28 LAIPSNIAI VILNIUJE. 15 MINUČIŲ TROLEIBUSU

Vakar, karštą ir tvankią dieną, ties Reformatais įsėdau į troleibusą 6, jis vėlavo, tad buvo prisigrūdęs. Važiavo daugiausia jauni žmonės, turbūt studentai. Dauguma jų, žinoma, sėdėjo, jų ausys, kaip įprasta matyti, užkištos grotuvų kamščiais. Troleibuso gale, sėdinčiųjų apsuptyje - stovi ir pagal troleibuso įgeidžius svyruoja jauna menko sudėjimo  motina su po kaklu pakabinta kokių pusantrų metų didžiaake dukrele.  Abi nuo troleibuso tvankos įraudusios, mergytė, nors ir perkaitusi, dar linksma, dairosi į visus, kaip ir visi tokio amžiaus kūdikiai, gaudo keleivių žvilgsnius.
Jaunai studentiško amžiaus motinai, akivaizdu, sunku stovėti karštyje su tokia našta, tačiau ji laikosi oriai, nelinksmą žvilgsnį įbedusi virš keleivių galvų.
Aš dairausi į aplinkinius. Visiškai šalia sėdi dvi jaunos merginos, priešais - kiek vyresnė jauna moteris, už nugaros - brandus vaikinas su grotuvo ausinėmis. Visi čia pat, šalia. Stebiu, laukiu: dar akimirka - ir kas nors pasiūlys svyruojančiai jaunai motinai sėstis... Deja. Troleibusas važiuoja į kalną Jono Basanavičiaus gatve, aš vis dairausi: gal kur galima surasti laivą vietą? Net šovė kvaila mintis: gal man, kaip senam žmogui, gražiai paprašyti kurios nors merginos (jos dažniau pagaili senukų) vietą užleisti man, o paskui pasodinti motiną su mergyte?
Pagaliau jaunoji mama atsigręžia į brandųjį jaunuolį su ausinėmis ir kažką sako ... Gal prašo užleisti vietą (o gal man tik pasigirdo?). Deja, nieko neįvyksta: jaunikaičio akys kažkur toli, kur veda jį klausoma muzika...
Ties cerkve išlipu skaudama širdimi, o į troleibusą, į pirties tvanką ir grūstį įlipa naujų keleivių... Raminuosi: motina jauna - nieko neatsitiks, o ir šiaip - jos dar ne tokie sunkumai laukia...
Ir vis dėlto...

Juozas Steponas