SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS – PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS

Reformų vajus Lietuvoje, atrodo, tampa politine mada. Nesėkmės įgyvendinant anksčiau sumąstytas reformas reformatorių entuziazmo neatšaldo. Dar tebelūžinėja ir moksleivių, ir mokytojų dantys dėl sunkiai įkandamų ir dar sunkiau kramtomų viduriniojo mokslo reformos pusžalių vaisių, o jau visu smagumu atrieda aukštojo mokslo reformos buldozeris. Kyla klausimas: kur gimsta tie lietuviškųjų reformų vajai? Ar pirma jie įsisuka ministerijų krėslus nutūpusių biurokratų, mėginančių kažkaip pateisinti savo pareigybes, galvose, o po to ieškoma „palaikymo grupių“ tarp politikų, ar pirma politikai sumąsto „kažką tokio“, paskui ieško dirvos savo fantazijai išsiskleisti, konkrečių detalių formavimą ir išdėstymą permesdami valdininkams-biurokratams?
Kol mes tik svajojom apie demokratiją, demokratines reformas įsivaizdavom kiek kitaip: neva jos bręsta nacionalinį produktą (mėsą, duoną, mašinas, pėdkelnes, mokslą, meną...) gaminančiųjų ar kuriančiųjų galvose, kurios suformuluoja reformų poreikius, tikslus bei numato jų vaisius, o jau po to reformų įdiegimo į lietuvišką dirvą, finansavimo etapų ir kitų biurokratinių niuansų imasi biurokratai.
O sancta simplicitas! O šventasis naivume!
Kol kas matome, jog reformų idėjos gimsta kažkur toli, valdžios piramidės politinėse-biurokratinėse viršūnėse, ir iš ten su Sizifo akmens sunkumu jos užgula „apačias“ – tuos piliečius, kurie turi dirbti ir gyventi „reformuotai“.
Aplink planuojamą aukštojo mokslo reformą iki šiol – daugiau gandų ir ažiotažo nei dalykiškų diskusijų, aptarimo, suinteresuotų reformos „objektų“ ir „subjektų“ tarpusavio konsultacijų. Reformos projektas, užgimęs aukštai susodintose galvose, „apačių“ nedžiugina.
Būsimieji studentai netiki, jog už savo pinigus jie gaus tikrai naują produktą – kokybiškas žinias, leisiančias konkuruoti tarptautinėje darbo rinkoje. Dėstytojai gi nemato to konkretaus materialinio ir teisinio pagrindo, ant kurio turėtų būti statomas reformuoto, kokybiško mokslo rūmas. Bet į jų klausimus ar abejones kol kas dėmesio nekreipiama ir tai gimdo visuomenės apatiją, nenorą veltis į „tuščias“ diskusijas.
Tačiau profsąjungos, tas „priešakinis darbo liaudies būrys“, negali sau leisti ilsėtis apatijoje, nes tai reikštų jų nereikalingumą. Todėl jos mažiausiai jaudinasi dėl einamojo momento politinių madų ir reformų projektais domisi dėl to, jog patirtis liudija: kokia politinė grupuotė besėdėtų valdžios kėdėse, politikų ambicijos, įkūnijamos įvairiausiose reformose – tik naujas galvos skausmas „darbo liaudžiai“.

Jūratė LAUČIŪTĖ