2012 m. gruodžio 25 d., antradienis

Nekalėdiniai pamąstymai


Pastaba: neskaityti jautriems ir esant geros nuotaikos.

Gaila, kad taip ir nebuvo tos pasaulio pabaigos. Man labai sunku gyventi pasaulyje, kuriame vieni žmonės gali valgyti prie brangiausiomis gėrybėmis nukrauto stalo ir vis tiek jiems kažko trūksta, o kiti valgo sąvartynuose; kai vieni gali gyventi penkiuose namuose ir didžiulėje jachtoje, o kiti žiemą turi mirti nuo šalčio, nes neturi kur prisiglausti; kai vieni maudosi aukščiausios kokybės šampane, o kiti neturi paprasčiausio geriamojo vandens; pasaulyje, kur kasdien kažkieno kišenės pasipildo vienu kitu milijonu, kai tuo tarpu nuo bado miršta tūkstančiai vaikų; kur gyvena primatai, žudantys savo malonumui arba organizuojantys kitų primatų ar gyvūnų pjautynes.

Labai nesinori gyventi šalyje, kur vieni žmonės gyvena visko pertekę atsitvėrę aukštomis tvoromis, o kiti viskuo apsirūpina šiukšlių konteineriuose; kurioje nėra vietos senukams, jie prisimenami tik per Kalėdas atsiperkant lėkšte sriubos; kur gatvėmis laisvi vaikšto nusikaltėliai, kai tuo tarpu teisiami juos pričiupę pareigūnai; krašte, kur žmonės lauk išmeta savo augintinius, nes jiems nusibodo jais rūpintis; šalyje, kurioje per Kalėdas įžiebiama aukščiausia Europos eglė, nors daugelyje gyvenviečių vakarais nedega gatvės žibintai.

Nenoriu gyventi ir gyvenime, kuriame baisiomis ligomis baudžiami ką tik gimę vaikai, o senatvė žmogų paverčia arba neįgaliu, arba klounu; kuriame, kad išgyventų, plėšrūnai turi misti tokiais pat gyvūnais, o žmogus augina gyvulius, paukščius ir žuvis, kad juos pjaudamas pramistų ar pasidabintų.

Tad man labai gaila, kad žadėtos pasaulio pabaigos taip ir nebuvo. O jeigu pasaulis iš tikrųjų baigiasi, tik tiesiog labai lėtai, tuomet norėčiau būti ten, kur ta pabaiga jau prasidėjo... 

Mergaitė Raudonais Bateliais

2012 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

Laisvosios rinkos instituto agonija?


Pastaruoju metu visais kanalais girdimas Lietuvos laisvosios rinkos instituto, klykiančio jo ekspertės Rūtos Vainienės balsu, perspėjimas, jog padidinus minimalią algą bankrutuos bene visas Lietuvos smulkusis verslas ir apskritai bus pasaulio pabaiga. Jos argumentai tokie, atsiprašau, debiliški, kad gaila laiko į juos atsakinėti. Iliustravimui tik viena jos įžvalga, kad didinti minimalią algą esą nėra iš ko, nes žmonės nepradėjo daugiau vartoti. Žurnalisto replika, kad dėl to ir nepradėjo, nes algos neauga, poniai vyr. ekspertei nepadarė įspūdžio. Ji mano, kad vis tiek pirma verslas turi turėti „iš ko“ (o vartojimas, kuris ir suneša tą „iš ko“, augti, matyt, pradės, kai jį palaistysi mėšlu).

Bet tiek to, geriau pakalbėkime apie tokio elgesio motyvus.

Pirmiausia, kyla klausimas, nuo kada LLRI atstovauja smulkiesiems (tiems „patiems mažiausiems“ – kaip vienoje televizijos laidoje žiūrovus graudeno Vainienė), nes instituto rėmėjų sąraše beveik vien stambus kapitalas. Antra, peršasi ir atsakymas: naudojamasi bet kokia proga „prastumti“ savo svajonę – Darbo kodekso liberalizavimą. Apie tai Laisvosios rinkos institutas tiesiog negali nedainuoti. Ta pati popsuojanti Vainienė, kliedėdama apie suvaržytus darbo santykius, prieš tai turėtų paskaityti Darbo kodeksą. Štai viena jos citata:

„Čia elementari logika. Jūs pradedate savo verslą ir norite draugą pakviesti kartu dirbti. Sakote: priimu tave ir moku tau tokią algą, jei gerai seksis, pakelsiu, jei blogai seksis, turėsiu tave atleisti. Draugas sutinka. Bet jeigu sudarote darbo sutartį, jo atleisti nebegalite, prasideda išeitinės. Draugas sutiktų, bet Darbo kodeksas neleidžia“.

Juk ir arklys, jei tik mokėtų skaityti, žinotų, jog Darbo kodeksas tam, kad darbdavys pamatytų „seksis ar ne“, leidžia numatyti išbandymui tam tikrą laikotarpį, o atleisti, ypač jeigu „draugas sutinka“, visada galima šalių susitarimu. Ar tai nėra puiki iliustracija to, kad viskas, kas eina iš LLRI - tik propaganda ir demagogija?

Trečia, mane aplanko saldi vizija – gal ši isterija tėra LLRI agonija? Gal šitas privatus institutas, susikūręs dar anksčiau nei atkurta Lietuvos valstybė ir ilgą laiką buvęs šventa karve, propaguojančia tokią palaidą (atsiprašau, laisvą) rinką, kurioje net valstybei nėra vietos, jaučia savo galą? Juk yra šansų, kad šį kartą kairioji valdžia gali būti tikrai kairioji.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Atviras laiškas galintiems ir negalintiems

Zarasų „Santarvės“ pagrindinės mokyklos profesinės sąjungos pirmininkės Eglės Naprienės pasvarstymai apie spalio 25 d. mokykloje įvykusį susirinkimą, kuriame direktorė Valerija Palivoda, padavusi savo kolektyvą į teismą, eilinį kartą prisipažino: „aš negaliu“.

Šiandien įvyko planuotas metodinis susirinkimas. Šaltoje, šildymo pinigus taupančioje mokykloje daugiau kaip valandą aptarinėjom įvairius klausimus prieš ateinančias mokinių atostogas. Tai – įprastas susirinkimas, tačiau nebūtume Zarasuose, jei nepakalbėtume apie streiką, piketą, sutartus, bet neišmokamus atlyginimus. Pabaigoje direktorė pavartė mūsų kolektyvinę sutartį ir pasakė nesuprantanti, ko mes piketuojame, nes perskaičiusi visus jos punktus ir neradusi nė vieno, kurį ji pažeidžia.

Direktorei baigus kalbėti visas kolektyvas laukė mano, kaip profesinės organizacijos pirmininkės, reakcijos. O aš tylėjau... Jaučiausi prieš kolektyvą labai nejaukiai, bet tiesiog negalėjau fiziškai išspausti iš savęs nė vieno garso. Jau beveik pusę metų (nuo balandžio mėnesio pabaigos) tiek daug kalbėta, rašyta, streikuota, piketuota, tartasi, bartasi, taikytasi...

Direktorė dar kartą atsirėmė į įstatymo raidę. Dar kartą panagrinėjo švietimo ir mokslo viceministro V. Bacio pasirašytą raštą (apie įstatymo leidžiamą galimybę iš mokinio krepšelio lįšų išmokėti streikininkams atlyginimus), kuris jai nieko nereiškia. Anksčiau ji visada kalbėdavo apie savivaldybės mero pasirašytą susitarimą, kuris jai – taip pat bevertis popiergalis. Gerb. direktorė, kaip jau tapo įprasta, patikino norinti, bet kol teismas nenuspręs, negalinti išmokėti savo kolektyvui atlyginimų. Kiek daug atsakomybės prisiėmė mokyklos direktorė sakydama „aš negaliu“. Tai labai asmeniška. Tai tikrai slegiančiai daug vienai iš daugelio direktorių. Kodėl taip daug prisiimate, gerb. direktore, nes iki to....

Dar gegužės pradžioje, kai įteikėme septynis reikalavimus ir pareikalavome juos įvykdyti, gavome direktorės atsakymą, kad tai peržengia jos kompetencijos ribas (tai liudija atsakymai, taikinimo komisijos protokolai). Rugsėjį, laikydamiesi Darbo kodekso pakartojome procedūrą – atsakymas tas pat. Tada direktorei nekilo mintis ieškoti kolektyvinėje sutartyje punkto apie Sporto centro ir Meno mokyklos finansavimo didinimą, teritorinės kolektyvinės sutarties būtinybę, mokinių vežiojimo tvarkos tobulinimą ar mokyklų valgyklų privatizavimą. Natūralu, kad reikalavimų adresatas – ne direktorė.

Todėl ir susitarimas pasirašytas ne su direktore, o subjektu, kuris gali/privalo problemą iš/spręsti. Tie reikalavimo punktai, kurie viršijo savivaldybės įgaliojimus, taip pat pasiekė adresatą – Švietimo ir mokslo ministeriją. Ir savivaldybė, ir ministerija prisiėmė atsakomybę už jų valioje/prievolėje esančius sprendimus. Direktorės atsakomybės niekas neprašo/nereikalauja.

Tad visiškai nuo problemos sprendimo ir bet kokio dalyvavimo procese nusišalinęs žmogus staiga pajunta norą paduoti savo vadovaujamą kolektyvą į teismą, norėdamas išsiaiškinti, ar streikas teisėtas. Ar visas vargas ir nervas dėl tų 50 tūkst., kurių nesinori atiduoti darbuotojams? Juk savivaldybės sprendimai jau tapo įstatymu ir direktoriui, ir merui, ir mokiniui, ir mokytojui. Mokyklos direktorė uoliai prisiima atsakomybę už ministerijos bei Zarasų rajono savivaldybės susitarimų su darbuotojais vykdymą. Be to, dar priima tai asmeniškai, nes juk sako: „aš negaliu?!“... Kodėl?

Problema, susitarimas, susitarimo vykdymas ar nevykdymas jokios asmeninės atsakomybės nei direktoriui, nei darbuotojui neužkrauna. Juk visoj šioj istorijoj mūsų protuose ir širdyse gimsta ir auga demokratinės tradicijos, pilietiškumo ir bendruomeniškumo jėga, pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems. Juk atsakomybės už susitarimą ir jo vykdymą prievarta neužkrausi bet kam ir bet kada. Atsakomybę prisiima tik tie, kurie nori/privalo ar įpareigoti įstatymo tai padaryti: darbuotojai – reikalauti/prašyti, valdžia – derinti tarpusavio interesus, ieškoti galimybių, susitarti, išspręsti.

Streikui pasiryžta tik tie, kurių kitaip negirdi, nemato, nekreipia dėmesio į problemas, negerbia. Jei neteisybė tampa įstatymu, tai pasipriešinimas jai – pareiga. Ar apylinkės teismas gali nuspręsti ar pakankamai demokratijos išsikovojo bendruomenė, ir ar teisėtai?

2012 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

Save gerbiančios profsąjungos iš tokių derybų turėtų pasitraukti


Būna tokių momentų, kai tiesiog negali nerašyti. Toks jausmas mane užplūdo, kai perskaičiau „svarbiausius profesinių sąjungų pasiūlymus“, kuriems buvo pritarta darbo grupėje, rengiančioje Nacionalinis susitarimo 2012-2016 metams projektą. Leisiu sau juos pakomentuoti

Iškalbingiausias, tikriausiai, pirmasis siūlymas: „Stiprinti socialinę partnerystę, interesų atstovavimą, organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme, jų veiklai skirti lėšų iš biudžeto“. Kas ir kaip stiprins socialinę partnerystę už pinigus? Būsiu pikta ir perfrazuosiu šį punktą taip: „Duokit pinigų ir mes toliau taip „stiprinsim“ socialinę partnerystę ir visuomenės dalyvavimą valdyme, kad greit visi liksim be kelnių“

Darbo santykių reguliavimo nuostatas svarstyti tik gavus darbdavių ir profesinių sąjungų nuomonę“. Ankstesniame susitarime tokiems atvejams buvo numatytas socialinių partnerių sutikimas, o nuo šiol, pasirodo, užteks tik nuomonės. Žinant, kad net profesinių sąjungų nesutikimas su, pvz., Darbo kodekso liberalizavimo nuostatomis beveik nieko nereiškia, nesunku įsivaizduoti, kokį svorį turės „nuomonė“.

Lietuvos Respublikos vardu siekti, kad už emigravusius specialistus ir darbuotojus ES kompensuotų Lietuvos investicijas, skirtas jų kvalifikacijai“. Asmeniškai man šis svaičiojimas iš viso už kritikos ribų (gal dėl to darbdaviai su juo ir sutiko). Vėl perfrazuosiu: atiduodame vergus kitiems, nes patys neturime kuo jų šerti, bet paskui, kai pamatome, kad ir patys neturime ką ėsti, paprašome už juos pinigų.

Tobulinti mokesčių politiką, mažinti darbo jėgos apmokestinimą“. Kaip Kubilius „patobulino“ mokesčių politiką, mes žinome, ar dar to mažai? O darbo jėgos apmokestinimą, žinoma, mažinti reikia, tačiau gindamos darbo žmogų, profsąjungos turėtų kartu siekti ir didesnio kapitalo apmokestinimo. Arba net iš viso nuo to pradėti.

Stiprinti atsakomybę už nelegalų darbą ir darbo užmokesčio mokėjimą „vokeliuose“. Kieno atsakomybę šiuo atveju siekiama stiprinti? Jeigu nepasakoma aiškiai, galima labai lengvai suversti visą kaltę už nelegalų darbą ir „vokelius“ vien tik darbuotojui. Ir kas po to ginčysis, kad punktas neįvykdytas?

Tobulinti ES struktūrinių fondų paskirstymą ir panaudojimą, siekiant didesnės pridedamosios vertės kūrimo“. Šito punkto nekomentuosiu, nes jo nesuprantu.

Viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose numatyti galimybę vertinant paslaugų pirkimo pasiūlymus atsižvelgti į įmonėje mokamą vidutinį darbo užmokestį, saugos ir sveikatos būklę“. Vienas iš man labiausiai patikusių punktų, tik neaišku, koks pasiūlymas bus vertinamas aukščiau: ar įmonės, kur vidutinis atlyginimas didesnis (vadinasi, ir perkamos paslaugos kaina auga), ar tos, kur mažesnis (perkamos paslaugos kaina krenta). Juk iki šiol prioritetas pirkimuose būdavo kaina. Klausimas kyla, ar profsąjungų atstovai tikrai gerai apgalvojo mechanizmą, kaip būtų galima šį punktą įgyvendinti.

Minimalios mėnesinės algos dydį sieti su pagrindiniais šalies ekonominiais rezultatais (BVP augimas, infliacija ir kt)“. Nesu tikra, bet man atrodo, kad Seimas šią nuostatą jau įgyvendino įstatymu (Darbo kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymas). Belieka stengtis, kad ji būtų realiai įgyvendinama.

Minimali alga negali būti mažesnė už santykinę skurdo ribą. Siekti, kad kuo mažiau darbuotojų gautų minimalią algą“. Pirma dalis – sutinku, antroji prasideda žodžiu „siekti“, kuris nieko niekam niekada neįpareigoja.

Peržiūrėti piliečių taikių susirinkimų, piketų, mitingų, demonstracijų ir streikų organizavimo tvarką“. Peržiūrėti, žinoma, galima, bet KAS IŠ TO? Juolab kad galima taip peržiūrėti, jog bus uždrausti ne tik streikai, bet ir bet koks didesnis žmonių susibūrimas.

Siekti socialinio teisingumo, mažinti visuomenės ekonominę diferenciaciją“. Tuščia deklaracija, kuri vėlgi nieko niekam neįpareigoja.

Na, o iš pasiūlymų priemonių planui „tobuliausias“, mano nuomone, yra šitas: „Tobulinti gyventojų pajamų progresinio apmokestinimo sistemą“. Dar iki vakar reikalavę įvesti progresinę gyventojų pajamų mokesčio sistemą, profsąjungų atstovai staiga nutarė įtikti konservatoriams, teigiantiems, kad tokia sistema esą galiojanti jau dabar (nors mokslininkai sako, kad ji yra regresinė) ir teprašo ją „tobulinti“.

Susitarimas tik dėl susitarimo ne tik nenaudingas, bet ir žalingas. Jeigu nepavyksta įtraukti į projektą realių punktų, kurie pasitarnautų darbo žmonėms, tai save gerbiančios profsąjungos turėtų pasitraukti iš derybų. Juolab kad derybos dėl NS vyksta tarp darbdavių organizacijų, politinių partijų ir profsąjungų. Derybų šalys rodo, kokioje apgailėtinoje būsenoje yra profsąjungos, nes kitos dvi šalys iš principo atstovauja verslui.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2012 m. rugsėjo 3 d., pirmadienis

Pamokoma istorija, iš kurios niekas nepasimokė


Vieno sekmadienio popietę į duris pasibeldė jauna, vaikelio besilaukianti moteris. Prisistatė, sakė, jog esanti savanorė ir norėtų pakalbėti apie kelis reikalus. Pirma, ji paprašė, kad jei mes kada turėtume nereikalingų drabužių, jų neneštume į konteinerį, o paskambintume telefonu, kurio numerį ji esą įmesianti į pašto dėžutę (dar paklausė, ar aš ne prieš) ir ji ateisianti tų drabužių pasiimti. Antra, ji pasisakė gyvenanti šalia esančiame name, kitoje gatvė pusėje ir padedanti kaimynei mergaitei, sergančiai leukemija, kuriai persodinti kaulų čiulpai. Tai štai už šią mergaitę kažkokioje bažnyčioje (pavadinimo neatsimenu) tokią ir tokią valandą bus laikomos mišios.

Na, ir trečiasis reikalas, kaip vėliau supratau, buvo tas „tikrasis“. Minėtai mergaitei esą kaimynai iš keturių aplinkinių namų renka pinigus, kad galėtų įteikti jai ir jos globėjai, kai grįš iš ligoninės kasdienėms reikmėms. Planuojama surinkti tūkstantį litų, dabar yra surinkti daugiau nei šeši šimtai, ji teigė užrašanti visų aukojusiųjų vardus, kad kunigas minėtose mišiose pasimelstų „už geradarius“.

Kol ji vartė rankose kažkokius popierius, matyt, turėjusius įrodyti jos rimtus ketinimus, ir greitakalbe bėrė išmoktą tekstą, žiūrėjau jai į akis ir svarsčiau, ar tai nebus apgavystė. Nebus, - nusprendžiau, giedrose akyse nepastebėjusi nė šešėlio.

Sutikau padėti mergaitei, bet daug prisidėti negaliu, o kaip tik turiu tik didelę kupiūrą. Ji paklausė, kiek galiu duoti ir prisipažino neturinti dabar grąžos, bet eisianti pas kitus kaimynus, tad kai tik bus reikalinga suma, ji pinigus užnešianti. Na, o tuos mano duotus ji dabar atseit pasiimanti ir užrašanti sumą į savo popierius prie mano pasakyto vardo. Pagailo man jos, nėščia laipios laiptais, pasiūliau grąžą įmesti į pašto dėžutę, tačiau ji kategoriškai nesutiko ir teigė maždaug po dvidešimt minučių ateisianti vėl. Dar pasiūlė pažiūrėti per langą ir įsitikinti, jog ji tikrai eis į namą priešais.

Padėkojo ji už gerumą, o aš jai – už taurų darbą. Net širdį suspaudė tokia pasiaukojimo dėl artimo apraiška, o galiausiai net pradėjau gailėtis, kad tos grąžos užsiprašiau. Pažadėjau sau, kad kai tik moteris grįš, sakysiu, kad nereikia man tų pinigų.

Bet – tikriausiai jau atspėjote – ji negrįžo. Nusišypsojom su vyru iš savo naivumo ir pajuokavom: savo noru atidaviau pinigus ir dar padėkojau :)

Bet nei pykstu, nei gailiuosi. Kitą kartą, matyt, padarysiu tą patį. Tik vis klausiu savęs, kaip tokie žmonės paskui su savimi gyventi gali?

Ir labai gaila, kad kompromituojama savanorystė, tikrai neįsivaizduoju, kiek taip apgautų žmonių po to dar ryšis kam nors padėti.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2012 m. rugpjūčio 29 d., trečiadienis

Štai kas yra demokratija

Redakcijoje radau teisininko Zigmo Toliušio 1926 m. išleistos kygelės „Demokratija ir jos priešai arba Demokrato katekizmas“ antrąjį leidimą, kuriame aptikau tobulą demokratijos apibrėžimą:

„Žmogaus sąvoka yra didžiausia vertybė, kokią pasaulis turėjo ir gali turėti. Žmogus, kaipo toksai, savo tikroj prasmėj, gali ir privalo būti vieninteliu gyvenimo tikslu, visuomeninio veikimo centru, t.y. ta ašimi, apie kurią viskas turi suktis, tuo punktu, kur subėga visi gyvenimo siūlai. Žmogaus gyvenimas – didžiausias turtas, aukščiausia brangenybė; todėl padėti gyventi žmogui žmonišku, padoriu ir kilniu gyvenimu tiek fiziniu, tiek dvasiniu atžvilgiu – tai tikslas kiekvienos tikros demokratinės politikos (paryškinta mūsų). Demokratija nedaro skirtumo tarp žmonių, nes kiekvienas žmogus yra lygiavertė esybė. Žmonių lygybės dėsnis – yra pirmutinis ir pagrindinis demokratijos dėsnis, iš jo, kaip pamatysime, išplaukia kiti dėsniai. Šiuo dėsniu nustatoma demokratijos programa tiek politikoj, tiek ekonominėj, socialinėj bei kultūrinėj srityse“.


Taip pagarbiai kalbant apie žmogų seniai nesu girdėjusi, o gal ir niekada.
Be komentarų...

RMP

2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis


28 LAIPSNIAI VILNIUJE. 15 MINUČIŲ TROLEIBUSU

Vakar, karštą ir tvankią dieną, ties Reformatais įsėdau į troleibusą 6, jis vėlavo, tad buvo prisigrūdęs. Važiavo daugiausia jauni žmonės, turbūt studentai. Dauguma jų, žinoma, sėdėjo, jų ausys, kaip įprasta matyti, užkištos grotuvų kamščiais. Troleibuso gale, sėdinčiųjų apsuptyje - stovi ir pagal troleibuso įgeidžius svyruoja jauna menko sudėjimo  motina su po kaklu pakabinta kokių pusantrų metų didžiaake dukrele.  Abi nuo troleibuso tvankos įraudusios, mergytė, nors ir perkaitusi, dar linksma, dairosi į visus, kaip ir visi tokio amžiaus kūdikiai, gaudo keleivių žvilgsnius.
Jaunai studentiško amžiaus motinai, akivaizdu, sunku stovėti karštyje su tokia našta, tačiau ji laikosi oriai, nelinksmą žvilgsnį įbedusi virš keleivių galvų.
Aš dairausi į aplinkinius. Visiškai šalia sėdi dvi jaunos merginos, priešais - kiek vyresnė jauna moteris, už nugaros - brandus vaikinas su grotuvo ausinėmis. Visi čia pat, šalia. Stebiu, laukiu: dar akimirka - ir kas nors pasiūlys svyruojančiai jaunai motinai sėstis... Deja. Troleibusas važiuoja į kalną Jono Basanavičiaus gatve, aš vis dairausi: gal kur galima surasti laivą vietą? Net šovė kvaila mintis: gal man, kaip senam žmogui, gražiai paprašyti kurios nors merginos (jos dažniau pagaili senukų) vietą užleisti man, o paskui pasodinti motiną su mergyte?
Pagaliau jaunoji mama atsigręžia į brandųjį jaunuolį su ausinėmis ir kažką sako ... Gal prašo užleisti vietą (o gal man tik pasigirdo?). Deja, nieko neįvyksta: jaunikaičio akys kažkur toli, kur veda jį klausoma muzika...
Ties cerkve išlipu skaudama širdimi, o į troleibusą, į pirties tvanką ir grūstį įlipa naujų keleivių... Raminuosi: motina jauna - nieko neatsitiks, o ir šiaip - jos dar ne tokie sunkumai laukia...
Ir vis dėlto...

Juozas Steponas

2012 m. gegužės 22 d., antradienis

2012 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Kubiliaus „ilgaamžiškumui“ pasitarnavo ir profsąjungos


BNS nagrinėjo, kaip atsitiko, kad konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamas ministrų kabinetas pasiekė ilgiausiai dirbančios Vyriausybės rekordą. Istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus Šepetys tai sieja su „ekonomine krize, opozicijos pasyvumu, taip pat palikta galimybe valdančiosios koalicijos partneriams veikti nevaržomai“.

Minimas opozicijos pasyvumas, o aš, detalizuodamas šį vertinimą, norėčiau paminėti dar du dalykus, susijusius su profesinėmis sąjungomis. Tai 2009 m. sausio 16-ji ir fašistinis A. Kubiliaus susidorojimas su saujele daužiusiųjų langus. Vėliau vykę teismai palietė ir profsąjungas, kurios, pagąsdintos teismo procesų, jau nesiliovė drebinti kinkų ir vėlesniais metais (Vilniaus savivaldybės klerkų liepiami) klusniai kilnojo protesto akcijas iš vienos datos į kitą. 2011 metų sausio 16-oji netiko, nes 1990 sausio 13-ąją žuvo žmonės (net viena LPSK vadovo A. Černiausko patarėja jausmingai apie tai šūkčiojo, nors sausio 16-ji - ne sausio 13-ji), paskui – žymaus poeto laidotuvės... Iš trečio karto pagaliau įvykusi akcija praėjo kaip paradas: pražygiavo harmoningai su standartinę demonstraciją švelniai apglėbusiu policininkų eskortu... Tai pirmasis aspektas, būtinas vertinant Kubiliaus „ilgaamžiškumą“.

Antrasis - irgi „darantis garbę“ Kubiliaus strategijai - Nacionalinis susitarimas, paties Černiausko pripažintas kaip primenantis Ribentropo-Molotovo paktą...

Taip galimų protestų STARTAS VIRTO FALŠSTARTU, o toliau - „korektiška kritika“, Černiausko ir kitų nacionalinių centrų vadovų retorika, pareiškimai ir tai – dažniausiai vėluojantys. Graikų pavyzdį neigiama prasme minėjo net toks pagarsėjęs maištininkas ir streikų organizatorius kaip švietimo profsąjungos lyderis E. Jesinas. „Mes - ne graikai“, - neseniai prasitarė ši gęstanti profsąjungų žvaigždė, nusibrėždamas lojalumo valdžiai ribą ir prisidėdamas prie graikų darbo žmonių apspjaudymo kampanijos...

Ergo: Kubilius ir ko - gudrus taktikas, jis laimi net nedeklaruodamas kaip socdemai: „Pirmiausia - žmogus“...

5:0 Kubiliaus naudai!

Juozas Steponas

2012 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis

Apie baimę ir darbdavių solidarumą

Neseniai vieno vokiško komercinio kanalo laidoje „Stern TV“ mačiau laidą apie vadybos stilių viename žinomame parduotuvių tinkle. Tiksliau – apie nederamą elgesį su jo darbuotojais. Nenuslėptas nei pavadinimas, nei liudininkų, tiesa, ten jau nebedirbančių, veidai. ALDI – visoje Vokietijoje (ir ne tik, bet kalbama buvo tik apie vokiškąsias parduotuves) veikiantis mažų kainų parduotuvių tinklas, kurio vadybos filosofija labai archaiška, t.y. vergiška: darbuotojų bauginimas, sekimas ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime, kad atėjus progai būtų priežasčių (kad ir pačių absurdiškiausių) žmogui atleisti. Kalbėjo buvę salės darbuotojai ir įvairių lygių vadovai, kurių vienas apie ALDI darbo metodus net parašė knygą. Laidos rengėjai padarė ir dabartinių darbuotojų anoniminę apklausą el. paštu ir net gavo daugybę atsakymų.


Stebino ne metodai, kaip darbuotojus išlaikyti „ant trumpo pavadžio“ (esu tikra, iš lietuvių vokiečiai dar turėtų ko pasimokyti), šokiravo, kad apie tai kalbama per televiziją. Viena populiariausių šalies komercinių televizijų transliuoja laidą, kurioje įvardinant įmonę atskleidžiami jos nederamo elgesio su darbuotojais pavyzdžiai!

Bandžiau įsivaizduoti tokią laidą Lietuvoje: tarkim, „Maksimos“ ar „Norfos“ darbuotojai (kad ir buvę) liudija apie tai, kaip jie išnaudojami darbe. Nepavyko. Juk tai reikštų, kad televizijos kanalas neteks vieno finansavimo šaltinio – nebus užsakoma kritikuojamos firmos reklama. Nepavyko įsivaizduot ir kad apie savo negerus patyrimus pasakotų net ir buvę darbuotojai. Žinau iš patirties, kad palikę darbus žmonės, neigiamai kalbėdami apie buvusias darbovietes, nori likti anonimiški: prašo rašant pakeisti vardus, kartais – net lytį. O apie esamų darbuotojų liudijimus, suprantama, anoniminius, iš viso nėra ko ir kalbėti.

Suprantama, Lietuva maža „švogerių“ šalis, žmonės vieni kitus lengvai atpažįsta, vieni per kitus susižino ir dėl šventos ramybės geriau „neišsišokti“. Be to, nuo drąsių darbuotojų besisaugantys darbdaviai būna kaip niekas solidarūs. Yra žinoma net apie juoduosius darbuotojų sąrašus, pvz., tolimųjų krovinių pervežimų versle. Vienoje kompanijoje teisybės pradėjęs ieškoti vairuotojas, žinoma, atleidžiamas ir patenka į sąrašą, iš kurio vėl grįžti į tos pačios srities darbo rinką tampa neįmanoma

Tiesa, pagalvojau, kad ir Vokietijoje minėta laida prieš ALDI, greičiausiai, yra konkurentų užsakyta, bet visgi turėjau progos pamatyti, kokia turėtų būti žiniasklaidos funkcija (kita minėtos laidos tema buvo apie iš anksto sugesti užprogramuotus prietaisus) ir kokie neįbauginti gali būti žmonės.

RMP

2012 m. balandžio 20 d., penktadienis

Profsąjungos neturi ką, ar nenori nieko pasakyti?

Šių metų Gegužės Pirmosios renginiai Lietuvoje, nors turime ir laisvadienį, kurio vis dar nepavyksta konservatoriams atimti, atrodo nykokai... Jeigu ne socdemai, tai apskritai niekas apie šią dieną neprisimintų. Socialdemokratų rengiamose eitynėse nors prašmėžuos profsąjungų atributika, nes jų pačių tai jau senokai negirdėti. Kažkas kažkur savo darželiuose kuičiasi, o veiklos šalies mastu – piššš...

Labai uoliai dar prieš Naujuosius šūkavusios apie minimalios algos kėlimą, dabar taip pat uoliai tyli, nors laikas tam labai tinkamas. Trišalės tarybos posėdyje įtraukti klausimą į darbotvarkę dėl minimalios algos kėlimo pasiūlė spėkit kas? Ogi pats ministras Donatas Jankauskas. Šia tema bus kalbama Trišalės posėdyje balandžio 24 d. Įdomu, kaip profsąjungų atstovai reaguos į dar pernai Vyriausybės suformuluotą pasiūlymą MMA nuo liepos padidinti 50 litų? Sutiks, gal reikalaus daugiau? Labai sunku prognozuoti, nes pastaruoju metu iš profsąjungų flango nacionaliniu mastu nieko negirdėti.

Mažieji centrai - „Solidarumas“ ir LDF – nusilpę ir iš vidaus, ir iš išorės, ne ką tegali. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, tiesą sakant, taip pat nestiprėja, tačiau su savo dešimtimis tūkstančių visgi yra vedanti Lietuvos organizacija, todėl jos tylėjimas stebina.

Triukšmas nekilo ir tada, kai Aukščiausiasis Teismas profesinėms sąjungoms ištraukė paskutinius dantis praktiškai uždrausdamas legalius streikus. Tiesa, šiokį tokį pareiškimą dėl siūlymų liberalizuoti darbo santykius trys centrai neseniai sukurpė, tačiau tik tam, kad „išreikštų susirūpinimą“.

Gal tai susiję su LPSK pirmininko Artūrui Černiausko kandidatavimu į Seimą? Rodos, koks nors triukšmelis prieš rinkimus lyg būtų ir naudingas, juolab kad kandidatuojama opozicinės partijos – socdemų sąraše. Na, bet jis, matyt, geriau žino, juk yra pastudijavęs viešuosius ryšius (kažkada jo kabinete mačiau apie tai knygą). Nors jeigu imtume vieną, bene svarbiausią RsV komponentą – išorinę komunikaciją, tai LPSK čia tikrai neblizga. Jau vien LPSK svetainė, pvz., „Solidarumo“ tinklalapiui informacijos turiniu ir gausa nusileidžia net ne viena, o visomis trimis galvomis.

Lieka tik tikėtis, kad ši tyla yra prieš audrą, o ne tyla iš negalėjimo ir neturėjo ką pasakyti...

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

Apie persistengimą ir persivertimą

Mano nuomone, taiklus dviejų didžiųjų partijų „turinio“ apibūdinimas iš FB:

"LSDP dauguma - jokie kairieji. Ten milijonierių daugiau nei tarp konservatorių. Įdomu, kad buvę komunistai (dabar "socdemai") nuo pat pradžių persistengė bėgdami į dešinę nuo komunizmo ir marksizmo (pvz, mano buvęs geras pažįstamas socializmo ideologijos teoretikas J.Karosas), nekalbant jau apie tuos, kurie buvo tarybinėse ūkinėse struktūrose ir prichvatizavo Tarybų Lietuvos, kompartijos ar komjaunimo turto. Kaip, pvz., buvę komunistai, pagrobę „Komjaunimo tiesą“ ją pavertė į Lietrytį, buvusio komunisto Valatkos lūpomis dergusį ir profsąjungas ir tikrąją socdemokratinę idėją. O tarp konservatorių kiek persivertusių komunistų! Iš čia konservaotirų radikalizmas, rusofobija. Persivertėliai visada "persistengia". Buvę tarybiniai kovingieji ateistai paskui pirmieji suklupo prie altorių (pvz., toks Mačianskas). Man liūdna žiūrėti į savo kartos buv. tarybinius veikėjus, tarp kurių maža išliko garbingai besielgiančių..." Juozas Steponas


RMP

2012 m. sausio 27 d., penktadienis

Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo

arba
Kodėl ir kam taip reikia nekęsti „kaimynų“

Daugiau kaip prieš metus užrašiau savo pasvaičiojimus apie tai, kas gi vyksta su ta mūsų šilumos energetika. Tada padiskutavome apie tai su kolegomis ir padėjau rašinį į šalį. Šiandien tai tapo dar aktualiau, juolab kad dabar ta tema kalama tik į vienus vartus.
---------------------
Dėl globalinių, politinių ir ekonominių pokyčių pasaulyje brangsta iškastinis kuras. Pats patogiausias, dar vadinamas „virtuviniu kuru“, – dujos – brangsta sparčiausiai. Turintys supratimą apie kuro degimo technologijas žino, kad biokuras, buitinės atliekos ar kitokia „sąvartynuose pūdoma bjaurastis“ gali būti deginama tik aukštos technologijos įrenginiuose. Tai brangiai kainuojanti, bet turint centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, reali alternatyva brangstančioms dujoms.
Savivaldybės su šilumininkais (čia tokie monopolistai, laisvus piliečius renovacijomis terorizuojantys bjaurybės), nepaisydami valstybinės energetinio neveikumo strategijos, vykdo realius veiksmus, galinčius sumažinti priklausomybę nuo „mūsų“ dujų. Jie sunkiai, bet jau diegia alternatyvias kuro rūšis. Štai čia jau ir iškyla reali grėsmė „mūsų“ dujų imperijoms ir jų vietininkams.
Ką daryti? Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo pavojaus?
Išeitis yra: reikia skatinti alternatyvas „mūsų“ dujoms. Miestuose realiai jos yra dvi: elektra, tiesiogiai arba per „šilumos siurblius“, ir visų išsvajotas dujų deginimas individualiuose „virtuviniuose“ katiluose.
Kam ir kaip naudinga pirmoji, suprasite pasidomėję kas, kiek ir iš kur parduodama „elektros rinkoje“ ir į ką investuojama pusantro milijardo Elektrėnuose. Antroji nereikalauja net ir gilesnės analizės.
Kaip tai pasiekti?
Ogi visais įmanomais būdais kelti nepasitenkinimą miestuose esamomis centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis, padėti jas sunaikinti (lietuviai griauti moka) , o tada...
Kokiu būdu?
Pats įtaigiausias būdas – pačių šilumininkų rankomis: per aukštas kainas, kurios ir priklauso nuo „mūsų“ dujų. Pasinaudojant jų pačių sukurta „rubikonine baidykle“ pribauginti visokiais „nuotolinio valdymo“ baubais. Gerai išnaudojus „mūsų“ dar prieš „nusipelniusių gyventi geriau“ ir „tapšnotojo“ rinkimus sukurtos, sočiai maitinamos ir puikiai gyvuojančios „nepriklausomos žiniasklaidos“ narcisizmą papilti žibalo ant nieko apie techniką ir technologijas nesuvokiančių „teisininkų-kovotojų“ skaldomų kibirkščių.
Štai jums ir „revoliucinė situacija“. Su šūkiais „pjauname radiatorius“, „daužome rubiseifus“, „sprogdiname trasas“, „kaimynus ant šakų“, „kiek čia tos žiemos“, „mes patys puikiai viską žinome“, pasieksime pergalę.
Tada „mūsų“ „Dujupromas“, atsidėkodamas už valstybinę energetinio neveikumo strategiją ar šiaip broliškai, liaudį trumpam pradžiugins nuolaidomis. Gal net ir už „mūsų“ pinigus kiekviename bute įrengs po dujinį katilą. Liks luktelėti, kol esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos nukeliaus į metalo laužą. Tada jau tikrai visa šiluma daugiabučiuose bus pagaminama tik iš dujų ir jau niekada nekils dujų vartojimo sumažėjimo grėsmė. Kainas formuos „mūsų dujų rinka“ ir visada bus pasirinkimo laisvė: pirkti dujas arba dujas pirkti. Sužinosime, kiek iš tikrųjų kainuoja pigiausias dujinis šildymas. Juk svarbiausia pasirinkimas. Jeigu kas neįpirks, galės ir visai nesišildyti, nes „kiek čia tos žiemos“? Ir nereikia čia gąsdintis, juk „Lietuva drąsi šalis“.
Tai mintys apie į Lietuvą ateinančią, marginalinių politikų kurstomą šilumos ūkio griūtį. Lietuvoje be energetikos („sovietinės atgyvenos“) nelabai liko ką ir griauti. Na, dar – supermarketai, turbūt, ateis ir jiems eilė.
Rusų klasiko žodžiais tariant, Rusijoje yra dvi bėdos: keliai ir kvailiai. Europos Sąjunga Lietuvoje daug investuoja į kelius, tad jie geri, todėl Lietuvoje viena problema mažiau...

Su pagarba
Pečkurys – „kaimynas“ Vidas

2012 m. sausio 13 d., penktadienis

ALGIRDAS KVEDARAVIČIUS TRAUKIASI...

Profsąjungų IDĖJOS veteranų vardu dėkoju tinklalapiui LPSK.LT, paskelbusiam Algirdo Kvedaravičiaus atsisveikinimo su Trišale taryba pareiškimą.

Iš tiesų, A.Kvedaravičius - vienas iš ryškiausių, o gal pats ryškiausias CHARIZMATINIS (kaip dabar sakoma) profsąjungų lyderis.

Jis - iš tų nedažnai sutinkamų vadovų, kurie visada išsilaiko orioje visuomenės veikėjo aukštumoje, visda turi strateginių idėjų.

Asmeniniame lygmenyje Algirdas (kaip, pavyzdžiui, ir Algirdas Brazauskas) sugebėdavo NEREAGUOTI į buitinio ar "aukštesnio" lygio insinuacijas, kurių esant tokiame poste visada pakanka. Toks pat orus ir inteligentiškas A.Kvedaravičius ir jo atsisveikinimo su Trišale pareiškime.

Šio lyderio autoritetas buvo ne korporacinis, o nacionalinis. Paprastai A.Kvedaravičiaus, o ne ko nors kito iš tuometinių ps veikėjų (Syso, Balsienės ar kokio nors Uokos) dairydavosi ir Prezidentas A.Brazauskas, kai vykdavo didesnio masto su profsąjungų dalyvavimu susijęs renginys.

A.Kvedaravičių pažino ir gerbė tokio masto asmenybės kaip, pavyzdžiui, Bronislovas Lubys.

A.Kvedaravičiaus viešos iniciatyvos (pvz., dėl Ignalinos AE uždarymo), jo nuolat kartojamos idėjos dėl profsąjunginių darbo inspekcijų, dėl atlyginimų indeksavimo ir kt. - buvo maštabiškos, kai kurios ir iki šiol išliko STRATEGINĖS.

Užkulisinė ir vieša kova dėl įtakos profesinėse sąjungose pateikė Algirdui ne vieną išbandymą. Prisimenu, kad A.Kvedaravičių, buvusį Lietuvos profesinių sąjungų centro vadovą, pašalinti iš lyderiavimo profesinėms sąjungoms stengtasi dar kuriantis LPSK (2002). Prieš tai, pusantrų metų trukusiose derybose, buvo daroma visa, kad Kvedaravičiaus naujojojoje struktūroje neliktų.

Tačiau jis laimėjo LPSK steigiamajame, laimėdavo ir kituose suvažiavimuose. Net tada, kai kurie "bendražygiai"(iki tol pataikūniškai pasinaudoję jo patiklumu ar jo žmogiškomis silpnybėmis pasiekę naudos) atvirai veikė, kad A.Kvedaravičius būtų išstumtas iš LPSK aktyvo.

Teko girdėti, kad būta tos pačios grupuotės LPSK veikėjų bandymų surengti neeilinę LPSK tarybą-pučą ir, nelaukiant suvažiavimo (mat, juose Algirdas vis laimi rinkimus), suformuoti išbaigtą LPSK klanelio struktūrą, kurioje nebūtų A.Kvedaravičiaus.

Tuo tarpu A.Kvedaravičius buvo ir lieka AUTORITETAS, tebeesantis visa galva aukščiau už daugelį Jasinskio ir Basanavičiaus gatvių dvariškių.

Postscriptum vietoje. Tai, beje, ne koks nors nekrologas veikėjui, kuris dar tebėra LPSK vicepirmininkas - tai PROGA pasakyti apie N metų sulaukusį ir apie 20 metų PROFSĄJUNGŲ IDĖJAI tarnavusį žmogų.

Ir jei A.Černiauskas dar neišdalijo savo žinioje laikomų ir savo nuožiūra dalijamų garsiųjų LPSK Auksinių ženklelių, tikėtina, vieną tokį ženklelį išsaugos ilgamečiui profsąjungų veteranui, kai jis - metams spaudžiant - vieną kartą vis dėlto turės palikti ir dabartinį postą LPSK būstinėje.

Juozas Steponas

Tinklaraščio archyvas