Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo

arba
Kodėl ir kam taip reikia nekęsti „kaimynų“

Daugiau kaip prieš metus užrašiau savo pasvaičiojimus apie tai, kas gi vyksta su ta mūsų šilumos energetika. Tada padiskutavome apie tai su kolegomis ir padėjau rašinį į šalį. Šiandien tai tapo dar aktualiau, juolab kad dabar ta tema kalama tik į vienus vartus.
---------------------
Dėl globalinių, politinių ir ekonominių pokyčių pasaulyje brangsta iškastinis kuras. Pats patogiausias, dar vadinamas „virtuviniu kuru“, – dujos – brangsta sparčiausiai. Turintys supratimą apie kuro degimo technologijas žino, kad biokuras, buitinės atliekos ar kitokia „sąvartynuose pūdoma bjaurastis“ gali būti deginama tik aukštos technologijos įrenginiuose. Tai brangiai kainuojanti, bet turint centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, reali alternatyva brangstančioms dujoms.
Savivaldybės su šilumininkais (čia tokie monopolistai, laisvus piliečius renovacijomis terorizuojantys bjaurybės), nepaisydami valstybinės energetinio neveikumo strategijos, vykdo realius veiksmus, galinčius sumažinti priklausomybę nuo „mūsų“ dujų. Jie sunkiai, bet jau diegia alternatyvias kuro rūšis. Štai čia jau ir iškyla reali grėsmė „mūsų“ dujų imperijoms ir jų vietininkams.
Ką daryti? Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo pavojaus?
Išeitis yra: reikia skatinti alternatyvas „mūsų“ dujoms. Miestuose realiai jos yra dvi: elektra, tiesiogiai arba per „šilumos siurblius“, ir visų išsvajotas dujų deginimas individualiuose „virtuviniuose“ katiluose.
Kam ir kaip naudinga pirmoji, suprasite pasidomėję kas, kiek ir iš kur parduodama „elektros rinkoje“ ir į ką investuojama pusantro milijardo Elektrėnuose. Antroji nereikalauja net ir gilesnės analizės.
Kaip tai pasiekti?
Ogi visais įmanomais būdais kelti nepasitenkinimą miestuose esamomis centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis, padėti jas sunaikinti (lietuviai griauti moka) , o tada...
Kokiu būdu?
Pats įtaigiausias būdas – pačių šilumininkų rankomis: per aukštas kainas, kurios ir priklauso nuo „mūsų“ dujų. Pasinaudojant jų pačių sukurta „rubikonine baidykle“ pribauginti visokiais „nuotolinio valdymo“ baubais. Gerai išnaudojus „mūsų“ dar prieš „nusipelniusių gyventi geriau“ ir „tapšnotojo“ rinkimus sukurtos, sočiai maitinamos ir puikiai gyvuojančios „nepriklausomos žiniasklaidos“ narcisizmą papilti žibalo ant nieko apie techniką ir technologijas nesuvokiančių „teisininkų-kovotojų“ skaldomų kibirkščių.
Štai jums ir „revoliucinė situacija“. Su šūkiais „pjauname radiatorius“, „daužome rubiseifus“, „sprogdiname trasas“, „kaimynus ant šakų“, „kiek čia tos žiemos“, „mes patys puikiai viską žinome“, pasieksime pergalę.
Tada „mūsų“ „Dujupromas“, atsidėkodamas už valstybinę energetinio neveikumo strategiją ar šiaip broliškai, liaudį trumpam pradžiugins nuolaidomis. Gal net ir už „mūsų“ pinigus kiekviename bute įrengs po dujinį katilą. Liks luktelėti, kol esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos nukeliaus į metalo laužą. Tada jau tikrai visa šiluma daugiabučiuose bus pagaminama tik iš dujų ir jau niekada nekils dujų vartojimo sumažėjimo grėsmė. Kainas formuos „mūsų dujų rinka“ ir visada bus pasirinkimo laisvė: pirkti dujas arba dujas pirkti. Sužinosime, kiek iš tikrųjų kainuoja pigiausias dujinis šildymas. Juk svarbiausia pasirinkimas. Jeigu kas neįpirks, galės ir visai nesišildyti, nes „kiek čia tos žiemos“? Ir nereikia čia gąsdintis, juk „Lietuva drąsi šalis“.
Tai mintys apie į Lietuvą ateinančią, marginalinių politikų kurstomą šilumos ūkio griūtį. Lietuvoje be energetikos („sovietinės atgyvenos“) nelabai liko ką ir griauti. Na, dar – supermarketai, turbūt, ateis ir jiems eilė.
Rusų klasiko žodžiais tariant, Rusijoje yra dvi bėdos: keliai ir kvailiai. Europos Sąjunga Lietuvoje daug investuoja į kelius, tad jie geri, todėl Lietuvoje viena problema mažiau...

Su pagarba
Pečkurys – „kaimynas“ Vidas

ALGIRDAS KVEDARAVIČIUS TRAUKIASI...

Profsąjungų IDĖJOS veteranų vardu dėkoju tinklalapiui LPSK.LT, paskelbusiam Algirdo Kvedaravičiaus atsisveikinimo su Trišale taryba pareiškimą.

Iš tiesų, A.Kvedaravičius - vienas iš ryškiausių, o gal pats ryškiausias CHARIZMATINIS (kaip dabar sakoma) profsąjungų lyderis.

Jis - iš tų nedažnai sutinkamų vadovų, kurie visada išsilaiko orioje visuomenės veikėjo aukštumoje, visda turi strateginių idėjų.

Asmeniniame lygmenyje Algirdas (kaip, pavyzdžiui, ir Algirdas Brazauskas) sugebėdavo NEREAGUOTI į buitinio ar "aukštesnio" lygio insinuacijas, kurių esant tokiame poste visada pakanka. Toks pat orus ir inteligentiškas A.Kvedaravičius ir jo atsisveikinimo su Trišale pareiškime.

Šio lyderio autoritetas buvo ne korporacinis, o nacionalinis. Paprastai A.Kvedaravičiaus, o ne ko nors kito iš tuometinių ps veikėjų (Syso, Balsienės ar kokio nors Uokos) dairydavosi ir Prezidentas A.Brazauskas, kai vykdavo didesnio masto su profsąjungų dalyvavimu susijęs renginys.

A.Kvedaravičių pažino ir gerbė tokio masto asmenybės kaip, pavyzdžiui, Bronislovas Lubys.

A.Kvedaravičiaus viešos iniciatyvos (pvz., dėl Ignalinos AE uždarymo), jo nuolat kartojamos idėjos dėl profsąjunginių darbo inspekcijų, dėl atlyginimų indeksavimo ir kt. - buvo maštabiškos, kai kurios ir iki šiol išliko STRATEGINĖS.

Užkulisinė ir vieša kova dėl įtakos profesinėse sąjungose pateikė Algirdui ne vieną išbandymą. Prisimenu, kad A.Kvedaravičių, buvusį Lietuvos profesinių sąjungų centro vadovą, pašalinti iš lyderiavimo profesinėms sąjungoms stengtasi dar kuriantis LPSK (2002). Prieš tai, pusantrų metų trukusiose derybose, buvo daroma visa, kad Kvedaravičiaus naujojojoje struktūroje neliktų.

Tačiau jis laimėjo LPSK steigiamajame, laimėdavo ir kituose suvažiavimuose. Net tada, kai kurie "bendražygiai"(iki tol pataikūniškai pasinaudoję jo patiklumu ar jo žmogiškomis silpnybėmis pasiekę naudos) atvirai veikė, kad A.Kvedaravičius būtų išstumtas iš LPSK aktyvo.

Teko girdėti, kad būta tos pačios grupuotės LPSK veikėjų bandymų surengti neeilinę LPSK tarybą-pučą ir, nelaukiant suvažiavimo (mat, juose Algirdas vis laimi rinkimus), suformuoti išbaigtą LPSK klanelio struktūrą, kurioje nebūtų A.Kvedaravičiaus.

Tuo tarpu A.Kvedaravičius buvo ir lieka AUTORITETAS, tebeesantis visa galva aukščiau už daugelį Jasinskio ir Basanavičiaus gatvių dvariškių.

Postscriptum vietoje. Tai, beje, ne koks nors nekrologas veikėjui, kuris dar tebėra LPSK vicepirmininkas - tai PROGA pasakyti apie N metų sulaukusį ir apie 20 metų PROFSĄJUNGŲ IDĖJAI tarnavusį žmogų.

Ir jei A.Černiauskas dar neišdalijo savo žinioje laikomų ir savo nuožiūra dalijamų garsiųjų LPSK Auksinių ženklelių, tikėtina, vieną tokį ženklelį išsaugos ilgamečiui profsąjungų veteranui, kai jis - metams spaudžiant - vieną kartą vis dėlto turės palikti ir dabartinį postą LPSK būstinėje.

Juozas Steponas

A.Valentaitė versus profsąjungos

Vakar LNK žinios parodė labai išsamų reportažą apie A.Valentaitės (čia tokia „elito“ dama) namų tvarkytojos pavogtų prabangių daiktų utilizavimą. Žiūrėjau ir žavėjausi reportažo išsamumu: pradedant tuo, kaip į atliekų perdirbimo įmonės kiemą atvažiuoja automobilis su garsiaisiais daiktais, baigiant bendrovės direktoriaus komentaru apie tų daiktų naikinimo subtilybes.

Daiktai buvo imami po vieną iš dėžės ir balsui už kadro vardijant garsius prekės ženklus metami į ekskavatoriaus kaušą. Po to skaitomas labai dramatiškas tekstas: „Traktorininkas ryžtingai pasuko link atliekų smulkintuvo... Paskui daugelio damų svajones pasiglemžė mašinos peiliai“.

Per ašaras net nepastebėjau, jog svarbiausiose šio komercinio kanalo dienos žiniose nebuvo nė užuominos apie profesinių sąjungų surengtą spaudos konferenciją apie rengiamą protesto akciją.

RMP

Seimo narių privilegijos - neliečiamos

Seimas grąžino iniciatoriams tobulinti įstatymo projektą (jį teikė Seimo narys Algimantas Salamakinas), kuriuo siūloma apriboti kai kurias Seimo narių privilegijas. Patobulintas jis galės grįžti į Seimą tik po 6 mėn. Čia visi tie, kurie alternatyviame balsavime balsavo už tai, kad projektas būtų atmestas apskritai:
Anušauskas Arvydas
Barakauskas Dailis Alfonsas
Budrys Dainius
Bukauskas Valentinas
Burba Andrius
Čaplikas Algis
Dagys Rimantas Jonas
Daukšys Kęstutis
Dumbrava Algimantas
Galvonas Vytautas
Gapšys Vytautas
Gedvilas Vydas
Graužinienė Loreta
Kašėta Algis
Kernagis Ligitas
Klumbys Egidijus
Komskis Kęstas
Kondrotas Jonas
Kuodytė Dalia
Liesys Jonas
Mackevič Michal
Mazuronis Andrius
Mikutienė Dangutė
Narkevič Jaroslav
Navaitis Gediminas
Nedzinskas Antanas
Pečeliūnas Saulius
Petkus Almantas
Ramonas Jonas
Ručys Rimas Antanas
Sabutis Liudvikas
Stirblytė Arūnė
Šimėnas Jonas
Talmont Leonard
Tamašauskas Erikas
Valinskas Arūnas
Valinskienė Ingrida
Valiukevičiūtė Ona
Veselka Julius
Zasčiurinskas Mečislovas
Žemaitaitis Remigijus
Šitie, matyt, labai tikisi būti Seime ir kitą kadenciją, tad apsikarpyti privilegijų nenori. Nors tie, kurie balsavo už projekto grąžinimą tobulinti, irgi gali tikėtis iš to laimėti, mat pradėję jį svarstyti iš naujo ir entuziastingai jį palaikydami iškovotų rinkėjų simpatijas prieš rinkimus.
Iš lrt.lt parengto reportažo:
A. Salamakino pateiktame įstatymo projekte patikslinamas Seimo nario darbo apmokėjimas: siūloma nustatyti, kad parlamentarui, kuris be pateisinamos priežasties nedalyvavo Seimo plenariniame posėdyje, Seimo struktūrinių padalinių posėdžiuose, darbo užmokestis už tą dieną nemokamas.
Nustatoma, kokios išlaidos yra laikomos Seimo nario išlaidomis, susijusiomis su parlamentine veikla, taip pat tokių išlaidų dydis.
Siūloma nustatyti, kad automobilius parlamentarams nuomos Seimo kanceliarija, jie patys to daryti negalės. Seimo nariams būtų kompensuojama tik už degalus.
Visos lėšos, skirtos parlamentinei veiklai, bus pervedamos į atskirą Seimo nario sąskaitą, apie kiekvienas išlaidas, o ne apibendrintus išlaidų duomenis, kaip yra dabar, privalės būti skelbiama viešai Seimo nario internetiniame puslapyje.
Joks turtas, įgytas už lėšas, skirtas padengti išlaidas parlamentinei veiklai, jokia forma ir jokiu būdu negalėtų tapti Seimo nario ar kitų jam artimų žmonių nuosavybe.
Įstatymo projekte reglamentuojamas Seimo nario aprūpinimas gyvenamosiomis patalpomis. Numatoma, kad būstą Seimo nariui išnuomos Seimo kanceliarija, už komunalines paslaugas parlamentaras mokės pats.
Siūloma nustatyti Seimo nario atostogas - 45 kalendorines dienas per metus. Visi Seimo nariai atostogų išeitų ir iš jų sugrįžtų vienu metu. Atostogų pradžią ir jų pabaigą kasmet nustatys Seimas savo nutarimu.
Projekte apibrėžiama, kas yra Seimo nario kūrybinė veikla, taip pat nurodoma, kokia veikla negali būti laikoma kūrybine veikla. Kūrybine veikla nelaikomas Seimo nario dalyvavimas televizijų ir kitokiuose komerciniuose pramoginiuose renginiuose.
Projekte aptariama Seimo nario teisė valdyti turtą ir gauti iš jo pajamas, ūkininkauti, būti įvairių bendrijų, visuomeninių organizacijų nariais, eiti juose pareigas, taip pat ir vadovaujančias. Nustatoma Seimo nario atsakomybė už draudimo dirbti kitą darbą ar gauti kitą atlyginimą pažeidimą.
Numatoma, kad kiekvienas Seimo narys galės turėti po du padėjėjus – sekretorius: vienas iš jų dirbs Seimo patalpose, kitas – Seimo nario biure. Kiekvienas Seimo narys galės turėti biurą toje vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktas Seimo narys galės turėti biurą tos savivaldybės teritorijoje, kurios nuolatinis gyventojas jis buvo jo išrinkimo į Seimą dieną. Pagal projektą, biurus Seimo nariams nuomos ir tai apmokės Seimo kanceliarija.
Konstitucija numato, kad Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas. Šiuo metu Seimo struktūrą, darbo tvarką, o kartu ir parlamentaro pareigas, teises bei veiklos garantijas nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią, bet nėra įstatymas.
Įstatymo projektu siekiama įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą ir atskiru įstatymu nustatyti Seimo narių pareigas, teises ir garantijas.
Įstatymo nuostatas siūloma taikyti išrinkto naujo Seimo nariams susirinkus į pirmąjį posėdį.

Mergaitė Raudonais Bateliais

Mylėkim tėvynę, žmonių mylėti nebūtina

Dabar iš visų tribūnų raginama būti patriotais, suprask, mylėti ir ginti tėvynę, prisidėti prie tautos išsaugojimo, jokiu būdu neemigruoti iš šalies. Deja, niekas neragina mylėti ir ginti žmonių, prisidėti prie jų gelbėjimo ir nebėgti nuo buvimo žmogumi.
Kas yra tėvynė ir ką konkrečiai reikia mylėti? Valstybę, valdžią, istoriją, kalbą, žemę, idėją? Betgi tėvynę mylime ir taip, kaip kad mylime (arba nemylime) savo tėvus, brolius, seseris, vaikus. Juk nėra rengiamos konferencijos, kaip labiau mylėti motiną arba tėvą, kodėl tada nuolat kalbama apie patriotizmą, kaip dalyką, kurio labai trūksta ir kurio esant pakankamai neva praktiškai išsispręstų visos valstybės problemos. Maža to, patriotiškumo kaspinais mėgstama „apsivynioti“ kalbant apie pilietiškumą, nors patriotizmas praktiškai skatinamas tam, kad gyventojai būtų lojalūs valdžiai.
Tačiau daug labiau negu meilės tėvynei mums trūksta meilės ir pagarbos žmonėms. Nekalbu apie valdžios pagarbą gyventojams, omenyje turiu mūsų elgesį vienų su kitais. Jeigu dar atsižvelgiame į mums pažįstamų žmonių interesus, tai visi kiti, ypač priklausantys ne mūsų socialiniam sluoksniui, tautybei ar rasei, yra tie, kurių geriau nematyti, negirdėti ir apie juos iš viso negalvoti. Jeigu jau būtina, tai bendraujama per sutartis, per advokatus arba bent jau per neįžiūrimas kaukes. Tiesa, jais patriotinį nepasitenkinimą dar galima išreikšti viešai kokiame nors mitinge.
Kas atsitiko, kad žmogus nebemyli žmogaus? Ar dėl to, kad mūsų žemėje per daug, ar dėlto, kad norėdami patenkinti vis augančius poreikius mes turime gyventi pagal džiunglių įstatymus? Bet kokiu atveju, sistemai tai labai paranku – nemylėkite vienas kito, nebūkite vienas už kitą atsakingi, tada valdžia tiesiog išmokys jus būti rožiniais (trispalviais?) akiniais dėvinčiais žmogėnais, kurie ateis į rinkimus ir nubalsuos už vieną iš kelių niekuo nesiskiriančių partijų, o Lietuva toliau klestės.
Ir nesvarbu, kad žmogus nenorės būti žmogumi kitam žmogui, bet užtai visi būsim patriotais.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen