Redakcijos komentaras
Profesinių sąjungų lyderiai apie vienybę kalba gana dažnai.
Tais klausimais rengiami apskritųjų ir kitokių
stalų diskusijos, prirašoma nieko konkretaus nesakančių rezoliucijų, tačiau
situacija nesikeičia. Narių nedaugėja, pasak statistikų, - net mažėja, o
profesinių sąjungų – vis tiek pat, kartas nuo karto net randasi ir naujų.
(Beje, neseniai rasta statistikos departamento klaida: nauju metodu vieno centro lyderis
priskaičiavo, kad profsąjungos sudaro ne 8 proc. visų darbutojų, o net 15!).
Pastaruoju metu jau ir apie efektyvų bendradarbiavimą sunku
kalbėti, nes nacionaliniai centrai (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija - LPSK, Lietuvos darbo federacija - LDF ir Lietuvos profesinė sąjunga
„Solidarumas“) veikia taip, tarsi dalyvautų varžybose, - kas greitesnis, kas
gudresnis, nebeaišku nei kas su kuo, nei už ką. Deja, tokiu atveju nelaimi
niekas, bent jau – ne darbuotojai.
Po 2002 m., kai į LPSK susijungė Lietuvos profesinių sąjungų
(LPS) centras ir LPS susivienijimas, daugiau mažinti nacionalinių centrų
skaičių niekas nesiėmė. Priešingai, dargi atsirado naujas – Profesinių sąjungų
lyga.
Sakoma, kad reformos prasideda tada, kai baigiasi pinigai.
Yra toks vienas centras – Lietuvos darbo federacija, kuriam pinigai, kalbama,
buvo besibaigią. Net buvo skelbiama apie būsimą LDF ir LPS „Solidarumas“
susijungimą, tačiau pinigų arba idėjų, kaip jų gauti, matyt, atsirado, nes
atnaujintame LDF puslapyje publikuojamame straipsnyje apie neseniai įvykusį
ataskaitinį organizacijos suvažiavimą jokių užuominų apie jungimąsi nėra.
Beje, šios dvi minėtos organizacijos – Nepriklausomybės
laikų produktas. Jos buvo sukurtos kaip atsvara vadinamosioms „raudonosioms“
profsąjungoms (LPSC ir LPSS), kurios su daugiau ar mažiau pakitusia struktūra
atėjo iš tarybinių laikų.
Tik Profesinių sąjungų lygos atsiradimas nebuvo susijęs nei
su politika, nei su ideologija. Tai tapo priebėga neišrinktiems arba su
kolegomis kitose profsąjungose susipykusiems piliečiams. Vedama buvusio LDF
pirmininko Vydo Puskepalio ši organizacija priglaudė profsąjungas ir žmones iš
to paties LDF'o ir „Solidarumo“. Tačiau net ir šis „nukraujavimas“ nepaskatino
pastarųjų organizacijų jungtis.
Tiesa, dar yra dvi kauniečių organizacijos (gimusios iš
vienos dėl lyderių nesutarimo), kurios save tituluoja nacionalinėmis. Tačiau
jos nesijungs nei tarpusavyje (nes kartu jau buvo), nei su kitomis
profsąjungomis. Juk niekas nenori turėti bendrų reikalų su gana konfliktiškais
žmonėmis, kurie kartais net nesibodi apskųsti kolegas ar jų pasirašytas
kolektyvines sutartis teismui.
(Beje, dar viena įdomi tema - gal net mokslinė - profsąjungininkų bylinėjimasis tarpusavyje, tačiau šį kartą ne apie tai).
Ne ką geresnė, o greičiau – blogesnė padėtis yra su
vadinamosiomis šakinėmis organizacijomis. Dar lyg ir suprantama, kad kiekvienas
centras turi po vieną švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. organizacijas.
Tačiau tai – ne riba. Vien švietimo profsąjungų centrai turi po kelias. Tiesa,
neseniai Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, išėjusi iš LDF
ir laikinai prisiglaudusi prie „Solidarumo“, prisijungė prie Mokytojų
profesinės sąjungos. Pastaroji, beje, Konfederacijai priklauso net du kartus:
atskirai ir Švietimo ir mokslo profesinių federacijos sudėtyje.
Nors Krikščioniškosios švietimo profsąjungos ir neliko,
tačiau „Solidarume“ vis dar yra kelios švietimo darbuotojams atstovaujančios
organizacijos: neseniai į ją įstojusi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė
sąjunga (LŠDPS) ir (kalbama, vos kelis narius teturinti) Švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga „Solidarumas“.
O kiek dar yra „palaidų“ organizacijų, kurios nusivylusios
visais centrais, veikia atskirai: Klaipėdos Edvardo Šalkausko, Šiaulių Felikso
Juciaus ar tas pats Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS).
Turbūt pagrindinis trukdis jungtis profsąjungoms, -
lyderiai. Panašu, kad šie iš posto
išeina tik į pensiją ar į Seimą
(viena lyderė, tiesa, buvo išėjusi gimdyti ir auginti vaikelio, tačiau po to į
profsąjungą nebegrįžo). Beje, nesunku įsivaizduoti, kad pabuvus pirmininku,
rasti tinkamą darbą nėra lengva dėl darbdavių požiūrio. Juk bent 90 proc. jų
mano, kad profsąjungoms priklauso, o juo labiau joms vadovauja tik veltėdžiai
rėkautojai. Į politiką lengvai irgi neprasimuši, iki šiol užsibūti ten pavyko
tik Algirdui Sysui.
Su lyderiais susijusi ir antra problema – kai kuriais
atvejais jų būna per daug, nes kai vienoje organizacijoje atsiranda keli, tai
randasi ir nauja organizacija. Ypač pasisekė švietimui: buvęs LŠDPS pirmininkas
Aleksas Bružas turėjo du pavaduotojus, o dabar vietoj vienos turime tris
profsąjungas.
Taigi kliūtys profesinėms sąjungoms jungtis – lyderiai ir
ideologiniai-veikimo nesutarimai. Todėl užuojautos verti darbuotojai, kurie
nusprendžia organizuotis į profesinę sąjungą ir turi pasirinkti, į kokį darinį
jungtis. Galima rinktis pagal pirmininko (-ės) patrauklumą, narių skaičių (nors
realaus skaičiaus jums greičiausiai niekas nepasakys), dislokacijos vietą ir
t.t. O ar kas žino, kaip dažnai atsitinka, kad darbuotojai, sužinoję, kiek tų
profesinių sąjungų yra, iš viso numoja į jas ranka?
Na, o kaip „apačios“, jos lyg ir turėtų daryti spaudimą
lyderiams dėl jungimosi. Žinoma, nariai nori vieno stipraus centro su aiškia
struktūra, tačiau ne taip labai, kad imtųsi realių veiksmų. Ne čia prioritetas. Gilintis į situaciją nėra
kada, tenka kautis su savo vietiniais darbdaviais. Daug paprasčiau pasitikėti
savo lyderiais bei jų kalbomis, kad tie „kiti“ yra blogi, nes parsidavę
partijoms, kapitalui ar pačiam velniui.
Tiesa, viena iniciatyva iš apačios buvo įgyvendinta.
Naftininkų profesinė sąjunga inspiravo Energetikos ir Chemijos pramonės
profsąjungų jungimąsi ir buvo sukurta Pramonės profesinių sąjungų federaciją.
Vėliau jai atiteko ir Statybininkų profsąjungos turtas, nes narių, pasirodo,
ten beveik nebuvo. Tačiau faktas, kad narystė federacijoje per ketverius metus
gana drastiškai sumažėjo, rodo, jog kažkas su ja negerai.
Kartais galvoji, kad geriau neberenovuoti beviltiškai
apgriuvusio pastato, o statyti naują. Tačiau su profesinėmis sąjungomis tai
nėra taip parasta, sėkmės pavyzdžių čia nedaug. Sėkmingiausias čia bus NPPSS,
kuris išaugo į solidų darinį, tačiau pasirinko atsiskyrėlio dalią. Iš pradžių
greičiausiai netenkino pasiūlytos jungimosi prie nacionalinių centrų sąlygos,
vėliau jau ir būtinybės tokios neliko. Tiesa, buvo bandymų kurti dar vieną
centrą, į kurį įeitų tuo metu niekam nepriklausiusios organizacijos, tačiau
vėlgi skirtumų, turbūt, radosi daugiau nei panašumų.
Taigi, kad ir kaip profesinių sąjungų lyderių dauguma save
ir kitus drąsintų, jog viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi,
tačiau, deja, taip nėra. Suprantama, yra paprasčiau nežiūrėti į veidrodį ar
neigti diagnozę, tačiau tai reiškia tik lėtą merdėjimą. Antra vertus, gal ir
neskauda, juk mirtis ne tavo, o tik
kažkokios organizacijos...