2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis



MANIPULIACIJOS NARYSTĖS STATISTIKA

Neseniai nukeliavau į Ignalinos atominės elektrinės Nepriklauomos profesinės sąjungos tinklalapį (http://iaenp.lt/) ir,  perskaitęs informaciją apie LPSK "desanto" susitikimą su šios organizacijos aktyvu, buvau kiek šokiruotas.  Nustebino ten perskaitytame pranešime pateikti duomenys apie profesinių sąjungų narystę. Iš atsakingos LPSK tribūnos profsąjungininkams atomininkams buvę pranešta, kad Lietuvoje iš viso profsąjungoms priklauso apie 150 tūkstančių darbuotojų, o profsąjungų nariai esą pasiskirsto šitaip:

- LPSK tenka 60 proc., t.y. apie 90 tūkstančių narių;
- "Soldarumui" - 10 proc. (t.y. apie 15 tūkst. narių);
- Lietuvos darbo federacijai - 25 proc. (t.y. per 37 tūkst.);
- Kitiems susivienijimams - 5 proc.( t.y. apie 7,5 tūkst. narių).

Jeigu tokie duomenys būtų teisingi, likusius 7,5 tūkstančio turėtų dalintis:

1. Nacionalinis pareigūnų susivienijimas (kuris prieš metus skelbėsi turintis apie 3800 narių);
2. Lietuvos švietimo darbuotojų ps (LŠDPS);
3. nuo jos atskilęs ir persivadinęs buvęs LŠDPS
Žemaitijos susivienijimas;
4. A.Dambrausko vadovaujama kauniškė Jungtinė profesinė sąjunga;
5. K.Juknio vadovaujama kauniškė "Sandrauga";
6. Samdomųjų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO);
7. Lietuvos profsąjungų lyga;
8. Susivienijimas "Socialinė alternatyva" (medikų profsąjungų darinys, įsteigtas vadinamajam projektui įsisavinti)
9. Toli gražu ne viena "palaida", pavieniui veikianti profesinė sąjunga;

Jei minėtame rugsėjo susitikime su atomininkais LPSK generalinė sekretorė J.Matuzienė pranešė, jog LPSK yra apie 90 tūkst. narių, tai LPSK pirmininkas A.Černiauskas balandžio mėn. interviu rusakalbiui savaitraščiui Ekspressnedelia teigė, kad LPSK vienija 60 tūkstančių narių. (Beje, buvo parašyta: 600; matyt, kor. klaida). 

Iš Lietuvos darbo federacijai artimų šaltinių PN sužinojo, kad joje yra ne daugiau kaip 3 tūkstančiai narių (plg. su 37 tūkst.!).

Neįtikėtina, kad "Solidarume" yra 15 tūkst.narių, nepaisant to, kad šis susivienijimas pastaruoju metu, rodos, atsigauna.

Tarkime, kad mūsų pacituotas 150 tūkstančių narių paskirstymas, kuris 2013 m. rugsėjį buvo pateiktas iš IAE profesinės sąjungos svečių - LPSK vadovų tribūnos, galėjo būti ir netiksliai atpasakotas šios organizacijos tinklalapyje paskelbtame renginio aprašyme (beje, pateiktame rusų kalba), bet  LPSK lyderių teikiamų duomenų nesutapimas net ir kalbant apie savo pačių profesines sąjungas, kelią nuostabą.

O  visi tokie faktai akivaizdžiai rodo, jog ne tik kad neturime tikslesnių statistinių duomenų apie narystę šalies profesinėse sąjungose, bet ir esame linkę manipuliuoti skaičiais.

Tiesa, yra dar Statistikos departamentas, kuris, berods, pranešė, kad 2011 metais ps nariai sudarė 10 proc. darbuotojų (Bet jis, pasirodo, remiasi tik profesinių sąjungų deklaracijomis). O  buvęs LPSK lyderis, dabar Seimo vicepirmininkas A.Sysas neseniai teigė, jog profesininėms sąjungoms priklauso tik apie 3 proc. darbuotojų... Tokiu atveju J.Matuizienės pateikiamus 150 tūkstančių narių (kurie pasak jos, sudaro 10-12 proc. visų šalies darbuotojų) tektų padalinti iš 3 ar net 4...

Juozas Steponas

2013 m. gegužės 3 d., penktadienis

Gegužės Pirmosios minėjimas – išsigimsta?

Daugelis profesinių sąjungų jau nebežino, už ką, prieš ką, su kuo ir kaip šią dieną minėti. Didžiosios – oficiozinės profsąjungos šiemet, kaip ir pernai, nesuko sau ilgai galvos ir šventė žygiuodamos kartu su valdančiąja partija. Šventė neaišku ką, nes socdemai žygiavo kaip nugalėtojai.  Tiesa, šiemet jų buvo gerokai mažiau negu pernai, kai jie dar tik ėjo į pergalę.

Buvęs pareigūnų profsąjungų lyderis Vytautas Bakas savo bloge rašė, kad jis netiki „dauguma tų darbo žmonių gynėjų, kurie šiandien buvo pirmosiose eitynių gretose pasidabinę raudonais šalikais”. Jo esą neįtikino ir plakatai „Kubilius išvarė, mes sugrąžinsim“, o jis pats tuo tarpu šią dieną keliąs „taurę už tuos, kurie šiandien nedirba“.

O štai Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO) net nesistengė „patikėti“ ar „įtikėti“ eitynių organizatorių ketinimais. Šiai organizacijai užteko išminties ir drąsos savaip paminėti šią dieną, o ne atmesti  idėją vien todėl, kad ne tie, ne taip ir ne tą daro. SAMPRO atstovai su kitais keliais kairiaisiais aktyvistais priminė socdemams jų pažadą įvesti progresinius mokesčius, kurių naujosios mokesčių reformos  gairėse nėra nė kvapo.

Taigi vieni jaukiai prisiglaudė prie jau suorganizuoto „šventinio“ renginio, nors švęsti profsąjungoms iš tiesų nėra ką. Iki šiol naudojamės daugiau nei prieš šimtmetį pradėtos ir vystytos kruvinos  darbininkų kovos vaisiais: 8 val. darbo diena, teisę į laisvadienius ir atostogas bei pan. Maža to, labai panašu, kad visa tai laipsniškai prarandame, nes laisva rinka tapusi laukine visiškai nesiskaito su organizuotais darbuotojais. Profsąjungų galia vakarų pasaulyje silpsta, o potarybinėse šalyse ji taip ir nepradėjo realiai augti.

Tuo tarpu kiti (visa laimė, kad jų buvo, nors ir negausiai) vis dėlto nepamiršo kovingos retorikos. Algirdo Paleckio „Fronto“ surengtas mitingas Vilniuje ir Kęstučio Juknio vadovaujamos profesinės sąjungos „Sandrauga“ konferencija Kaune pabrėžė būtinybę darbuotojams kovoti  už geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas.  Kad to reikia paminėjo ir prof. Andrius Bielskis savo komentare „Kodėl būtina švęsti Gegužės 1-ąją". Juk koks iškalbingas jo paminėtas faktas:

„Darbo našumas per pastaruosius penkiasdešimt metų išaugo daugiau nei šešis kartus, tuo tarpu realūs atlyginimai sumažėjo nuo beveik 16 JAV dolerių 1973 iki kiek daugiau nei 14 dolerių 2000 metais. Lietuvoje apie išaugusius nelygybės ir socialinio neteisingumo mastus byloja gerai žinomas faktas, jog 2000-2003 metais pelno augimo tempai viršijo 500 procentų, tuo tarpu atlyginimai augo tik 9 procentus“.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen