2008 m. balandžio 23 d., trečiadienis

KAS RAŠO METINĘ KALBĄ PREZIDENTUI?

Karštligiškai skaitau metines Prezidento ir Vyriausybės vadovo kalbas. Tiesa, kalba tik prezidentas, Vyriausybė – atsiskaito. Galbūt todėl abu pranešimai skiriasi iš esmės. Prezidento darbas – pavirkauti, pagėdinti, pasiūlyti, paraginti, dar – tikėtis. Vyriausybės gi – įrodyti, kad ji daug visko ir gerai padarė.
Po ataskaitos pristatymo Seime Premjeras Gediminas Kirkilas liko ištikimas sau: kritikuoti Vyriausybės darbą jis „leido“ žurnalistams, o pats pažadėjo dar daugiau „žadėti“. Imkit 172 puslapių ataskaitą ir skaitykit.
Tegu skaito ekonomistai, - galvai plyštant nu begalės skaičių, strategijų (o Prezidentas sakė, kad nėra strateginio mąstymo!) ir programų nutariau aš ir ėmiausi Prezidento kalbos. Kaip filologei ji man mielesnė akiai.
Perbridus per metinės kalbos pradžią pilną taip Prezidentui būdingų klaustukų kelis kartus skaitau frazę: „Vertinant šimtmečių masteliu, galima sutikti su teiginiu, kad Lietuva ir jos žmonės dar niekad negyveno taip saugiai ir pasiturimai“. Skaitau dar ir dar kartą. Tikrai, taip ir parašyta!
Tiesa, netrukus Prezidentas persigalvoja ir teškia: „Kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link“.
Einam toliau.
Valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams skatina nepasitikėjimą valstybe, - sako mūsų šalies vadovas. Ir teisingai, - antrinu jam, - nes Prezidentas juk ne valdžia ir šiaip jis - šiltas, pagarbus ir jautrus savo piliečiams.
Be to, jis net savęs nuolat klausiąs, „kaip sumažinti atotrūkį tarp piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti?“ O kuris gi kitas Lietuvos vadovas savęs to nuolat klausinėja?
Toliau Prezidentas džiaugiasi augančia Lietuvos pilietine visuomene, tačiau jam vėl ramybės neduoda klausimas: „ar ne žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky?“
Ak tiesa, Prezidentas ne išrinktasis, todėl jam nereikia būti kažkokio dar judėjimo priešaky. Juk pilietinės visuomenės dalies – profesinių sąjungų – atstovai puikiai žino, kad Prezidentui toli gražu nebūdinga atsakinėti į jų raštus, besikreipimus ir visokius ten laiškus.
Šalies vadovas savo kalboje toliau vardija bėdas: „Nėra suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms“.
OHO! Ir kada gi paskutinį kartą Prezidentas atsižvelgė į įstatymui lygių piliečių bendruomenės nuomonę?
Na, gal kada ir žvelgė pro Prezidentūros langą į susirinkusius piliečius ir jų nuomonę...
O apie solidarumą reikėtų iš viso patylėti, ponas Prezidente, arba jį minėti kitame kontekste. Juk čia pat savo kalboje apgailestaujate, kad vis dar neįgyvendinamas socialinio draudimo įmokų apribojimas, o progresinių mokesčių idėją vadinate neabejotinu žingsniu atgal! Čia tai bent supratimas apie solidarumą...
Tiesa, pamiršau, jog Prezidentui patariantys laisvosios rinkos šaukliai tyri savo supratimą apie solidarumą: pinigo solidarumą pinigui.
Gerai, kad nors linkėdamas šalies vadovas prisimena ir save: „Nebūkime abejingi piliečiams ir jų problemoms, nenuvertinkime jų teisių“. Ir dar: „Šio istorinio meto užduotis sugebėsime išspręsti tik būdami vieningi ir dirbdami“.

Na, kaip kuriama Vyriausybės ataskaita, maždaug įsivaizduoju – kiekviena ministerija parengia medžiagą, jos sulipdomos į vieną vietą, o į įžanginį žodį surenkama po pastraipėlę iš kiekvieno skyriaus.
Tačiau labai norėčiau pamatyti, kas ir kaip rašo metinę kalbą Prezidentui.

Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN

2008 m. balandžio 15 d., antradienis

ŽEMYN IR ŽEMYN – UŽTAT „PROFESIONALIAI“

Aptikau internete nuomonę: „Profesinės sąjungos turi būti profesionalios“. Ir susimąsčiau...O ką reiškia profesionalios? Su kuo tai valgoma? Politika profesionali, verslas profesionalus, na, viskas aplinkui profesionalu. Bet? Ką teikia tas profesionalumas, šiandien visur akivaizdžiai matome. Televizija skelbia karą keliuose, eismo saugumą užtikrina profesionalai, tačiau žmonės kaip žuvo, taip ir žūsta. „Maxima“ skelbia karą kainoms, nes jas nustatinėja verslininkai profesionalai, tačiau minimalus gyvenimo lygis (MGL), minimalus darbo užmokestis, pensijos, socialinės pašalpos tų kainų niekaip negali pasivyti...
Valstybė skelbia karą ir dėl darbo užmokesčio, minimalaus pragyvenimo lygio, minimalių pensijų, tačiau jos didėja daug lėčiau nei paslaugų ar prekių kainos. O ar tie profesionalai sugebėtų mūsų Lietuvėlėje pragyventi bent vieną mėnesį iš tos profesionalios minimalios pensijos, minimalaus darbo užmokesčio? O daugybė lietuvių gyvena! Tik ne tie, kurie nusipelnė gyventi geriau.
Taigi kas ta profesionali profesinė sąjunga? Vis man viduje kirba ir kirba, vis neduoda ramybės ir niekaip nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Gal profesionali profsąjunginė veikla yra tai, kad „garbingi profesionalai“ visus “Lietuvos profsąjungų” interneto diskusijų puslapius pavertė kažkokių „miškinių“, „girinių“, „sovietikų“ diskusijų šou? Ar tie „miškiniai“, „giriniai“ ir kiti neturi vardų? Ir kodėl profesinių sąjungų tinklalapio diskusijų puslapiai paversti bulvariniais, anonimų vienas kito įžeidinėjimų puslapiais? Kodėl nevyksta atvira, sveika, su kritika ir savikritika diskusija, dalijimusi darbo patirtimi, geranoriškais patarimais, pasirašant tikru vardu, neslepiant elektroninio pašto adreso, kai pasisakoma, diskutuojama, ieškoma ir randama tai, kas domina, kai profsąjungininkai padeda vieni kitiems, pataria, kaip efektyviau ginti darbuotojus? Tad ar nevertėtų profesinių sąjungų puslapius naudoti tik atvirai, tam, kam jie skirti? Manau, būtų daug geriau padėti vieni kitiems, patarti, o ne įžūliai įžeidinėti kitaip manančius ar mėginančius pasakyti savo tiesą.
O tai, kad mokame vieni kitus tik įžeidinėti, neišgirsti ir nesuprasti kito, labai akivaizdžiai buvo matyti skaldant švietimo darbuotojų profesinę sąjungą. O dabar... Ar tik ne su profesionalų palaiminimu Darbo kodeksas vis liberalizuojamas ir liberalizuojamas? Prieš kelerius metus didžiųjų profesionalų nemėgstamas Vladimiras Troščenka rašė, kad jau tuomet profesinėms sąjungoms valdžia buvo „išdaužiusi dantis“ – ir jis buvo ir tebėra teisus. O dabar aš, paskaitęs naują DK papildymų projekto redakciją, pridursiu: priėmus šį įstatymą, profesinės sąjungos bus iškastruotos.
Kodėl taip įsakmiai profesinėms sąjungoms deleguojamas vien kolektyvinis darbuotojų gynimas? Kodėl nepalikti teisės profesinei sąjungai darbovietėje tiesiogiai reikalauti, kad darbdavys panaikintų neteisėtus sprendimus ir individualiuose darbo ginčuose? O tik tada, kai bus panaudotos tokios teisės darbovietėje, ginčą perkelti į teismus? Gal taip geriau profesionalams? Susirinkai nario mokestį, pasiėmei gerą atlyginimą už profesionalų profsąjunginį darbą, o prireikus ką nors apginti, padejuoji, parodai įstatymą, paverkšleni, kad esi bejėgis - neva įstatymai blogi. O tokių pavyzdžių apstu, tik jų niekas neviešina, mat profesionalai to nenori, nes jiems neparanku, nenaudinga.
Ar tik ne profesionalų padedamos profesinės sąjungos prarado galimybę nesutikti atleisti kiekvieną profesinės sąjungos narį?
Ar tik ne profesionalų dėka turime Profesinių sąjungų įstatymo 21 str. dabartinę redakciją, kai net pakeisti profesinių sąjungų renkamą valdymo struktūrą nereikia profesinės sąjungos sutikimo?
Ar tik ne profesionalų mintis, kad formuoti darbo teisės praktiką – teismų reikalas? Tad leiskite paklausti, o kodėl ne profesinių sąjungų reikalas?
Ar tik ne profesionalų išganinga idėja įkūnyta daugelio šakų profesinių sąjungų įstatuose, kad po to, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo, automatiškai nutrūksta jo narystė profesinėje sąjungoje?
Ar tik ne dėl profesionalų neveiklumo dar nėra Nevalstybinės darbo įstatymų kontrolės įstatymo (profesinių sąjungų visuomeninių darbo inspektorių įstatymo)?
Ar tik ne tie patys profesionalai labai tyliai ir nuolankiai sutiko, kad profesinių sąjungų teisininkų teisės būtų itin apribotos? Gynybą aukštesniųjų instancijų teismuose nuolankiai sutiko deleguoti kitai visuomeninei organizacijai – monopolininkei – advokatūrai?
Ar tik ne profesionalai pritariamai linkčiojo Vyriausybei, kai buvo pailgintas pensijos gavimo amžius visiems darbuotojams?
Ar tik ne profesionalų dėka visi pensijų kaupimo fondai pakliuvo į privatininkų rankas? O kodėl tuo negalėjo pasinaudoti profesinės sąjungos?
Ar tik ne dėl profesionalų neveiklumo profesinės sąjungos neturi savo banko ar kredito unijos? Negirdėti ir apie jokius šalpos fondus.
Ar visi profesionalai mokė profsąjungininkus ir patys naudojosi Profesinių sąjungų įstatymo ir DK suteiktomis teisėmis gauti visą informaciją apie įmonės ekonominę padėtį iš anksto ir vertinti gautą informaciją bei ja pasinaudoti užkertant įmonių tyčinius bankrotus, kurių, garantuoju, buvo daugiau nei devyniasdešimt procentų?
O gal ne tokie pat profesionalai stebėjo švietimo darbuotojų profesinės sąjungos skaldymą, kai tą problemą buvo galima draugiškai išspręsti? Ar tai nebuvo kaip tik naudinga profesionalams?
Šitokių klausimų klausimėlių galybę būtų galima vardyti ir toliau, bet viena žinau: profesinės sąjungos turi atverti kelią visiškai demokratijai. Kad ir valdymo struktūros būtų formuojamos ne pagal LKP CK praktiką, o atvirai, viešai, be jokių išlygų ir apribojimų, demokratiškai, net spaudoje skelbiant konkursus. Juk ir dabar konferencijos vyksta vos ne slapta.
Gal po šių minčių, mane užpils užgauliojimų ir įžeidinėjimų pamazgų lavina, bet ryžtuosi kreiptis į profesinių sąjungų narius ir kviesti sveikai diskusijai apie demokratėjimo žingsnius profesinėse sąjungose.
Pagarbiai,
profesinės sąjungos narys, nors ir ne profesionalas, bet vis dėlto save laikantis profsąjunginio judėjimo aktyvistu

Feliksas JUCIUS, Šiauliai

2008 m. balandžio 4 d., penktadienis

KAI ATEINA LAIKAS IŠTUŠTINTI TAUPYKLES

Taupėm taupėm monetas, dideles ir mažas, galvojom, kam tą svorį piniginėj nešiotis, meskim jas į taupyklę, o jau kai daug prisikaups, žiūrėk, gal ir padori sumelė susidarys. Na, o kai šeimos biudžetas šiek tie suplonėjo, atėjo metas tas monetas iškeisti į šlamančius. Sako komerciniai bankai ima mokestį - net iki 4 proc. nuo sumos (bene rankomis skaičiuoja!), tad Lietuvos bankas, kuris kukliai tarnaująs žmonėms ir smulkmenas paverčiąs popierėliais nemokamai, bus kaip tik.
„Atsiprašome už galimus nesklandumus“,- sako internetinis šalies banko puslapis, kuriame mandagiai pranešama, kad banko kasa dėl remonto darbų iš centro perkelta į miesto pakraštį – Žirmūnus. Darbo laikas – nuo devynios nulis nulis iki - penkiolika nulis nulis. Kaip paaiškėjo vėliau – kasa uždaroma sekundės tikslumu. Tikiuosi, kad atidaroma irgi.
Ryte į darbą vėluoti neišeina, tad nutariame maždaug aštuonis kilogramus sveriantį krovinį į tą stebuklingą kasą gabenti po pietų. Naiviai tikimės, kad valandos, likusios iki uždarymo pakaks mūsų ne tokiam stambiam kroviniui paversti banknotais. Tiesa, transportavimo (-si) ypatumai Vilniuje šiek tiek pakoreguoja grafiką ir keturiolika penkiolika mes jau įsiveržiame į Lietuvos Banko Kasą.
Puolame prie mašinos, mūsų manymu, panašios į mums reikalingą. Imu skaityti instrukciją jau iš anksto džiaugdamasi. Vienas monetų skaičiavimo aparatas apgultas dviejų žmogystų, užsiėmusių barškančio monstro šėrimu ir dar apsistačiusių kibirais, kaip paaiškėjo – pilnais monetų!
Tegu, - pagalvoju ir tik tada pamačiau priklijuotą ant mašinos lapelį – NEVEIKIA!
Tai nieko, dar viena juk veikia. Palauksim, kol anie ištuštins savo kibirus ir greitai greitutėliai subersim savo atsineštus (bet gi ir sveria bjaurybės!...) pinigėlius į tuos žabtus. Netrukus prie mūsų prisijungia dar vienas pilietis, nešinas portfeliu, kuris neatrodo sunkus. Nors ir mažai (iš pažiūros) jis turėjo monetų, tačiau teta, sėdinti už didelio lango priešais automatus, numatė būtinybę per garsiakalbį pranešti: „UŽSIDAROME PENKIOLIKTĄ VALANDĄ“. Suprask – NESPĖSIT.
Nieko. Laukiam. Kad jau atsigrūdom į miesto pakraštį, neskubėsim neišbandę laimės. Pilietis, eilėje stovintis už mūsų, taip pat kantriai laukia.
Keturiolika dvidešimt penkios, keturiolika trisdešimt. Viltis dar labai didelė. Žmogystos prie pinigų ėdimo mašinos po truputį (o varge!) tuština dar tą patį kibirą, o mes pakaitomis, kad nepalikti vertingo krovinio vieno, bėgam parūkyt.
Keturiolika trisdešimt penkios. Dar yra vilčių. Žmogystos praima kitą kibirą. Su pasibaisėjimu pastebiu, kad jis dar nepaskutinis. Nieko, palauksim. Laukia ir pilietis už mūsų.
Tačiau kai neliko nei monetų kibiruose, nei ano piliečio, ,deja, pasirodo, nebuvo likę ir to brangaus laiko. Tiksliau – taip atrodė įspūdingo stoto apsaugininkei, nes mums laikrodis dar rodė 5 min. iki penkiolikos nulis nulis. Ji griežtai pareiškė, jog nelauksianti nė sekundės ilgiau ir lygiai penkioliktą valandą uždarysianti skyrių. Supratome, jog klientas čia visada neteisus ir jau išėję už banko vartų netverdami pykčiu klausėmės stotingosios apsaugininkės rakinamos spynos džeržgimo.
Teko atsiprašyti komercinių bankų, tiksliau – kėblinti į arčiausiai namų esantį „Snorą“. Ten, atstovėjus nemažoj eilėj, teko monetas iš dėželių perpilti į plastikinius maišus, nes anos „nepralindo“ pro miniatiūrinį plyšelį, padarytą mus ir kasininkę skiriančiame stikle. Akivaizdžiai susierzinusi banko tarnautoja kažkur su tais maišais dingo, o grįžusi pareiškė, kad iškeistų pinigų turime ateiti į darbo dienos pavakarę.
Tai bent! Vadinasi, iš tikrųjų skaičiuoja rankomis.
Sumokėjom tuos 4 proc. ir tikimės, jog „Snoras“ mūsų „neapsuko“...

Uršulė BĖDULIENĖ