Antras nacionalinis susitarimas – šansas profsąjungoms

Baigiasi pirmo nacionalinio susitarimo galiojimo laikas. Nors po sostinės savivaldybės veto mitingui prie Vyriausybės improvizuotame susirinkime profsąjungos jį simboliškai sudegino, tačiau Vyriausybės kvietimo antram susitarimui neatmeta. Vyriausybė skuba ir savo nekantrumo neslepia. Jai šiemet partnerių palaikymas reikalingas galbūt dar labiau nei pernai. Tiek dėl sparčiai krentančio valdančiosios daugumos populiarumo žmonių akyse, tiek dėl artėjančių savivaldos rinkimų, o ir Prezidentė kol kas įtartinai tyli – nei giria Vyriausybę, nei peikia.
Pirmojo susitarimo kritikai, ne tik nežinant, bet net ir nenutuokiant apie būsimų derybų rezultatus, iš inercijos toliau pliekia profsąjungų atstovus – NS signatarus. Aš manau, jog viską gerai apgalvojusios trys vedančios (jeigu norite – oficiozinės) profsąjungos galėtų iš susidariusiosios situacijos nemažai laimėti.
Pirma, jos turėtų pakviesti prisijungti tas profsąjungas, kurios pernai nedalyvavo derybose ir nepritarė nacionaliniam susitarimui. Taip būtų užkirstas kelias neišvengiamai atsirasiančiai priešpriešai, kuri išėjusi į viešumą (kaip jau įprasta, ne pačiais gražiausiais metodais ir lydimos ne pačių gražiausių epitetų) toliau mažintų nepasitikėjimą profsąjungomis.
Prisiminkime, kaip pernai Lietuvos švietimo darbuotojų, Jungtinės, Medikų ir „Sandraugos“ profsąjungų vadovai Aleksas Bružas, Arvydas Dambrauskas, Aldona Kavaliauskaitė ir Kęstutis Juknis susėdo prie vien stalo Eltos spaudos konferencijų centre kritikuoti tiek susitarimo teksto, tiek vadinamųjų trijų centrų, dalyvavusių derybose. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas nuėjo dar toliau – kreipėsi į Vyriausybę, kad nustotų finansuoti tuos, su kuriais derasi (turimas omenyje projektas socialinei partnerystei stiprinti).
Pakvietus visus oponentus į bendrą būrį, atsirastų šansas profsąjungoms susitirpinti pozicijas visuomenėje.
Kitas šansas – sustiprinti pozicijas derybose ir eiti į jas su griežtais reikalavimais. Atėmus iš Vyriausybės ir darbdavių argumentą – „ne visos profsąjungos taip mano“, galima tvirtai laikytis savo ir nesitraukti nė per centimetrą. Į reikalavimų paketą galima būtų sudėti tiek fundamentalias, tiek smulkesnes nuostatas, pagerinsiančias darbuotojų padėtį.
Pradžia jau padaryta: po susitikimo Vyriausybėje aptarti Nacionalinio susitarimo rezultatų, Lietuvos darbo federacijos lyderis žurnalistams gana užtikrintai pareiškė, jog profsąjungos reikalaus minimalią mėnesio algą pakelti iki mažiausiai 1000 litų. Pradžia – puiki, kad tik ryžtas nenuvėstų. Argumentų irgi daugiau negu reikia: atsigautų ir SODROS biudžetas, pagerėtų gyventojų perkamoji galia, vadinasi, valstybės biudžetas daugiau surinktų iš PVM‘o ir akcizų. Antrą argumentą neseniai pamėtėjo darbdavių ruporas – „Verslo žinios“. Straipsnyje „Verslininkai: minimalaus atlyginimo didinimas Latvijos verslui problemų nesukėlė“ dėstoma, kaip ramiai ir sklandžiai nuo 2009 m. sausio 1 d. 100 litų (iki 900) buvo pakelta MMA. Minimalų darbo užmokestį didinti pasiūlė ir paties Premjero sudaryta darbo grupė.
Kitas profsąjungų reikalavimas galėtų būti turto ar prabangos mokesčio įvedimas, kuris solidariai prisidėtų prie valstybės biudžeto neskalpuojant eilinių piliečių. Reikalauti galima ir neilginti pensinio amžiaus bei daugelio kitų dalykų.
Finansų ministrė yra užsiminusi, jog susitarimas turėtų būti rengiamas ilgesniam laikui ir jame būtų numatomos struktūrinės pertvarkos švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir jėgos struktūrų sistemose. Pasitelkusios kairiosios pakraipos ekspertus profsąjungos ir čia galėtų išspausti maksimumą – padėti pamatus socialiai saugiai valstybei kurti.
Nebesibardamos tarpusavyje, suformulavusios aiškius, o ne abstrakčius (tokius kaip – darbo vietų kūrimas, ekonomikos skatinimas etc.) reikalavimus profesinės sąjungos iš pat pradžių derybose turėtų pademonstruoti savo užsispyrimą bei ryžtą. Taip jos įgytų visuomenės palaikymą, kuris, nepavykus deryboms, praverstų valdžiai demonstruojant ne eilinį „pirst“, o solidų pasipriešinimą.
Šį kartą laikas – profsąjungų sąjungininkas.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen