2011 m. vasario 21 d., pirmadienis

POETAS - VIRŠ VISŲ SISTEMŲ!

Anarchija.lt, informuodama apie simboliškas eitynes vasario 19 d. vietoj uždrausto profsąjungų mitingo, rašo:
„Nors Justinas Marcinkevičius buvo garbstomas abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, tačiau išliko liaudies poetu, o jo eilėraščiai tapo folkloru“.
Tai nėra tikslus pasakymas: jeigu vieni ar kiti - tarybiniai ar tautiniai - funkcionieriai „garbstė“ Poetą, tai ne Poeto kaltė, o tarybinės ir šiandieninės buržuazinės sistemų funkcionierių, jų ideologų „problema“.
Paradoksalu, bet Justiną Marcinkevičių mažiau „garbstė“ ir labiau įžeidinėjo šiuolaikinėje santvarkoje kylanti valdžia. Ypač tai išryškėjo Sąjūdžio - V.Landsbergio - bandymų įvesti autoritarinį valdymą periodu.
Gal kai kas, matydami V.Landsbergį poeto laidotuvėse, ir pamiršo, kad anuo metu skandalingą ir tarybiniu metodu patriotų smerkiamą grupės intelektualų pareiškimą prieš posąjūdinį V.Landsbergio siekį tapti smetonišku „tautos vadu“ J.Marcinkevičius taip pat buvo pasirašęs.
Poetas nukentėjo ir tuo metu, kai V.Landsbergis dar nebuvo praradęs vilties tapti Prezidentu, o buvo pasklidę gandai, kad Prezidentu galėtų būti Justinas Marcinkevičius.
Neteigiu, kad su šiuo incidentu sietinos ir televizijoje eskaluojamos insinuacijos neva J.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta tarybinių ideologų specialiu užsakymu.
Būta ir dar kai ko (ir dabar būtų galima pateikti pakankamai faktų), kas paliudytų, kaip dabartinė valdžia „garbina“ dvasinį kūrybinį tautos elitą...
Bet tai – istorija, kaip kad specialaus aptarimo reikalautų ir tarybinė (savo dvasia - taip pat!) Justino Marcinkevičiaus poezija, - pavyzdžiui, poemos „Dvidešimtas pavasaris“, Pirčiupio tragedijos tema parašytos poemos „Kraujas ir pelenai“. Dabar jau mažai kas drįstų cituoti ir liudyti, kad pastarojoje autorius pasmerkė „visų pirma“ Bažnyčią, „išmokiusią lietuvį atsiklaupti“.
Dar yra ir daugiau. Yra įtaigus Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklas „Šiandieninis Leninas“, parašytas tada, kai, žlungant stalinizmui, daugelis intelektualų (ir visuomenė) buvo patikėję, kad ateina socializmas „su žmogišku veidu“ (Kaip kad dabar tebetikima, jog dar ateis „kapitalizmas su žmogišku veidu“).
Yra ir eilėraščių ciklas „Šešiolikmečiai“ (imantys šautuvus – „vieni už tautą, kiti – už liaudį“), dėl kurio raukėsi tarybiniai ideologai, o dabar šio ciklo apsimeta neskaitę pokario „miško brolių“ garbintojai...
Tačiau tai ilgesnė ir sudėtingesnė kalba.
Norėjau pabrėžti, mano nuomone, svarbesnę mintį. Jai pasakyti raktą man davė D. Grybauskaitės perskaitytas tekstas laidotuvėse, tiksliau, teiginys: POETAS PAKILO VIRŠ SISTEMOS.
Prezidentės kalboje nebuvo įvardinta tarybinė sistema, bet buvo aišku, kad Velionis buvęs virš jos.
Manau, kad D.Grybauskaitės perskaitytą (tikrai gražų ir iš esmės teisingą) derėtų patikslinti:
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (kaip ir, pavyzdžiui, SALOMĖJA NĖRIS) buvo ir liks aukščiau SISTEMŲ. Justino Marcinkevičiaus poezija nesuvestina net į Sąjūdžio ideologiją, juo labiau - į tarybinio socializmo ir landsbergininkų inicijuoto kapitalizmo ideologijas. Žinoma, jam tapo nepriimtina ir „dabartinė Lietuva“, - viename interviu jis taip ir rašė, kad ne tokios Lietuvos tikėjosi. Ir, kaip jau minėjau, padalyvavęs Sąjūdyje, kurio idėjų „paveldėtojai“ jį apspjaudė, Poetas atsisakė dalyvauti politikoje, iš esmės atsiribojo nuo jos kūrybinės laboratorijos sienomis.
Deja, šiandien, kai jau nereikėjo su pačiu Poetu derinti laidotuvių scenarijaus, mirusį Poetą laidojo pagal politikų dūdelę - kaip prezidentą ar politiką: laidojimo komisijos pirmininkas - konservatorių Premjeras (!), karstą lydi karių garbės sargybos kuopa ir pan., į kapus jį lydi pats Vytautas Landsbergis! Pasišildyti rankas prie gedulo žvakių panoro konservai-krikdemai. (Panašiai, žinoma, būtų elgęsi, ko gero, ir kirkiliniai socdemai).
Tačiau Justinas Marcinkevičius - ne valstybinis, o nacionalinis dainius, ne valdančiųjų dvaro, o tautos poetas.
TIKRASIS MENAS VISADA FORMUOJASI VIRŠ POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ EKONOMINIŲ SISTEMŲ. TIKRASIS MENAS - VISADA OPOZICIJOJE SISTEMAI, IR NE TIK SISTEMAI, BET IR JĄ PALAIKANČIOMS INSTITUCIJOMS, TELEVIZIJŲ ŠOU FORMUOJAMIEMS VISUOMENĖS SKONIAMS, MADOMS.
Neatsitiktinai tad daug žinomų kapitalizmo sistemose išaugusių menininkų ir intelektualų buvo ar yra kairieji, - nemaža tarp jų ir komunistų.

Juozas Steponas

Komentarų nėra: