2012 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

Save gerbiančios profsąjungos iš tokių derybų turėtų pasitraukti


Būna tokių momentų, kai tiesiog negali nerašyti. Toks jausmas mane užplūdo, kai perskaičiau „svarbiausius profesinių sąjungų pasiūlymus“, kuriems buvo pritarta darbo grupėje, rengiančioje Nacionalinis susitarimo 2012-2016 metams projektą. Leisiu sau juos pakomentuoti

Iškalbingiausias, tikriausiai, pirmasis siūlymas: „Stiprinti socialinę partnerystę, interesų atstovavimą, organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme, jų veiklai skirti lėšų iš biudžeto“. Kas ir kaip stiprins socialinę partnerystę už pinigus? Būsiu pikta ir perfrazuosiu šį punktą taip: „Duokit pinigų ir mes toliau taip „stiprinsim“ socialinę partnerystę ir visuomenės dalyvavimą valdyme, kad greit visi liksim be kelnių“

Darbo santykių reguliavimo nuostatas svarstyti tik gavus darbdavių ir profesinių sąjungų nuomonę“. Ankstesniame susitarime tokiems atvejams buvo numatytas socialinių partnerių sutikimas, o nuo šiol, pasirodo, užteks tik nuomonės. Žinant, kad net profesinių sąjungų nesutikimas su, pvz., Darbo kodekso liberalizavimo nuostatomis beveik nieko nereiškia, nesunku įsivaizduoti, kokį svorį turės „nuomonė“.

Lietuvos Respublikos vardu siekti, kad už emigravusius specialistus ir darbuotojus ES kompensuotų Lietuvos investicijas, skirtas jų kvalifikacijai“. Asmeniškai man šis svaičiojimas iš viso už kritikos ribų (gal dėl to darbdaviai su juo ir sutiko). Vėl perfrazuosiu: atiduodame vergus kitiems, nes patys neturime kuo jų šerti, bet paskui, kai pamatome, kad ir patys neturime ką ėsti, paprašome už juos pinigų.

Tobulinti mokesčių politiką, mažinti darbo jėgos apmokestinimą“. Kaip Kubilius „patobulino“ mokesčių politiką, mes žinome, ar dar to mažai? O darbo jėgos apmokestinimą, žinoma, mažinti reikia, tačiau gindamos darbo žmogų, profsąjungos turėtų kartu siekti ir didesnio kapitalo apmokestinimo. Arba net iš viso nuo to pradėti.

Stiprinti atsakomybę už nelegalų darbą ir darbo užmokesčio mokėjimą „vokeliuose“. Kieno atsakomybę šiuo atveju siekiama stiprinti? Jeigu nepasakoma aiškiai, galima labai lengvai suversti visą kaltę už nelegalų darbą ir „vokelius“ vien tik darbuotojui. Ir kas po to ginčysis, kad punktas neįvykdytas?

Tobulinti ES struktūrinių fondų paskirstymą ir panaudojimą, siekiant didesnės pridedamosios vertės kūrimo“. Šito punkto nekomentuosiu, nes jo nesuprantu.

Viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose numatyti galimybę vertinant paslaugų pirkimo pasiūlymus atsižvelgti į įmonėje mokamą vidutinį darbo užmokestį, saugos ir sveikatos būklę“. Vienas iš man labiausiai patikusių punktų, tik neaišku, koks pasiūlymas bus vertinamas aukščiau: ar įmonės, kur vidutinis atlyginimas didesnis (vadinasi, ir perkamos paslaugos kaina auga), ar tos, kur mažesnis (perkamos paslaugos kaina krenta). Juk iki šiol prioritetas pirkimuose būdavo kaina. Klausimas kyla, ar profsąjungų atstovai tikrai gerai apgalvojo mechanizmą, kaip būtų galima šį punktą įgyvendinti.

Minimalios mėnesinės algos dydį sieti su pagrindiniais šalies ekonominiais rezultatais (BVP augimas, infliacija ir kt)“. Nesu tikra, bet man atrodo, kad Seimas šią nuostatą jau įgyvendino įstatymu (Darbo kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymas). Belieka stengtis, kad ji būtų realiai įgyvendinama.

Minimali alga negali būti mažesnė už santykinę skurdo ribą. Siekti, kad kuo mažiau darbuotojų gautų minimalią algą“. Pirma dalis – sutinku, antroji prasideda žodžiu „siekti“, kuris nieko niekam niekada neįpareigoja.

Peržiūrėti piliečių taikių susirinkimų, piketų, mitingų, demonstracijų ir streikų organizavimo tvarką“. Peržiūrėti, žinoma, galima, bet KAS IŠ TO? Juolab kad galima taip peržiūrėti, jog bus uždrausti ne tik streikai, bet ir bet koks didesnis žmonių susibūrimas.

Siekti socialinio teisingumo, mažinti visuomenės ekonominę diferenciaciją“. Tuščia deklaracija, kuri vėlgi nieko niekam neįpareigoja.

Na, o iš pasiūlymų priemonių planui „tobuliausias“, mano nuomone, yra šitas: „Tobulinti gyventojų pajamų progresinio apmokestinimo sistemą“. Dar iki vakar reikalavę įvesti progresinę gyventojų pajamų mokesčio sistemą, profsąjungų atstovai staiga nutarė įtikti konservatoriams, teigiantiems, kad tokia sistema esą galiojanti jau dabar (nors mokslininkai sako, kad ji yra regresinė) ir teprašo ją „tobulinti“.

Susitarimas tik dėl susitarimo ne tik nenaudingas, bet ir žalingas. Jeigu nepavyksta įtraukti į projektą realių punktų, kurie pasitarnautų darbo žmonėms, tai save gerbiančios profsąjungos turėtų pasitraukti iš derybų. Juolab kad derybos dėl NS vyksta tarp darbdavių organizacijų, politinių partijų ir profsąjungų. Derybų šalys rodo, kokioje apgailėtinoje būsenoje yra profsąjungos, nes kitos dvi šalys iš principo atstovauja verslui.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2012 m. rugsėjo 3 d., pirmadienis

Pamokoma istorija, iš kurios niekas nepasimokė


Vieno sekmadienio popietę į duris pasibeldė jauna, vaikelio besilaukianti moteris. Prisistatė, sakė, jog esanti savanorė ir norėtų pakalbėti apie kelis reikalus. Pirma, ji paprašė, kad jei mes kada turėtume nereikalingų drabužių, jų neneštume į konteinerį, o paskambintume telefonu, kurio numerį ji esą įmesianti į pašto dėžutę (dar paklausė, ar aš ne prieš) ir ji ateisianti tų drabužių pasiimti. Antra, ji pasisakė gyvenanti šalia esančiame name, kitoje gatvė pusėje ir padedanti kaimynei mergaitei, sergančiai leukemija, kuriai persodinti kaulų čiulpai. Tai štai už šią mergaitę kažkokioje bažnyčioje (pavadinimo neatsimenu) tokią ir tokią valandą bus laikomos mišios.

Na, ir trečiasis reikalas, kaip vėliau supratau, buvo tas „tikrasis“. Minėtai mergaitei esą kaimynai iš keturių aplinkinių namų renka pinigus, kad galėtų įteikti jai ir jos globėjai, kai grįš iš ligoninės kasdienėms reikmėms. Planuojama surinkti tūkstantį litų, dabar yra surinkti daugiau nei šeši šimtai, ji teigė užrašanti visų aukojusiųjų vardus, kad kunigas minėtose mišiose pasimelstų „už geradarius“.

Kol ji vartė rankose kažkokius popierius, matyt, turėjusius įrodyti jos rimtus ketinimus, ir greitakalbe bėrė išmoktą tekstą, žiūrėjau jai į akis ir svarsčiau, ar tai nebus apgavystė. Nebus, - nusprendžiau, giedrose akyse nepastebėjusi nė šešėlio.

Sutikau padėti mergaitei, bet daug prisidėti negaliu, o kaip tik turiu tik didelę kupiūrą. Ji paklausė, kiek galiu duoti ir prisipažino neturinti dabar grąžos, bet eisianti pas kitus kaimynus, tad kai tik bus reikalinga suma, ji pinigus užnešianti. Na, o tuos mano duotus ji dabar atseit pasiimanti ir užrašanti sumą į savo popierius prie mano pasakyto vardo. Pagailo man jos, nėščia laipios laiptais, pasiūliau grąžą įmesti į pašto dėžutę, tačiau ji kategoriškai nesutiko ir teigė maždaug po dvidešimt minučių ateisianti vėl. Dar pasiūlė pažiūrėti per langą ir įsitikinti, jog ji tikrai eis į namą priešais.

Padėkojo ji už gerumą, o aš jai – už taurų darbą. Net širdį suspaudė tokia pasiaukojimo dėl artimo apraiška, o galiausiai net pradėjau gailėtis, kad tos grąžos užsiprašiau. Pažadėjau sau, kad kai tik moteris grįš, sakysiu, kad nereikia man tų pinigų.

Bet – tikriausiai jau atspėjote – ji negrįžo. Nusišypsojom su vyru iš savo naivumo ir pajuokavom: savo noru atidaviau pinigus ir dar padėkojau :)

Bet nei pykstu, nei gailiuosi. Kitą kartą, matyt, padarysiu tą patį. Tik vis klausiu savęs, kaip tokie žmonės paskui su savimi gyventi gali?

Ir labai gaila, kad kompromituojama savanorystė, tikrai neįsivaizduoju, kiek taip apgautų žmonių po to dar ryšis kam nors padėti.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen