O REIKIA TIEK NEDAUG...

„Skaitinėju jūsų internetinį puslapį ir man kilo toks klausimas, gal ir juokingas jums pasirodys, bet - kaip galima tapti profesinės sąjungos nariu?“, - vieną pavakarę redakcijos telefono ragelyje išgirstu simpatišką vyrišką balsą. Išsiaiškinu, kur žmogus dirba, pasiūlau jam, kur gali kreiptis. Pasitikslindamas vyras dar paklausia, ar darbdavys negali taikyti jokių sankcijų už narystę profesinėje sąjungoje.
Beveik euforišku balsu patikinu jį, kad ne, ir padėjus ragelį pasidaro taip gera gera. Gal todėl, kad per visą dieną prisirinkau neigiamų emocijų, gal dėl to, kad buvau benustojanti tikėti, jog žmonės dar linkę burtis ir kažką bendrai spręsti, o greičiausiai suvokiau, kad tai, ką darau, kažkam gali atnešti naudos.
Pripažinkim, jog labai dažnai nematome žmogaus „apaugę“ savo pačių sukurtais, kartais primestais stereotipais, kaip mantras kartojam tiek prasmės, tiek poveikio netekusius „burtažodžius“, energiją bei laiką sąmoningai ar nesąmoningai eikvojame į akis ir už akių triuškinti savo tariamiems oponentams.
O reikia tiek nedaug: minutės, kai pasijauti svarbus pats, kai svarbūs tau yra kiti, pagaliau suvokimo, kad viskas beprotiškai laikina...

Optimija