Gyvenk, - akušerės lūpomis tarė likimas pirmą kartą įkvėpusiam oro gurkšnį gniužulėliui. Ir turi gyventi. Esi pastatytas prieš faktą. Pradžioj gyveni nerūpestingai, atsainiai. Vėliau pasaulio ribos plečiasi, kol galiausiai suvoki, kaip viskas žiauriai netobula. Ir įstringi. Dienose, naktyse, darbuose, malonumuose, pareigose, nuodėmėse.
Tada gyvenimą priimu kaip žaidimą. Taip lengviau. Lengviau kam nors ryžtis, džiaugtis tuo, kas čia ir dabar, nebūtina atsigręžus atgal ilgai narplioti praeities įvykius.
Tokį įrašą savo dienoraštyje radau 2007 lapkričio 13 d. Veltui bandžiau prisiminti, kas galėjo išprovokuoti tokią minčių „iškrovą“, o be to, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad pasaulio/gyvenimo netobulumą suvokiu vis giliau.
Ir baisu, ir beviltiškai „dzin“. Tiesa, tuoj pat „nusiplaunu“ nuo pamąstymų, kaip gi galėtų atrodyti tobulas pasaulis. Intuityviai suvokiu, kad tai taip pat nepasiekiama protu, kaip Dievas, pomirtinis gyvenimas ar angelai.
O ašara ir vėl tvenkiasi matant senatvės ar likimo suluošintą žmogų...
RMP
Tada gyvenimą priimu kaip žaidimą. Taip lengviau. Lengviau kam nors ryžtis, džiaugtis tuo, kas čia ir dabar, nebūtina atsigręžus atgal ilgai narplioti praeities įvykius.
Tokį įrašą savo dienoraštyje radau 2007 lapkričio 13 d. Veltui bandžiau prisiminti, kas galėjo išprovokuoti tokią minčių „iškrovą“, o be to, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad pasaulio/gyvenimo netobulumą suvokiu vis giliau.
Ir baisu, ir beviltiškai „dzin“. Tiesa, tuoj pat „nusiplaunu“ nuo pamąstymų, kaip gi galėtų atrodyti tobulas pasaulis. Intuityviai suvokiu, kad tai taip pat nepasiekiama protu, kaip Dievas, pomirtinis gyvenimas ar angelai.
O ašara ir vėl tvenkiasi matant senatvės ar likimo suluošintą žmogų...
RMP
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą