Karštligiškai skaitau metines Prezidento ir Vyriausybės vadovo kalbas. Tiesa, kalba tik prezidentas, Vyriausybė – atsiskaito. Galbūt todėl abu pranešimai skiriasi iš esmės. Prezidento darbas – pavirkauti, pagėdinti, pasiūlyti, paraginti, dar – tikėtis. Vyriausybės gi – įrodyti, kad ji daug visko ir gerai padarė.
Po ataskaitos pristatymo Seime Premjeras Gediminas Kirkilas liko ištikimas sau: kritikuoti Vyriausybės darbą jis „leido“ žurnalistams, o pats pažadėjo dar daugiau „žadėti“. Imkit 172 puslapių ataskaitą ir skaitykit.
Tegu skaito ekonomistai, - galvai plyštant nu begalės skaičių, strategijų (o Prezidentas sakė, kad nėra strateginio mąstymo!) ir programų nutariau aš ir ėmiausi Prezidento kalbos. Kaip filologei ji man mielesnė akiai.
Perbridus per metinės kalbos pradžią pilną taip Prezidentui būdingų klaustukų kelis kartus skaitau frazę: „Vertinant šimtmečių masteliu, galima sutikti su teiginiu, kad Lietuva ir jos žmonės dar niekad negyveno taip saugiai ir pasiturimai“. Skaitau dar ir dar kartą. Tikrai, taip ir parašyta!
Tiesa, netrukus Prezidentas persigalvoja ir teškia: „Kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link“.
Einam toliau.
Valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams skatina nepasitikėjimą valstybe, - sako mūsų šalies vadovas. Ir teisingai, - antrinu jam, - nes Prezidentas juk ne valdžia ir šiaip jis - šiltas, pagarbus ir jautrus savo piliečiams.
Be to, jis net savęs nuolat klausiąs, „kaip sumažinti atotrūkį tarp piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti?“ O kuris gi kitas Lietuvos vadovas savęs to nuolat klausinėja?
Toliau Prezidentas džiaugiasi augančia Lietuvos pilietine visuomene, tačiau jam vėl ramybės neduoda klausimas: „ar ne žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky?“
Ak tiesa, Prezidentas ne išrinktasis, todėl jam nereikia būti kažkokio dar judėjimo priešaky. Juk pilietinės visuomenės dalies – profesinių sąjungų – atstovai puikiai žino, kad Prezidentui toli gražu nebūdinga atsakinėti į jų raštus, besikreipimus ir visokius ten laiškus.
Šalies vadovas savo kalboje toliau vardija bėdas: „Nėra suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms“.
OHO! Ir kada gi paskutinį kartą Prezidentas atsižvelgė į įstatymui lygių piliečių bendruomenės nuomonę?
Na, gal kada ir žvelgė pro Prezidentūros langą į susirinkusius piliečius ir jų nuomonę...
O apie solidarumą reikėtų iš viso patylėti, ponas Prezidente, arba jį minėti kitame kontekste. Juk čia pat savo kalboje apgailestaujate, kad vis dar neįgyvendinamas socialinio draudimo įmokų apribojimas, o progresinių mokesčių idėją vadinate neabejotinu žingsniu atgal! Čia tai bent supratimas apie solidarumą...
Tiesa, pamiršau, jog Prezidentui patariantys laisvosios rinkos šaukliai tyri savo supratimą apie solidarumą: pinigo solidarumą pinigui.
Gerai, kad nors linkėdamas šalies vadovas prisimena ir save: „Nebūkime abejingi piliečiams ir jų problemoms, nenuvertinkime jų teisių“. Ir dar: „Šio istorinio meto užduotis sugebėsime išspręsti tik būdami vieningi ir dirbdami“.
Na, kaip kuriama Vyriausybės ataskaita, maždaug įsivaizduoju – kiekviena ministerija parengia medžiagą, jos sulipdomos į vieną vietą, o į įžanginį žodį surenkama po pastraipėlę iš kiekvieno skyriaus.
Tačiau labai norėčiau pamatyti, kas ir kaip rašo metinę kalbą Prezidentui.
Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą