2010 m. gruodžio 3 d., penktadienis

NEBEŠVĘSKITE SAVO TEISIŲ

Kodėl Vyriausybė sumanė laisvadienių rokiruotę, kuria nori panaikinti itin didelės simbolinės reikšmės valstybinę šventę – Tarptautinę darbuotojų solidarumo dieną?
Nors ir neverta skubėti su toli siekiančiomis išvadomis, bet Vyriausybės sprendimas paaukoti Gegužės 1–ąją kaip laisvadienį, kad tokiu padarytų Kūčias, atskleidė svarbią tendenciją. Dešiniųjų Vyriausybė, kurią ilgai atsiminsime kaip valdžią, sukėlusią šoką be terapijos, prasidėjus krizei, nusprendė parodyti, kas Lietuvoje šeimininkas, ir perskirstyti nedarbo dienas taip, kad neliktų net menkos užuominos į nepriklausomą, solidarų ir paveikų darbo judėjimą. O visa tai pateisins simbolinis šantažas – negi neleisite žmonėms džiaugtis laisvomis Kūčiomis?
Prisiminkime paprastus faktus apie Gegužės 1–osios reikšmę. Gegužės 1–oji yra švenčiama nuo 1889–ųjų. Tarptautine darbininkų solidarumo diena ji paskelbta po to, kai Čikagos policija numalšino darbininkų maištus, kuriais siekta sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių valandų. Nors šiandien atsiranda nepritariančiųjų tokiam apribojimui, fiksuota darbo dienos trukmė – kertinis laimėjimas. Jis paklojo pamatus darbo ir šeimos derinimui bei dabartinei Europos Sąjungos (ES) „darbo ir gyvenimo balanso“ politikai.
Turėjo praeiti ištisas amžius, kol žmogaus teisė ne tik dirbti pragyvenimui, bet ir turėti orų gyvenimą anapus darbo tapo realybe daugeliui (nors ir ne visiems). Fiksuota darbo dienos trukmė padėjo ant lygesnio pamato atsistoti darbuotojams, turintiems šeiminių ir globos įsipareigojimų (auginantiems mažus vaikus, prižiūrintiems neįgalius šeimos narius), nors net ir aštuonios darbo valandos kartu su nemokamu darbu namų ūkyje iki šiol sekina šiuos žmones – paprastai moteris. Nereikia ir aiškinti apie tai, kad trumpesnė darbo trukmė savo laiku prisidėjo pailginant gyvenimo trukmę ir pagerinant darbuotojų sveikatą, o šiandien reiškia, kad žmogus turi daugiau laiko poilsiui, savišvietai ar visuomeninei veiklai.
Kita vertus, Gegužės 1–oji mums primena, kad aštuonių valandų darbo diena ir kitos darbuotojų teisės bei privilegijos toli gražu nėra realybė daugybei nelegaliai dirbančiųjų, įskaitant migrantus, žemos kvalifikacijos darbininkams ar net save išnaudojantiems jaunuoliams, medžiojantiems patirtį ir pajamas, bei kitiems vadinamojo prekariato atstovams. Ne veltui tiek Japonijoje, tiek Izraelyje, kur teko dalyvauti Gegužės 1–osios renginiuose, didelis dėmesys buvo skirtas pabėgėlių problemoms, lygiam piliečių ir nepiliečių darbuotojų įtraukimui į darbo judėjimą, pasipriešinimui prieš išnaudojimą. Izraelyje buvo itin pabrėžiamas etninį ir politinį konfliktą peržengiantis darbuotojų solidarumas – vienas pagrindinių demonstracijos Tel Avive šūkių buvo „Solidarumas tarp darbininkų – žydų ir arabų“ (hebrajiškai rimuojasi).
Kai po pertraukos Gegužės 1–oji buvo grąžinta į valstybės švenčių sąrašą, atrodė, kad persirgta sovietinėmis karštinėmis ir bandoma iš naujo apibrėžti, ką mus moko tarptautinio darbo judėjimo istorija. Simboliškai Gegužės 1–oji yra ir Lietuvos įstojimo į ES diena – tai labai aktualios metinės Lietuvos darbininkams, kuriems atsivėrė tam tikrų šalių darbo rinkos, o emigracijos galimybė padidino derybinį potencialą. Kelerius metus iki sunkmečio darbdaviai buvo bepradedą apsiprasti su mintimi, kad dėl gerų darbuotojų ir jiems reikia konkuruoti, o priviliojus tokį – mokėti adekvatų atlyginimą.
Gegužės 1–oji, remiantis europietiška tradicija, yra vienintelė metų diena, kai darbuotojams leidžiama mitinguoti be specialaus leidimo. Ji darbuotojams primena, kad darbas yra jų išteklius, kurį jie turi teisę naudoti arba nenaudoti, o prireikus – solidariai, kolektyviai kuriam laikui atsiimti iš rinkos (streikuoti), jei ši jų netenkina. Darbdaviai savo ruožtu darbo vietas kuria ne iš malonės, kaip kartais bandoma parodyti viliojant investuotojus, o dėl to, kad jiems gyvybiškai būtinas darbas, kad įgyvendintų savo verslo planus. Taigi apibendrinkime: tai šventė, primenanti darbuotojams, kad jie turi teisę į laisvalaikį, yra aktyvi jėga sprendžiant kertines visuomenės problemas, turi teisę pasirinkti, ar dirbti, kaip, kur ir kiek, turi teisę naudotis savo miesto erdve.
Atrodo, kad dabartinei Vyriausybei nepatinka visos šios idėjos. Išsikerojęs darbo santykių liberalizavimas atėmė ekonominio augimo trumpam suteiktas derybines pozicijas, taigi darbas pradėjo graužti darbuotojų laisvalaikį. Pavargęs, susirūpinęs pilietis nėra aktyvus viešosios erdvės dalyvis, taigi lengviau politiką vykdyti technokratiškai, o žmones gąsdinti sukurtais baubais (pvz., Briuseliu). Struktūrinės priežastys padeda diegti požiūrį, kad turėti darbą šiais laikais – malonė, už kurią turi būti dėkingas darbdaviui. Na, o sistemingi konstitucinės taikių susirinkimų teisės apribojimai, teisinantis viešąja tvarka, bent jau vilniečiams tapo įprasti. Paradoksalu, bet pagal šiuos požymius Gegužės 1–osios idealų priešingybė – tai, ką darbuotojams tenka išgyventi per dabartines „nelaisvas“ Kūčias, kai tenka dirbti visą darbo dieną, prašyti darbdavio malonės išleisti pora valandų anksčiau, sprukti iš savo miesto erdvės į paniurusią provinciją ir pulti prie puodų, nes suruošti šventę galima tik savo riboto laisvalaikio sąskaita. Įdomu, prie kokių išvadų prieis Lietuvos gyventojai, pamatę skirtumą? Tačiau, tikėtina, apie išvadas galvoti neleis įprastas spaudimas – apsipirkti, susiruošti, viską kuo greičiau ir kuo dailiau...
Vyriausybė pripažįsta, kad pasirinkimo, kurią iš esamų nedarbo dienų paaukoti, motyvai yra psichologiniai. Per dvejus metus matėme, kad ne Gegužės 1–osios idealai buvo jos variklis. Kadangi vietoje šios dienos siūloma šventė – ne tik religinė, bet ir brangi daugeliui Lietuvos gyventojų, tikėtina, viliamasi lengvai „prastumti“ projektą. Nebuvo nė svarstoma paaukoti, pavyzdžiui, tik neseniai laisvadieniu tapusias Jonines ar per mokinių ir studentų atostogas esančią, daugeliui gyventojų mažai žinomą Žolinę. Tik klausimas, ar valdančiųjų psichologinis motyvas labiau skatina suteikti laisvadienį per Kūčias, ar atsikratyti Gegužės 1–osios?
ATGIMIMAS
Daiva Repečkaitė