Laisvosios rinkos instituto agonija?

Pastaruoju metu visais kanalais girdimas Lietuvos laisvosios rinkos instituto, klykiančio jo ekspertės Rūtos Vainienės balsu, perspėjimas, jog padidinus minimalią algą bankrutuos bene visas Lietuvos smulkusis verslas ir apskritai bus pasaulio pabaiga. Jos argumentai tokie, atsiprašau, debiliški, kad gaila laiko į juos atsakinėti. Iliustravimui tik viena jos įžvalga, kad didinti minimalią algą esą nėra iš ko, nes žmonės nepradėjo daugiau vartoti. Žurnalisto replika, kad dėl to ir nepradėjo, nes algos neauga, poniai vyr. ekspertei nepadarė įspūdžio. Ji mano, kad vis tiek pirma verslas turi turėti „iš ko“ (o vartojimas, kuris ir suneša tą „iš ko“, augti, matyt, pradės, kai jį palaistysi mėšlu).

Bet tiek to, geriau pakalbėkime apie tokio elgesio motyvus.

Pirmiausia, kyla klausimas, nuo kada LLRI atstovauja smulkiesiems (tiems „patiems mažiausiems“ – kaip vienoje televizijos laidoje žiūrovus graudeno Vainienė), nes instituto rėmėjų sąraše beveik vien stambus kapitalas. Antra, peršasi ir atsakymas: naudojamasi bet kokia proga „prastumti“ savo svajonę – Darbo kodekso liberalizavimą. Apie tai Laisvosios rinkos institutas tiesiog negali nedainuoti. Ta pati popsuojanti Vainienė, kliedėdama apie suvaržytus darbo santykius, prieš tai turėtų paskaityti Darbo kodeksą. Štai viena jos citata:

„Čia elementari logika. Jūs pradedate savo verslą ir norite draugą pakviesti kartu dirbti. Sakote: priimu tave ir moku tau tokią algą, jei gerai seksis, pakelsiu, jei blogai seksis, turėsiu tave atleisti. Draugas sutinka. Bet jeigu sudarote darbo sutartį, jo atleisti nebegalite, prasideda išeitinės. Draugas sutiktų, bet Darbo kodeksas neleidžia“.

Juk ir arklys, jei tik mokėtų skaityti, žinotų, jog Darbo kodeksas tam, kad darbdavys pamatytų „seksis ar ne“, leidžia numatyti išbandymui tam tikrą laikotarpį, o atleisti, ypač jeigu „draugas sutinka“, visada galima šalių susitarimu. Ar tai nėra puiki iliustracija to, kad viskas, kas eina iš LLRI - tik propaganda ir demagogija?

Trečia, mane aplanko saldi vizija – gal ši isterija tėra LLRI agonija? Gal šitas privatus institutas, susikūręs dar anksčiau nei atkurta Lietuvos valstybė ir ilgą laiką buvęs šventa karve, propaguojančia tokią palaidą (atsiprašau, laisvą) rinką, kurioje net valstybei nėra vietos, jaučia savo galą? Juk yra šansų, kad šį kartą kairioji valdžia gali būti tikrai kairioji.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen