2008 m. kovo 12 d., trečiadienis

MOKYTOJAI. DIDŽIĄJA RAIDE

Ar girdėjote? Puiki žinia: pasirodo, švietimas yra oficialus mūsų Valstybės prioritetas. Ir jau daugybę metų. O šalia jo – ir kultūra. Nuostabi šalis.
Bet va: kažkodėl streikuoja tie prioritetiniai mokytojai. Net puikiai žinodami, kad pralaimės. Nes neturi kuo pagąsdinti. Tikriausiai iš gero gyvenimo streikuoja, ne kitaip.
Kažkurią dieną televizorius rodė tokią susijausminusią Švietimo ministerijos klerkę – vietinę, klaipėdietę. Tai ji drėgnom akim pareiškė – „va tie mokytojai, kurie nestreikuoja – jie ir yra Tikrieji, Didžiąja Raide". Įdomus požiūris, sakyčiau. Išeitų, jog tie, kurie drįsta streikuoti, yra netikri mokytojai. Gal net Valstybės išdavikai ir degeneratai.
Nedrįsčiau ginčytis nei su ta blakstienomis klapsinčia klerke, juolab nei su plieninio veido švietimo ministre. Prioritetine ministre. Ką jau čia ginčysiesi, beviltiška – nebent kaip lenkai Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai puolė vokiečių tankus, kardus išsitraukę.
Nors jei manęs kas paklaustų, atsakyčiau: mes visi – kultūrininkai, švietimiečiai – visada būsime mažąja raide. Didžiąja mus įrašys gal tik ataskaitose Briuseliui.
Sakau ir sakysiu – tiems mokytojams, kurie streikuoja, rūpi ne tik atlyginimas, jiems rūpi šita šalis. Jie ir yra Mokytojai Didžiąja Raide. Jie puikiai žino, kad pralaimės – bet jiems rūpi. Jiems rūpi, kas bus rytoj, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų. Dar daugiau – jiems rūpi jūsų vaikai ir jų ateitis.
Radau žiniasklaidoje aprašytą tokį paprastą mūsų Seimūnų (o cholera, didžiąja raide?!) džiaugsmelį. Malonumėlį tokį. Nuo jo, beje, net mokesčių Valstybei nereikia mokėti. Dvigubai malonu. Akivaizdu – aiškiau negu aišku, kad mūsų Valstybės prioritetas yra joks ne švietimas, jokia ne kultūra. Mūsų Valstybės tikrasis prioritetas yra BIUROKRATIJA.
Žinote, kiek gauna mūsų išrinktieji Tautos tarnai kanceliarijos išlaidoms? Taip taip, teisingai supratote – pieštukams, trintukams, sąvaržėlėms ir kitokiai biurokratinei bižuterijai. Gauna daugiau nei 6000 litų. Kas mėnesį. Kiekvienas. Į rankas.
Irgi, beje, biudžetininkai – kaip ir tie blogieji mokytojai, kurie kažkodėl drįsta streikuoti. Tik seimūnai daug ramesni – neteko girdėti, kad nors vienas staiga būtų pareiškęs, jog kanceliarinėms išlaidoms jam Valstybė moka per daug. Tikrieji piliečiai, ištikimi patriotai - tie tai jau tikrai niekada nestreikuos.
Na, suprantama. Labai jau nemažai už tą sumą išeina visokios kanceliarijos. Tų trintukų – galima trinti ir trinti, į valias. Ką ten trintukų – kas mėnesį galima nusipirkti po du galingus kompiuterius. Kas dvi savaites vieną išmesti per langą ir nusipirkti kitą, jei nervai nelaiko.
Gerai pagalvojus, mūsų seimūnų net alga yra mažesnė už kanceliarines išlaidas. Tai bent. Absoliutus skurdas.
O štai ir kitas biurokratinis raštas – apie tas pačias kanceliarines išlaidas. Palyginimui. Iš vienos mokyklos, autentiškas. Beje, apmokama visa tai iš tų dviejų procentų, kuriuos sumoka – jei nori ir netingi – geranoriški rėmėjai. Mokinių tėvai, žinoma, kas daugiau. Cituoju:
PRAŠYMAS
Metodinės grupės nariai (5 mokytojai) pageidautų, kad būtų nupirktos šios priemonės darbui:
15 pakuočių balto popieriaus.
5 pakuotės plėšomų spalvotų lapelių.
20 storų segtuvų (spalva nesvarbi).
200 permatomų įmaučių.
5 ritinėliai plačios lipnios juostos.
25 juodi ir 25 raudoni rašikliai.
5 trintukai, 5 pieštukai.
5 pieštukai klijų popieriui.
10 vnt. įrašomų diskų.
4 vnt. plastmasinių horizontalių dėklų popieriui.
2 popieriaus segikliai („krokodilai"), 2 pakuotės sąsagų.
10 tekstų žymeklių (skirtingų spalvų).
5 skylamušiai.
Po penkis rašiklius kiekvienam, juodą ir raudoną. Nieko sau, kokia nedovanotina prabanga. Tiesa – ne mėnesiui. Metams.
Neregėtas įžūlumas tų baudžiauninkų.

Gintaras GRAJAUSKAS „Klaipėda“ 2008 03 10