ĮSTRIGĘ KASDIENYBĖJE (konkurse laimėjo II vietą)

Kiekvieną rytą tyliai suskaičiuojame, kiek ir ko reikia padaryti. Vakare skaičiuojame, kokių darbų neatlikome. Taip prarandame dalelę gyvenimo džiaugsmo: po truputį pasimiršta žodis laimė, pilnatvė, šypsena. Gal todėl vis sunkiau žmonėms pajusti dvasinį pakylėjimą prieš šventes?
Niekam ne naujiena, kad laikas bėga vis greičiau. Kartais net keistai pasijunti, kai prisimeni, jog tik ką buvo pirmadienis, o jau - sekmadienis. Mes atprantame skirti dienas, nes jos - tokios pačios. Ryte keliaujame į darbus: tie patys kamščiai tose pačiose vietose. Tokia pati darbo diena su daugybe popierių ar pralekiančių veidų. Greiti pietūs nė nežvilgtelėjus į dangų ir vėl prie darbų.
Tie patys kamščiai tose pačiose vietose ir važiuojant atgal - namo. Žmonės suirzta per visą tą rutiną, skubėjimą, tad važiuojant po darbo ir žvilgtelėjus į kitus „mašinistus“ galima pamatyti išblyškusius, išvargusius, piktus veidus. Pagaliau, grįžus namo atsiranda vėl nauji rūpesčiai. Reikia vaikams pagaminti vakarienę, bet nebėra jėgų nuo tos įkyrios technikos, nesustabdomo tempo, o dar šunį į lauką išvesti. Tačiau tai pati gražiausia dienos dalis. Dažniausiai jau būna sutemę, kai tingiai velkuosi paltą, rakinu namų duris. Atrodo, tai darau tik dėl to, kad reikia, bet ne. Vienišos, tuščios gatvelės pasitinka mane. Jos irgi pavargo. Švelnus vėjelis arba besisukančios snaigės pralekia pro mano plaukus. Lengvai įkvepiu ir iškvepiu. Tai laikas, kai pagalvoju apie save. Grįžusi namo ir nusivilkusi paltą vėl grįžti į žaidimą, kuris turi laiko limitą. Bėgioji pirmyn atgal, staiga prisimeni, jog reikia nueiti į parduotuvę. Vėl greitai apsivelki tą patį paltą, bet dabar jau be jokio jausmo, ir leki ta pačia gatve.
Ar žinai, kas yra teatras? Galvoji, kad neturi laiko ir tai ne tau, tiesa? Bet ten tu gali pasijusti didelis, atsiriboti nuo kasdienybės, gali pakilt nuo žemės ir paklausti: ,,Kokia šiandien diena?“. Ar žinai, kas yra koncertas? Galvoji: na, jau ne, tai gryniausias laiko švaistymas ir ką ypatingo ten gali patirti? Juk gali atsipalaiduoti, sustoti. Jei nori patirti tikrą euforiją – užsimerk. Tada garsai išsisklaido, pradeda dirbti vaizduotė. Ar žinai, kas yra paroda? Manai, kad niekas šiais laikais nebegali tavęs nustebinti? Bet argi nesmagu prisiliesti prie žmogaus gyvenimo, jausmų? Kartais pagalvoju: dabar pasaulyje vyksta tiek nuostabių parodų, koncertų, spektaklių, paskaitų, o manęs ten nėra. Reikia taip gyventi, kad kiekviena diena būtų lyg nauja.
Visi laukiame, kol užbaigsime vienokį ar kitokį gyvenimo etapą, bet po jo ateis naujas. Dauguma laukia išsvajotosios pensijos, bet net ji atneša naujų rūpesčių. Tad neskubėkime, sustokime, išlįskime į dienos šviesą, puoškime įstrigusią kasdienybę kultūra, šypsokimės, ir žemiškasis pasaulis taps lengvesnis. Meskime tą įkyrią kasdienybę ir ji ištirps it ledo luitas.

Gabrielė ANDRIULYTĖ