savo negerus patyrimus pasakotų net ir buvę darbuotojai. Žinau iš patirties, kad palikę darbus žmonės, neigiamai kalbėdami apie buvusias darbovietes, nori likti anonimiški: prašo rašant pakeisti vardus, kartais – net lytį. O apie esamų darbuotojų liudijimus, suprantama, anoniminius, iš viso nėra ko ir kalbėti.

Suprantama, Lietuva maža „švogerių“ šalis, žmonės vieni kitus lengvai atpažįsta, vieni per kitus susižino ir dėl šventos ramybės geriau „neišsišokti“. Be to, nuo drąsių darbuotojų besisaugantys darbdaviai būna kaip niekas solidarūs. Yra žinoma net apie juoduosius darbuotojų sąrašus, pvz., tolimųjų krovinių pervežimų versle. Vienoje kompanijoje teisybės pradėjęs ieškoti vairuotojas, žinoma, atleidžiamas ir patenka į sąrašą, iš kurio vėl grįžti į tos pačios srities darbo rinką tampa neįmanoma

Tiesa, pagalvojau, kad ir Vokietijoje minėta laida prieš ALDI, greičiausiai, yra konkurentų užsakyta, bet visgi turėjau progos pamatyti, kokia turėtų būti žiniasklaidos funkcija (kita minėtos laidos tema buvo apie iš anksto sugesti užprogramuotus prietaisus) ir kokie neįbauginti gali būti žmonės.

RMP