2016 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

O tempore o mores!

Konfliktai, konkurencija tarp profsąjungų – keistas, su racionalia veikla nesuderinamas skandalingai šlykštus dalykas. Bet, deja, profsąjungų (tiksliau - jų lyderių bei "aparato") kasdienybėje yra vienas iš prioritetų. Faktų toli ieškoti nereikia. Štai Solidarumo atstovė PN Haidparke rašo: laimi mūsų konkurentai darbdaviai, tarp jų – LPSK. 

Argi kita, kaimyninė, profsąjunga, centras priskirtina prie su darbdaviais gretinintų oponentų? Nejaugi eiliniai profsąjungų nariai kalti, kad jų lyderiai pjaunasi, stengiasi vienas kitą pažeminti, užtemdyti, nurungti?

Solidarumas (Balsienės) susikūrė ir buvo Landsbergio-Vagnoriaus palaikomas tam, kad atliktų politinę funkciją – nustelbti, atsverti „raudonąsias“ profsąjungas. Bet jau praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, ir ši politinė funkcija turėjo atmirti, kaip kad į profsąjungų istorijos paraštes nuriedėjo korumpuota skandalingoji Solidarumo kūrėja. O priešiškumo nuodėguliai vis dar rūksta...

Ne gražesni dalykai vyksta ir kitose profsąjungose. Štai švietimo profsąjungos, kurių, atvirai kalbant, yra perteklinis kiekis. Iš jų trys - demonstruoja gėdingą kovą dėl "vietos po saule".
Prasidėjo nuo to, kad prieš keltą metų du lyderiai-buvę aršiausi priešininkai, kone fiziškai nekentę vienas kito –  dabar susivienijo. Tai būtų sveikintina. Bet atrodo, kad juodu suartino bendras „priešas“, vis dar gyvuojanti LŠDPS. Aljansas stengiasi nurungti, pažeminti, ignoruoti trečią lyderį - jauną LŠDPS vadovą, kuris bando veikti savo galva, nepaklusti diktatui iš šalies. Du profsąjungų „asai“net raštą ministrui rašė: nesiderėkite su LŠDPS, nes ji vargu ar turi narių. O juk abu šie skundikai prieš keletą metų nemažai prisidėjo, kad didžiausia įtakingiausia šalies profsąjunga - tuometinė LŠDPS būtų suskaldyta.


Prieinama iki anekdotiškų situacijų: sutinkame dalyvauti koordinuojant veiksmus, bet su ta sąlyga, kad nedalyvautų trečiosios profesinės sąjungos vadovas. (Na, tarkim X šalies prezidentas pareiškia: su Y šalimi derėsimės, bet derėsimės, jei šaliai atstovaus ne Y prezidentas, o Y viceprezidentas). Ponai švietimo vadovai–išsilavinę inteligentai (vienas – net garsus istorikas) tokiu būdu spjauna ne į jiems „nepriimtiną“ kolegą (kuris, atrodo, irgi buvo priverstas priimti negarbingų žaidimų taisykles), o į 2 ar 3 tūkstančius eilinių profsąjungos narių, įgaliojusių jauną vyrą būti jų vadovu. Ir kol kas juo dar pasitiki.

Bet kitais atvejais parėkauti profsąjungos narių vardu visi nevengia. Ir apie demokratiją, toleranciją papostringauti. O apie profsąjungų vienybę ir būtinynę susivienyti visi be išimties kalba ir mąsto kone 24 valandas per parą...

O tempora o mores! - Kas per laikai, kas per papročiai!

JS

2016 m. birželio 22 d., trečiadienis

Eilinį kartą valdžia „išdūrė“ profsąjungas. Gal jau laikas pradėti veikti?

Socdemų vedama valdžia jau net nevaidina atstovaujanti darbuotojams. Su didžiausiu Lietuvos nacionaliniu profsąjungų centru (LPSK) pasirašiusi bendradarbiavimo susitarimą (niekada nesupratau, kodėl profsąjungoms tų susitarimų iš viso reikia) Lietuvos socialdemokratų partija spjovė jam ir visai tautai į veidą.

Gudriai nukėlęs Darbo kodekso priėmimą iš dienos, kai buvo numatytas profsąjungų mitingas, Seimas, kukliai stebimas negausaus profsąjungų atstovų būrelio iš tribūnų, su Darbo kodeksu „susitvarkė“ per vieną dieną. Tiesa, profsąjungų atstovai taip ir nesulaukė Seime jo priėmimo, nes po pietų išskubėjo į Trišalės tarybos posėdį, kuris, kaip ir absoliuti dauguma kitų, neturi jokios įtakos  nė vienai šalies gyvenimo sričių.

Čia paprastai dvi pusės (darbuotojų ir darbdavių atstovai) tik „pasibėdavoja“, jog trečioji pusė – valdžia – nekreipia dėmesio į socialinius partnerius ir jų pasiūlymus. Vyriausybės atstovai čia neturi jokių derybinių galių, jie ateina su vienokia ar kitokia valdžios pozicija. Geriausiai tai iliustruoja „diskusijos“ dėl minimalios algos (MMA) kėlimo: kai valdžia būna nusprendusi, kad kels (dažniausiai, rinkimų metais), nesupratingumu kaltinami verslininkai. Kai profsąjungos reikalauja didinti MMA, bet metai – ne rinkimų, tuomet valdžios atstovai prie sienos kala profsąjungas, esą jos norinčios sunaikinti verslą Lietuvoje.

Jeigu profesinės sąjungos Lietuvoje turėtų, atsiprašau, kiaušus, jos jau seniai būtų pasitraukusios iš šitos nei socialiniam, nei juo labiau dialogui atstovaujančios institucijos. Deja, kažkokių baimių vedami profsąjungų atstovai (atseit, į Trišalę tuomet bus pakviestos kitos profsąjungos) toliau leidžia iš savęs tyčiotis. Dabar turbūt klupdamos prašysis pas Prezidentę.

O kas toliau? Vėl po atostogų trinsite kelnes (ir sijonus) begaliniuose posėdžiuose, diskusijose, staluose, pasirašinėsite beverčius susitarimus, pareiškimus, gal net – manifestus. Bet gal jau laikas pradėti veikti? Štai visiškai neformalus jaunimo sąjūdis iš Kauno sugeba surengti protestus, ir jau ne tik Kaune. O gal ir nuo jų atsiribosite, kaip tąsyk, 2009 m. sausį?

Mergaitė Raudonais Bateliais

2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

Viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi


Redakcijos komentaras

Profesinių sąjungų lyderiai apie vienybę kalba gana dažnai. Tais klausimais rengiami apskritųjų ir kitokių  stalų diskusijos, prirašoma nieko konkretaus nesakančių rezoliucijų, tačiau situacija nesikeičia. Narių nedaugėja, pasak statistikų, - net mažėja, o profesinių sąjungų – vis tiek pat, kartas nuo karto net randasi ir naujų.

(Beje, neseniai  rasta statistikos departamento  klaida: nauju metodu vieno centro lyderis priskaičiavo, kad profsąjungos sudaro ne 8 proc. visų darbutojų, o net 15!).

Pastaruoju metu jau ir apie efektyvų bendradarbiavimą sunku kalbėti, nes nacionaliniai centrai (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija - LPSK, Lietuvos darbo federacija - LDF ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“) veikia taip, tarsi dalyvautų varžybose, - kas greitesnis, kas gudresnis, nebeaišku nei kas su kuo, nei už ką. Deja, tokiu atveju nelaimi niekas, bent jau – ne darbuotojai.

Po 2002 m., kai į LPSK susijungė Lietuvos profesinių sąjungų (LPS) centras ir LPS susivienijimas, daugiau mažinti nacionalinių centrų skaičių niekas nesiėmė. Priešingai, dargi atsirado naujas – Profesinių sąjungų lyga. 

Sakoma, kad reformos prasideda tada, kai baigiasi pinigai. Yra toks vienas centras – Lietuvos darbo federacija, kuriam pinigai, kalbama, buvo besibaigią. Net buvo skelbiama apie būsimą LDF ir LPS „Solidarumas“ susijungimą, tačiau pinigų arba idėjų, kaip jų gauti, matyt, atsirado, nes atnaujintame LDF puslapyje publikuojamame straipsnyje apie neseniai įvykusį ataskaitinį organizacijos suvažiavimą jokių užuominų apie jungimąsi nėra.

Beje, šios dvi minėtos organizacijos – Nepriklausomybės laikų produktas. Jos buvo sukurtos kaip atsvara vadinamosioms „raudonosioms“ profsąjungoms (LPSC ir LPSS), kurios su daugiau ar mažiau pakitusia struktūra atėjo iš tarybinių laikų.

Tik Profesinių sąjungų lygos atsiradimas nebuvo susijęs nei su politika, nei su ideologija. Tai tapo priebėga neišrinktiems arba su kolegomis kitose profsąjungose susipykusiems piliečiams. Vedama buvusio LDF pirmininko Vydo Puskepalio ši organizacija priglaudė profsąjungas ir žmones iš to paties LDF'o ir „Solidarumo“. Tačiau net ir šis „nukraujavimas“ nepaskatino pastarųjų organizacijų jungtis.

Tiesa, dar yra dvi kauniečių organizacijos (gimusios iš vienos dėl lyderių nesutarimo), kurios save tituluoja nacionalinėmis. Tačiau jos nesijungs nei tarpusavyje (nes kartu jau buvo), nei su kitomis profsąjungomis. Juk niekas nenori turėti bendrų reikalų su gana konfliktiškais žmonėmis, kurie kartais net nesibodi apskųsti kolegas ar jų pasirašytas kolektyvines sutartis teismui.

(Beje, dar viena įdomi tema - gal net mokslinė - profsąjungininkų bylinėjimasis tarpusavyje, tačiau šį kartą ne apie tai).

Ne ką geresnė, o greičiau – blogesnė padėtis yra su vadinamosiomis šakinėmis organizacijomis. Dar lyg ir suprantama, kad kiekvienas centras turi po vieną švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. organizacijas. Tačiau tai – ne riba. Vien švietimo profsąjungų centrai turi po kelias. Tiesa, neseniai Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, išėjusi iš LDF ir laikinai prisiglaudusi prie „Solidarumo“, prisijungė prie Mokytojų profesinės sąjungos. Pastaroji, beje, Konfederacijai priklauso net du kartus: atskirai ir Švietimo ir mokslo profesinių federacijos sudėtyje.

Nors Krikščioniškosios švietimo profsąjungos ir neliko, tačiau „Solidarume“ vis dar yra kelios švietimo darbuotojams atstovaujančios organizacijos: neseniai į ją įstojusi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) ir (kalbama, vos kelis narius teturinti) Švietimo ir mokslo profesinė sąjunga „Solidarumas“.

O kiek dar yra „palaidų“ organizacijų, kurios nusivylusios visais centrais, veikia atskirai: Klaipėdos Edvardo Šalkausko, Šiaulių Felikso Juciaus ar tas pats Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS).

Turbūt pagrindinis trukdis jungtis profsąjungoms, - lyderiai. Panašu, kad šie iš posto  išeina tik į pensiją  ar į Seimą (viena lyderė, tiesa, buvo išėjusi gimdyti ir auginti vaikelio, tačiau po to į profsąjungą nebegrįžo). Beje, nesunku įsivaizduoti, kad pabuvus pirmininku, rasti tinkamą darbą nėra lengva dėl darbdavių požiūrio. Juk bent 90 proc. jų mano, kad profsąjungoms priklauso, o juo labiau joms vadovauja tik veltėdžiai rėkautojai. Į politiką lengvai irgi neprasimuši, iki šiol užsibūti ten pavyko tik Algirdui Sysui.

Su lyderiais susijusi ir antra problema – kai kuriais atvejais jų būna per daug, nes kai vienoje organizacijoje atsiranda keli, tai randasi ir nauja organizacija. Ypač pasisekė švietimui: buvęs LŠDPS pirmininkas Aleksas Bružas turėjo du pavaduotojus, o dabar vietoj vienos turime tris profsąjungas.

Taigi kliūtys profesinėms sąjungoms jungtis – lyderiai ir ideologiniai-veikimo nesutarimai. Todėl užuojautos verti darbuotojai, kurie nusprendžia organizuotis į profesinę sąjungą ir turi pasirinkti, į kokį darinį jungtis. Galima rinktis pagal pirmininko (-ės) patrauklumą, narių skaičių (nors realaus skaičiaus jums greičiausiai niekas nepasakys), dislokacijos vietą ir t.t. O ar kas žino, kaip dažnai atsitinka, kad darbuotojai, sužinoję, kiek tų profesinių sąjungų yra, iš viso numoja į jas ranka?

Na, o kaip „apačios“, jos lyg ir turėtų daryti spaudimą lyderiams dėl jungimosi. Žinoma, nariai nori vieno stipraus centro su aiškia struktūra, tačiau ne taip labai, kad imtųsi realių veiksmų.  Ne čia prioritetas. Gilintis į situaciją nėra kada, tenka kautis su savo vietiniais darbdaviais. Daug paprasčiau pasitikėti savo lyderiais bei jų kalbomis, kad tie „kiti“ yra blogi, nes parsidavę partijoms, kapitalui ar pačiam velniui.

Tiesa, viena iniciatyva iš apačios buvo įgyvendinta. Naftininkų profesinė sąjunga inspiravo Energetikos ir Chemijos pramonės profsąjungų jungimąsi ir buvo sukurta Pramonės profesinių sąjungų federaciją. Vėliau jai atiteko ir Statybininkų profsąjungos turtas, nes narių, pasirodo, ten beveik nebuvo. Tačiau faktas, kad narystė federacijoje per ketverius metus gana drastiškai sumažėjo, rodo, jog kažkas su ja negerai.

Kartais galvoji, kad geriau neberenovuoti beviltiškai apgriuvusio pastato,  o statyti  naują. Tačiau su profesinėmis sąjungomis tai nėra taip parasta, sėkmės pavyzdžių čia nedaug. Sėkmingiausias čia bus NPPSS, kuris išaugo į solidų darinį, tačiau pasirinko atsiskyrėlio dalią. Iš pradžių greičiausiai netenkino pasiūlytos jungimosi prie nacionalinių centrų sąlygos, vėliau jau ir būtinybės tokios neliko. Tiesa, buvo bandymų kurti dar vieną centrą, į kurį įeitų tuo metu niekam nepriklausiusios organizacijos, tačiau vėlgi skirtumų, turbūt, radosi daugiau nei panašumų. 

Taigi, kad ir kaip profesinių sąjungų lyderių dauguma save ir kitus drąsintų, jog viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi, tačiau, deja, taip nėra. Suprantama, yra paprasčiau nežiūrėti į veidrodį ar neigti diagnozę, tačiau tai reiškia tik lėtą merdėjimą. Antra vertus, gal ir neskauda, juk  mirtis ne tavo, o tik kažkokios organizacijos...

2015 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

Rusijos grėsmė Lietuvai – vidinio saugumo garantas

Nors mane jau sunku nustebinti, bet Lietuvoje vis randasi detalių, kurios, kaip pasakytų vokiečiai, meta ant palmės. Demokratijos regresas, šalies militarizavimas, karinė isterija – tai reiškiniai, prie kurių po truputį pripranti ir pradedi žiūrėti kaip į blogą, užsitęsusį sapną. Tačiau šių reiškinių detalės vis peržengia mano fantazijos ribas. Pastarasis atvejis: aktorės Beatos ir fotografės Neringos meninis projektas „Jie laimėjo loteriją“, kurio esmė – šauktinių uniformomis apsirengusių ašarojančių vyrų fotografijos, sukėlusios masinę isteriją, paskandinusią Lietuvą ašarų jūroje. Beje, į tai sureagavo net kitą dieną metinį pranešimą skaičiusi Lietuvos Dalia („gal nereikės ir privalomojo šaukimo ir niekam verkti taip pat“).

Menininkės savo projektu sumanė sugriauti archajinius stereotipus, kad vyras turi būti karys, gynėjas, o tie, kurie nenori eiti į kariuomenę yra „myžniai“, bailiai ir bobos. Jos pabrėžė, kad jautrumas, švelnumas, emocionalumas, pacifizmas yra savybės, kurios tinka ir moterims, ir vyrams. Taip išsakyta ir kritika sunkiai sveiku protu suvokiamai šauktinių atrankai loterijos būdu.

Tuoj po fotografijos projekto pristatymo pasipylė patyčios. Viena jų – kontraprojektas „verktinai“: socialiniuose tinkluose plinta visokios šlovės žinomų (ir nelabai) vyrų fotografijos su perkreiptais veidais besiskundžiančių „per dideliais mokesčiais“, „per brangiu šildymu“ ir pan. Šio projekto vienas iniciatorių 15min.lt žurnalistas Černiauskas LRT ryto laidoje turėjo progos su Beata susitikti akis į akį. Nors visas „verktinių“ projektas, mano nuomone, tėra šlykštus pasityčiojimas iš kūrėjų išsakytos pozicijos, žurnalistas laidoje sakė, kad „verktiniai“ - irgi meninė išraiška. Jie neva pasirinkę humorą, norėdami parodyti, „kad tai ne ta vieta, kur reiktų lieti ašaras“. Jis teigė būtų „plojęs stovėdamas“ menininkių idėjai, tačiau dabar – kontekstas ne tas. Kai jaučiama tokia Rusijos grėsmė esą reikia būti labai atsargiems, nes Rusijos propaganda tuoj pat viską panaudoja prieš Lietuvą.

„Aš atsisakau vertinti savo kūrybą ir idėjas per Rusijos grėsmės prizmę“, - atsakė Beata ir aš pirmą kartą per ilgą laiką pajutau pasididžiavimą žmogumi, rodomu per LRT. Dar ji pridūrė: „Mes gyvename laisvoje šalyje ir šita laisve mes pasinaudojome. Galbūt kažkam atrodo, kad neatsakingai, galbūt naiviai, bet mes pasinaudojome laisve kaip kūrėjos. Aš jaučiuosi teisi“.

Ir tada aš supratau, kad didžioji dalis Lietuvos (įskaitant ir didžiąją dalį žiniasklaidos) saugiai jaučiasi tik tada, kai virš galvų „kaba“ grėsmė, nes su laisve tiesiog nežino ką daryti (valdžiai ta grėsmė, žinoma, turi kitą teigiamą poveikį – lengviau valdyti tautą, užkardyti visokius pilietinius pasireiškimus). Todėl ir lojama ant tų, kurie jaučiasi piliečiais ir naudojasi laisve kurti, reikšti nuomonę, išsakyti kritišką viešajai opinijai (kad ir kas tai būtų) poziciją.

Ir tai šalis, kuri susitapatino su prancūziškuoju „Charlie Hebdo“. Net nejuokinga.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2014 m. spalio 15 d., trečiadienis

Kovos laukas ir natūraliai gimstantys susitarimai

Solidus dienraštis „Verslo žinios“, komentuodamas kuriamą Lietuvos socialinį modelį teigia, kad mokslininkų pasiūlymai kelia darbdaviams nerimą, o profsąjungoms tuo tarpu kai kurie siūlymai esą „turėtų skambėti kaip muzika“. Omenyje turima peršama neva „priverstinė“ kolektyvinių sutarčių tvarka. „Būtent jos (profesinės sąjungos – red.) ne vienus metus trišalės tarybos posėdžiuose kalba, kad didžiąją dalį svarbiausių klausimų reikia spręsti per kolektyvines sutartis. Kitaip tariant, įmonėse kurti profsąjungas. Dabar profesinės sąjungos atstovauja tik nedidelei daliai samdomų darbuotojų ir jų skaičius vis menksta – nuo pernai buvusių 10% jis susitraukė iki 8% samdomų darbuotojų. Jei jų gretos išsiplėstų, profsąjungos būtų dosniau pamaitintos, įskaitant ir valstybės finansinę paramą“, - teigiama „Verslo žinių“ redakcijos komentare.
Nesiimu spėlioti, kokią valstybės finansinę paramą omenyje turi komentaro autoriai, bet suprantu, kad Lietuvos verslui atstovaujančiai žiniasklaidos priemonei stiprių profsąjungų perspektyva nėra simpatiška. Didesnį nerimą kelia paskutinė komentaro pastraipa:
Socialinio modelio kūrėjai, besižvalgantys į Skandinavijos patirtį, turbūt užmiršo, kad profsąjungos tose šalyse savo tikslų pasiekia protingais pasiūlymais, o ne pasitelkdamos lobistus keistiems įstatymams kurti. Kur susitarimai gimsta natūraliai, priimami ir normalūs sprendimai. Lietuvos profsąjungos vis dar neatsikrato sovietinių laikų papročių, vyksta kapitalo ir darbo kova – kaip kad 1917 m. Darbdaviai gal ir neprieštarautų kolektyvinėms sutartis, tačiau prievartos mechanizmas kelia natūralų pasipriešinimą. O lietuvių profsąjungos, užuot mėginusios kurti pridėtinę vertę abiem pusėms, moderniai mąsčiusios ir ieškojusios jungčių, savo veiklą teberegi kaip kovos lauką – su šūkiais ir raudonomis vėliavomis“.
Čia žurnalistams derėtų priminti tų pačių Skandinavijos šalių istoriją ir tuos kovos laukus, kurie būtent ir atvedė šalį prie tokios situacijos, kai „susitarimai gimsta natūraliai“. Imkime Norvegiją, apie kurią sklando stereotipas esą ten gera gyventi, nes šalis turtinga dėl gamtos išteklių. Tačiau 80 proc. narystę turinčios Norvegijos profsąjungos dar mena tuos laikus, kai už dialogu grįsta modelį teko pakovoti ir su šūkiais, ir su vėliavomis (beje, raudonomis), ir net su kraujo praliejimu.
Norvegija nepriklausomybę paskelbė 1905 m., tuo metu ji buvo viena iš skurdžiausių Europos šalių, o ketvirtasis praeito amžiaus dešimtmetis buvo pažymėtas gana smurtingais konfliktais tarp darbo ir kapitalo: streikas, lokautais ir pan. Pavargę nuo smurto dvi šalys – darbuotojai ir darbdaviai – susėdo prie vieno stalo ir nusprendė, kad daugiau taip tęstis negali. Pavyko rasti būdą susitarti, abi pusės suprato, kad socialiai orientuota, socialinio dialogo principais besivadovaujanti šalis yra stabilumo ir gerovės garantas.
Ir išties Norvegija pagal įvairius kriterijus Europoje ir pasaulyje užima pirmąsias vietas, tuo tarpu Lietuva pirmauja dažniausiai tik pagal neigiamus pasiekimus: emigracija, savižudybės, santykių šeimoje kokybė, alkoholizmas, korupcija, nelaimingų atsitikimų darbe skaičius ir t.t.
Todėl nereikia Lietuvos profsąjungų kaltinti kovingumu, priešingai, joms jo gerokai trūksta. O raudonų vėliavų gąsdintis irgi nederėtų, nes nuvažiavę į Norvegija netyčia galite pamatyti ir tokį vaizdelį (ž. nuotr.).
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen