2014 m. spalio 15 d., trečiadienis

Kovos laukas ir natūraliai gimstantys susitarimai

Solidus dienraštis „Verslo žinios“, komentuodamas kuriamą Lietuvos socialinį modelį teigia, kad mokslininkų pasiūlymai kelia darbdaviams nerimą, o profsąjungoms tuo tarpu kai kurie siūlymai esą „turėtų skambėti kaip muzika“. Omenyje turima peršama neva „priverstinė“ kolektyvinių sutarčių tvarka. „Būtent jos (profesinės sąjungos – red.) ne vienus metus trišalės tarybos posėdžiuose kalba, kad didžiąją dalį svarbiausių klausimų reikia spręsti per kolektyvines sutartis. Kitaip tariant, įmonėse kurti profsąjungas. Dabar profesinės sąjungos atstovauja tik nedidelei daliai samdomų darbuotojų ir jų skaičius vis menksta – nuo pernai buvusių 10% jis susitraukė iki 8% samdomų darbuotojų. Jei jų gretos išsiplėstų, profsąjungos būtų dosniau pamaitintos, įskaitant ir valstybės finansinę paramą“, - teigiama „Verslo žinių“ redakcijos komentare.
Nesiimu spėlioti, kokią valstybės finansinę paramą omenyje turi komentaro autoriai, bet suprantu, kad Lietuvos verslui atstovaujančiai žiniasklaidos priemonei stiprių profsąjungų perspektyva nėra simpatiška. Didesnį nerimą kelia paskutinė komentaro pastraipa:
Socialinio modelio kūrėjai, besižvalgantys į Skandinavijos patirtį, turbūt užmiršo, kad profsąjungos tose šalyse savo tikslų pasiekia protingais pasiūlymais, o ne pasitelkdamos lobistus keistiems įstatymams kurti. Kur susitarimai gimsta natūraliai, priimami ir normalūs sprendimai. Lietuvos profsąjungos vis dar neatsikrato sovietinių laikų papročių, vyksta kapitalo ir darbo kova – kaip kad 1917 m. Darbdaviai gal ir neprieštarautų kolektyvinėms sutartis, tačiau prievartos mechanizmas kelia natūralų pasipriešinimą. O lietuvių profsąjungos, užuot mėginusios kurti pridėtinę vertę abiem pusėms, moderniai mąsčiusios ir ieškojusios jungčių, savo veiklą teberegi kaip kovos lauką – su šūkiais ir raudonomis vėliavomis“.
Čia žurnalistams derėtų priminti tų pačių Skandinavijos šalių istoriją ir tuos kovos laukus, kurie būtent ir atvedė šalį prie tokios situacijos, kai „susitarimai gimsta natūraliai“. Imkime Norvegiją, apie kurią sklando stereotipas esą ten gera gyventi, nes šalis turtinga dėl gamtos išteklių. Tačiau 80 proc. narystę turinčios Norvegijos profsąjungos dar mena tuos laikus, kai už dialogu grįsta modelį teko pakovoti ir su šūkiais, ir su vėliavomis (beje, raudonomis), ir net su kraujo praliejimu.
Norvegija nepriklausomybę paskelbė 1905 m., tuo metu ji buvo viena iš skurdžiausių Europos šalių, o ketvirtasis praeito amžiaus dešimtmetis buvo pažymėtas gana smurtingais konfliktais tarp darbo ir kapitalo: streikas, lokautais ir pan. Pavargę nuo smurto dvi šalys – darbuotojai ir darbdaviai – susėdo prie vieno stalo ir nusprendė, kad daugiau taip tęstis negali. Pavyko rasti būdą susitarti, abi pusės suprato, kad socialiai orientuota, socialinio dialogo principais besivadovaujanti šalis yra stabilumo ir gerovės garantas.
Ir išties Norvegija pagal įvairius kriterijus Europoje ir pasaulyje užima pirmąsias vietas, tuo tarpu Lietuva pirmauja dažniausiai tik pagal neigiamus pasiekimus: emigracija, savižudybės, santykių šeimoje kokybė, alkoholizmas, korupcija, nelaimingų atsitikimų darbe skaičius ir t.t.
Todėl nereikia Lietuvos profsąjungų kaltinti kovingumu, priešingai, joms jo gerokai trūksta. O raudonų vėliavų gąsdintis irgi nederėtų, nes nuvažiavę į Norvegija netyčia galite pamatyti ir tokį vaizdelį (ž. nuotr.).
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen