KAI ATEINA LAIKAS IŠTUŠTINTI TAUPYKLES

Taupėm taupėm monetas, dideles ir mažas, galvojom, kam tą svorį piniginėj nešiotis, meskim jas į taupyklę, o jau kai daug prisikaups, žiūrėk, gal ir padori sumelė susidarys. Na, o kai šeimos biudžetas šiek tie suplonėjo, atėjo metas tas monetas iškeisti į šlamančius. Sako komerciniai bankai ima mokestį - net iki 4 proc. nuo sumos (bene rankomis skaičiuoja!), tad Lietuvos bankas, kuris kukliai tarnaująs žmonėms ir smulkmenas paverčiąs popierėliais nemokamai, bus kaip tik.
„Atsiprašome už galimus nesklandumus“,- sako internetinis šalies banko puslapis, kuriame mandagiai pranešama, kad banko kasa dėl remonto darbų iš centro perkelta į miesto pakraštį – Žirmūnus. Darbo laikas – nuo devynios nulis nulis iki - penkiolika nulis nulis. Kaip paaiškėjo vėliau – kasa uždaroma sekundės tikslumu. Tikiuosi, kad atidaroma irgi.
Ryte į darbą vėluoti neišeina, tad nutariame maždaug aštuonis kilogramus sveriantį krovinį į tą stebuklingą kasą gabenti po pietų. Naiviai tikimės, kad valandos, likusios iki uždarymo pakaks mūsų ne tokiam stambiam kroviniui paversti banknotais. Tiesa, transportavimo (-si) ypatumai Vilniuje šiek tiek pakoreguoja grafiką ir keturiolika penkiolika mes jau įsiveržiame į Lietuvos Banko Kasą.
Puolame prie mašinos, mūsų manymu, panašios į mums reikalingą. Imu skaityti instrukciją jau iš anksto džiaugdamasi. Vienas monetų skaičiavimo aparatas apgultas dviejų žmogystų, užsiėmusių barškančio monstro šėrimu ir dar apsistačiusių kibirais, kaip paaiškėjo – pilnais monetų!
Tegu, - pagalvoju ir tik tada pamačiau priklijuotą ant mašinos lapelį – NEVEIKIA!
Tai nieko, dar viena juk veikia. Palauksim, kol anie ištuštins savo kibirus ir greitai greitutėliai subersim savo atsineštus (bet gi ir sveria bjaurybės!...) pinigėlius į tuos žabtus. Netrukus prie mūsų prisijungia dar vienas pilietis, nešinas portfeliu, kuris neatrodo sunkus. Nors ir mažai (iš pažiūros) jis turėjo monetų, tačiau teta, sėdinti už didelio lango priešais automatus, numatė būtinybę per garsiakalbį pranešti: „UŽSIDAROME PENKIOLIKTĄ VALANDĄ“. Suprask – NESPĖSIT.
Nieko. Laukiam. Kad jau atsigrūdom į miesto pakraštį, neskubėsim neišbandę laimės. Pilietis, eilėje stovintis už mūsų, taip pat kantriai laukia.
Keturiolika dvidešimt penkios, keturiolika trisdešimt. Viltis dar labai didelė. Žmogystos prie pinigų ėdimo mašinos po truputį (o varge!) tuština dar tą patį kibirą, o mes pakaitomis, kad nepalikti vertingo krovinio vieno, bėgam parūkyt.
Keturiolika trisdešimt penkios. Dar yra vilčių. Žmogystos praima kitą kibirą. Su pasibaisėjimu pastebiu, kad jis dar nepaskutinis. Nieko, palauksim. Laukia ir pilietis už mūsų.
Tačiau kai neliko nei monetų kibiruose, nei ano piliečio, ,deja, pasirodo, nebuvo likę ir to brangaus laiko. Tiksliau – taip atrodė įspūdingo stoto apsaugininkei, nes mums laikrodis dar rodė 5 min. iki penkiolikos nulis nulis. Ji griežtai pareiškė, jog nelauksianti nė sekundės ilgiau ir lygiai penkioliktą valandą uždarysianti skyrių. Supratome, jog klientas čia visada neteisus ir jau išėję už banko vartų netverdami pykčiu klausėmės stotingosios apsaugininkės rakinamos spynos džeržgimo.
Teko atsiprašyti komercinių bankų, tiksliau – kėblinti į arčiausiai namų esantį „Snorą“. Ten, atstovėjus nemažoj eilėj, teko monetas iš dėželių perpilti į plastikinius maišus, nes anos „nepralindo“ pro miniatiūrinį plyšelį, padarytą mus ir kasininkę skiriančiame stikle. Akivaizdžiai susierzinusi banko tarnautoja kažkur su tais maišais dingo, o grįžusi pareiškė, kad iškeistų pinigų turime ateiti į darbo dienos pavakarę.
Tai bent! Vadinasi, iš tikrųjų skaičiuoja rankomis.
Sumokėjom tuos 4 proc. ir tikimės, jog „Snoras“ mūsų „neapsuko“...

Uršulė BĖDULIENĖ