2008 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

DAR PALAUKIME

Nenori profsąjungos – rinkis darbo tarybą, - skelbia antraštė „Verslo žiniose“. Straipsnyje teigiama, kad darbo taryba, „tai tiesiog dar viena darbuotojų interesams atstovaujanti institucija, panaši, tačiau jokių būdu netapati visuomenėje truputį neigiamą atspalvį dar turinčioms profesinėms sąjungoms“.
Dauguma profesinių sąjungų veikėjų išgirdę žodžių junginį „darbo taryba“ susiraukia it citrinos kandę, užuot kažkaip bandę iš tos citrinos pasidaryti limonado. LPSK teisininkai buvo sukūrę programą darbo tarybų atstovų mokymams, kad jie daugiau sužinotų apie profesines sąjungas, būtų šalia jų, o ateityje galbūt taptų jau profsąjungų atstovais. LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas taip pat ragino neignoruoti darbo tarybų.
Tačiau daugumai „strategų“ tai nepatinka. Konkurentų esą arti prisileisti nereikia, be to, toks dėmesys gali pakenkti profesinėms sąjungoms ir pan. Bet užtai mielai toliau liežuviais plakami prisidėjusieji prie Darbo tarybų įstatymo rengimo, o ypač iniciatoriai.
Vienas iš profesinių sąjungų uždavinių – „priversti“ darbdavius pasirašyti kolektyvines sutartis. Jos stengiasi, kad daugėtų garantijų, dėl kurių galima būtų susitarti tik kolektyvinėse sutartyse. Tada darbdaviai gal ir nepamiltų profesinių sąjungų, bet žiūrėtų į jas, kaip į būtinybę, norint įmonėje turėti kolektyvinę sutartį. Deja, iškilūs profsąjungininkai nepagalvoja (o jeigu ir pagalvoja, tai nesako), kad darbdaviai verčiau rinksis alternatyvą profsąjungoms – darbo tarybas. Juolab, kad ir verslininkų laikraštis - „Verslo žinios“ - mielai jas propaguoja.
Štai Artūras Linga, AB „Hansabankas“ darbo tarybos pirmininkas, „Verslo žinioms“ pasakoja:
„Profesinė sąjunga kuriama pačių darbuotojų iniciatyva. O jei įmonėje šios institucijos nėra, darbdavys turi žengti pirmą žingsnį steigiant darbo tarybą“, – vieną akivaizdžiausių skirtumų pabrėžia p. Linga, pridurdamas, kad vėliau į tarybos veiklą darbdavys nesikiša.
Kitas labai svarbus skirtumas – atstovaujamų darbuotojų mastas. Jei profesinės sąjungos rūpinasi tik jų narių, tarp kitko, mokančių nario mokestį, interesais, tai darbo taryba atsakinga už visos įmonės darbuotojus“. (Beje, „Hansabanke“ jau pasirašyta kolektyvinė sutartis.)
Štai taip, ponai profsąjungininkai, ir toliau kaip stručiai slėpkite galvas smėlyje vien tik užgirdę apie darbo tarybas, laukite, laukite, kol jų atstovų bus daugiau nei jūsų ir jie nieko nenorės girdėti apie jus.

Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN

2008 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

KAS NORI BŪTI MINISTRU?

Lietuvoje ne žmogus pritaikomas ministro postui, o postas „pritempiamas“ prie reikalingo politiko. Na, kartais politikas pakeičia spalvą. Ir net ne vieną kartą.
Lietuvoje taip intensyviai iš postų lekiant ministrams reikėtų gal net kokią ministrų parinkimo metodiką ar net strategiją sukurti.
Štai „slystelėjo“ sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas. Giliai po jo krėslu pasikasė konservatoriai ir „darbiečiai“, tenka atsisveikinti su ministro portfeliu. Bene dešimt metų „atsėdėjęs“ Marijampolės savivaldybės taryboje, į didžiąją politiką atėjęs su Darbo partijos vėliava, nuo jos vėliau „nuskilo“ kartu su pilietininkais, paskui šoktelėjo į socdemų valtį...
Įspūdinga, tačiau dabar ne apie tai. Daug svarbiau, kas užims jo kėdę. Greičiausiai kas nors iš socdemų, nes kiek gi ministrų postų jau galima atidavinėti kitiems?
Gal Olekų Juozukas grįš į jam arčiau prie dūšios esantį postą? O krašto apsaugos ministre, pavyzdžiui, gali būti Roma Žakaitienė. O ką? Šitos srities ji dar nekuravo, o per tokį trumpą laiką ką nors sugadinti ar juo labiau sužlugdyti gal nelabai sugebės.
Beje, ilgalaikei socialinės apsaugos ir darbo ministrei Vilijai Blinkevičiūtei, dėl portfelio socialliberalų vėliavą į iškeitusiai socialdemokratų, irgi jau reikėtų keisti profilį. Būnant krašto apsaugos ministre, dėkingi jai būtų ne vien pensininkai, o visa Lietuva. O ir į prezidento postą iš ten arčiau...
Taigi, kas nori būti ministru? Reikalavimas - priklausymas tinkamai partijai, privalumas - įsitikinimų nebuvimas.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

2008 m. birželio 16 d., pirmadienis

TOBULAI NETOBULAS PASAULIS


Gyvenk, - akušerės lūpomis tarė likimas pirmą kartą įkvėpusiam oro gurkšnį gniužulėliui. Ir turi gyventi. Esi pastatytas prieš faktą. Pradžioj gyveni nerūpestingai, atsainiai. Vėliau pasaulio ribos plečiasi, kol galiausiai suvoki, kaip viskas žiauriai netobula. Ir įstringi. Dienose, naktyse, darbuose, malonumuose, pareigose, nuodėmėse.
Tada gyvenimą priimu kaip žaidimą. Taip lengviau. Lengviau kam nors ryžtis, džiaugtis tuo, kas čia ir dabar, nebūtina atsigręžus atgal ilgai narplioti praeities įvykius.
Tokį įrašą savo dienoraštyje radau 2007 lapkričio 13 d. Veltui bandžiau prisiminti, kas galėjo išprovokuoti tokią minčių „iškrovą“, o be to, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad pasaulio/gyvenimo netobulumą suvokiu vis giliau.
Ir baisu, ir beviltiškai „dzin“. Tiesa, tuoj pat „nusiplaunu“ nuo pamąstymų, kaip gi galėtų atrodyti tobulas pasaulis. Intuityviai suvokiu, kad tai taip pat nepasiekiama protu, kaip Dievas, pomirtinis gyvenimas ar angelai.
O ašara ir vėl tvenkiasi matant senatvės ar likimo suluošintą žmogų...

RMP