2011 m. sausio 24 d., pirmadienis

Baimė (II)

Neseniai rašiau apie šalyje atsirandančią baimę, kuri nukreipta prieš kiekvieną bandantį galvoti kitaip, nei norisi dabartinei šalies nomenklatūrai. Panašu, kad baimės užkratas plinta kaip maras. Ir dargi ten, kur jos turėtų būti mažiausia, ten, kur drąsos turėtų būti įkvepiamas kiekvienas bijantis, – profesinėse sąjungose.
Baimė pasižiūrėti į veidrodį, išklausyti oponento nuomonės, net jeigu ji ir labai nemaloni ir net nepagrįsta; baimė, kad tavo nuotrauka neatsidurtų tame pačiame laikraščio puslapyje su tavo a priori „nurašytu“ veikėju, ypač jei jo nuotrauka kiek didesnė; baimė, kad tavo nariai sužinos apie krentančius organizcijos reitingus arba tavo kolegų iš konkuruojančios profsąjungos nuveiktus darbus; baimė, kad tavo "ginami" žmonės, suvoks, kad jie dirba vergovės sąlygoms; baimė suvokti, kad tavo organizacija ant žlugimo ribos ir baimė, kad nė vienas nebetikės, jog tu nieko nebijai...
Baimė, baimė, baimė... Aš irgi bijojau. Su baime 15 mėnesių (tiek redaguoju laikraštį „Lietuvos profsąjungos“) laukiau, kada gi pagaliau kas nors pasakys ką nors apie mano darbą. Pagyrimų dar sulaukdavau, tačiau kritikos – ne (neskaitant isteriško vieno veikėjo aprėkmo, kad neįdėjau į laikraštį jo svarbaus "pasitarimo", į kurį buvau pakviesta likus valandai iki jo pabaigos ir banketo pradžios). Prisiminiau vieną posakį, kad nespardo tik nudvėsusio šuns ir net pati norėjau užvesti diskusiją (nors tai visai ne mano darbas, tam yra sudaryta redakcinė komisija), tačiau... išsigandau. Jutau, kad vėl viskas prasidės ir baigsis taip pat: viena iš įstaigos, leidžiančios laikraštį, dalininkių – LPSK – pradės burnoti ant laikraščio apskritai, retai pateikiant tiek pagrįstus, tiek nepagrįstus argumentus turinčius įrodyti faktus (beje, beveik visada redakcijai už akių), o baigsis dalininkų susirinkime priimta nuostata, kad laikraštis turi rašyti ne vien apie LPSK ir atspindėti ne vien LPSK poziciją. Pirma – prenumeratoriai, paskui tai, kas redakcijai atrodo aktualu. Karts nuo karto parašyti ir apie kitas Lietuvoje veikiančias profsąjungas įpareigoja, pagaliau, ir laikraščio pavadinimas.
Taigi žinojau, kad anksčiau ir vėliau diskusija kils, aišku negalėjau numatyti, kad ji bus tokia originali – su slaptais "suokalbininkų" pasimatymais, keistų raštų rašymais visiškai net nepasigilinus į realią situaciją ir, žinoma, kulminacija – LPSK valdybos posėdžiu, kur, mano žiniomis, purvo porcija buvo gerokai solidesnė, nei paskutiniajame bandyme įvesti LPSK cenzūrą maždaug prieš pusantrų metų. Pabaiga gali būti irgi originali, bet čia, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.
Iš tikrųjų, gal imtum ir pradėtum pats savęs nekęsti, kad jau tavo darbu nepatenkinta tokia daugybė žmonių. Tačiau žinojimas, kad tave palaiko solidžiausios, tikros profesinės sąjungos, tiksliau, jų lyderiai, kurie dar NEBIJO nei savęs, nei kitų, įkvepia kovai.
Beje, kaip ir kiekviename dvokiančiame reikale būna ir teigiamų dalykų. Štai jeigu ne buvusio įžymaus profsąjungų veikėjo Algirdo Syso troškimas sunaikinti tuomet dar Lietuvos profsąjungų centrui priklausiusias „Lietuvos profsąjungas“, jos dabar tebūtų tik dar vienas LPSK "organas". Tačiau akivaizdūs siekiai, kad po dviejų centrų susijungimo į konfederaciją laikraštis tylutėliai dingtų iš akiračio, tuometinį redaktorių Juozą Stepšį paskatino jį gelbėti. Tada ir buvo įsteigta viešojo įstaiga, atsirado daugiau laikraščio dalininkų, tokiu būdu užtikrinant, kad vienam vadui panorus žurnalistai nebūtų šokdinami pagal jo dūdelę. Pagarba redaktoriui, kad atlaikė tą ir dar daug kitų bandymų laikraštį „uždusinti“. Prisipažįstu, aš turbūt būčiau nepajėgus. Ir tik jo dėka turime nepriklausomą (žinoma, tik sąlyginai, juk priklausome nuo bendros idėjos ir prenumeratorių) profsąjungų spaudą, kuo pasigirti negali, manau, net taip mūsų garbinami pilietinės visuomenės elitas – skandinavai.
Dar vienas geras dalykas, „išėjęs iš to blogo“, - nepriklausomas tinklalapis lprofsajungos.lt. Didelių veikėjų noras kontroliuoti, cenzūruoti ir visaip kitaip po padu turėti bet kokį viešą reikalą, paskatino kurti šį projektą. Atrodo, tai pasiteisino, jis populiarėja ir gana sparčiai.
Nuoširdžiai dėkoju visiems mus palaikantiems!

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
P.S. Beje, aš irgi esu profesinės sąjungos narė

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

Draugystės įrodymas


Profesinių sąjungų vienybės stokos klausimas – aktualus ir, matyt, dar bus aktualus ne vieną dešimtmetį. Nors jau juntamos vienijimosi bendram darbui tendencijos, tačiau tarp organizacijų esanti priešprieša dažnai tik maskuojama deklaracijomis. Štai į vieną koordinacinį centrą susibūrusios Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija viešumoje jau sugebėjo suvaldyti savo antipatijas vieni kitų atžvilgiu. Tačiau už akių nevengia vieni kitų pašiepti. Kartais to apraiškos praslysta ir į viešąją erdvę.
Štai „Solidarumo“ tinklalapyje gruodžio 23 d. publikuotame straipsnyje „Bus steigiami darbo teismai“ akis užkliūva už žodelio „konfederatai“. Nesunku nuspėti, kad taip „švelniai“ kolegos iš „Solidarumo“ vadina konfederacijos žmones. Šalia šio žodžio skliausteliuose įrašyta lyg ir pavardė – Magys. Nežinoma pavardė, tačiau asocijuojasi su LPSK teisininko Mariaus Dagio pavarde. Jeigu iš tiesų jis ir turimas omenyje, tai jau labai negražu iš kolegų pusės.
Ilgai laukiau, kada šis įrašas dings iš „Solidarumo“ puslapio, juolab kad ir kalbos požiūriu jis yra tragiškos būklės. Maniau, na, praslydo, apsižiūrės, pataisys, deja... Beveik po 3 savaičių įrašas „tebekabo“. Matyt, taip ir liks ateities kartoms, kaip draugystės ir meilės įrodymas...
Ramunė Mekkinen

2011 m. sausio 6 d., ketvirtadienis

Baimė (I)

Prieš pat Naujuosius metus generalinė prokuratūra pranešė, jog prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl „Lietuvos socialistinio liaudies fronto pirmininko Algirdo Paleckio viešai išdėstytų teiginių, paneigiančių, kad 1991-ųjų sausį sovietų ginkluotosios pajėgos prieš nepriklausomą Lietuvą įvykdė agresiją, pagal Baudžiamojo kodekso 170² str. 1 d. (viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSSR ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas)“.
Konservatoriai jau seniai būtų mielai nurodę piliečiams, kaip traktuoti ir ką manyti apie istorinius įvykius, tačiau baudžiamąja atsakomybę kitaminčiams jiems pavyko įtvirtinti tik 2010 metų vasarą.
Pažvelkime į Seimo posėdžio, kuriame buvo priiminėjamas Baudžiamojo kodekso papildymo 170² straipsniu ir kodekso priedo papildymo įstatymas, stenogramą. Kiek nustebino tai, kad prieš valstybės cenzūrą griežčiau pasisakė tik Julius Veselka. O iš 105 balsavusių Seimo narių tik 5 balsavo prieš. Užtai susilaikė net 32 išrinktieji. Beje, kai nuo balsavimo susilaiko žmonės, tai jie – blogi piliečiai, tačiau Seime susilaikyti – įprasta, tačiau tai - jau kita tema.
Taigi „prieš“ be J.Veselkos dar balsavo du socdemai – Algirdas Sysas ir Mindaugas Bastys, Remigijus Ačas iš Tvarkos ir teisingumo partijos bei Saulius Bucevičius iš Darbo partijos. Visi kiti darbiečiai ir tvarkiečiai susilaikė, susilaikė ir keturi mišrios partijos atstovai, tačiau, dar viena staigmena! - „už“ balsavo du socialdemokratai: Julius Sabatauskas ir Juozas Olekas.
Pasisakydamas „prieš“ J.Veselka bandė kolegoms įrodyti, kad baimė valstybės gyvenime yra „bene didžiausias priešas“, o būtent uždrausdama diskusijas valstybė ir arodo, kad kažko bijo. Tuoj pat, anot jo, atsiras „didvyrių“, kurie matys pavojų kiekviename, netelpančiame į „tos ideologijos rėmus“. (Juk taip ir atsitiko A.Pelckio atveju!).
Užtat uolioji Vilija Aleknaitė-Abramikienė skubino kolegas, nes neva jau vėluojama įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos pamatinį sprendimą dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija bei jų apraiškomis, o lietuviškosios baudžiamosios teisės priemonės esą bus vienos liberaliausių visoje Europoje. Ji, žinoma, nepaaiškino, kaip konservatoriai, norėdami susidoroti su kitaip nei jie galvojančiaisiais apie 1990-1991 metų įvykius, kovos su ksenofobija ir rasizmu. Bet kodėl gi ji turėtų kažką aiškinti. Ne vienas paskui kalbėjęs konservatorius primygtinai ragino kolegas pasižiūrėti Edvino Šnorės filmą „Sovietų pasaka“ ir visiem esą taptų viskas aišku. Beje, šis filmas per televiziją kažkodėl parodytas būtent įstatymo priėmimo išvakarėse.
Jau po balsavimo J.Veselka baisėjosi, jog dabar labiausiai džiaugiasi tie, kurie tarnavo represinėse TSRS struktūrose...
Na, o pabaigai tai, ką Jūs turite žinoti prieš pradėdami viešai kalbėti.
Negalima viešai pritarti:
Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai;
labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams.
Išvardintų faktų nevalia neigti ar šiurkščiai menkinti, ypač jeigu tai darote grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to sutrikdote viešąją tvarką.
Griežčiausia bausmė už šio įstatymo pažeidimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Taigi, mielieji, būkite atsargūs, jus seka budri konservatorių akis.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS