Nacionalinėje bibliotekoje – po beveik 10 metų

Pasidalinsiu įspūdžiais iš apsilankymo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Paskutinį kartą tenai buvau jau senokai, dar kai galima buvo į ją įžengti oriai, t.y. pro kolonomis papuoštą didingą paradinį įėjimą.
Dabar į biblioteką patenki „pro užpakalį“, jeigu paradinį įėjimą laikytume galva. Tačiau jokių nuorodų, kaip į ją įeiti, nėra. Atsidūręs prieš aklinai fanera užkaltus laiptus, žiūrinčius į Gedimino prospektą, turi gerai pagalvoti, o kur dabar? Kairėje palei fanerinę sieną eina tunelis (toks, kuris skiria žmones nuo statybų), pasuku juo ir tikiuosi, kad jis mane nuves prie bibliotekos durų. Nuveda, bet ten, pasirodo, kavinė ir dar kažkas. Prie durų sėdi net du apsaugininkai, kurie nepakeldami akių varto kažkokį laikraštį ar žurnalą. Mandagiai pasiteirauju, kaip patekti į biblioteką ir gaunu nepatenkino žmogaus atsakymą – tenai, už kampo.
Ir iš tikrųjų jis nemelavo, už kapo randu įėjimą. Beveik paradinį, su dideliu užrašu. Užėjus apsisukti beveik nėra kur. Kiek pasiblaškiusi dar už vieno kampo randu iš kabineto padarytą rūbinę. Labai maloni rūbininkė puikiai mane aptarnauja ir tai kiek sumažina įtampą, kuri kyla kaip pakliūni į nepažįstamą aplinką ir nerandi jokių nuorodų, padedančių susigaudyti. Šalia rūbinės randu kabinetą, kur užrašyta „Registratūra“. Ten – jau kelios merginos, bet moteris pamačiusi mano rankoje skaitytojo bilietą nukreipia mane prie įėjimo esančią informaciją (tiesiog koridoriuje stovintis stalas su kompiuteriu).
Ten mane informuoja, kad lankiausi čia jau seniai, todėl turiu grįžti į registratūrą ir persiregistruoti. Joje užtrunku, nes prieš mane – dar keli žmonės. Apžiūriu kabinetą. Jame yra dar viena darbo vieta. Joje dirbanti moteris yra gana užsiėmusi, be to, jai tenka telefonu pranešti apie pradelstas grąžinti knygas (man ten būnant ji skambino 3-4 kartus). Su užuojauta pagalvoju apie tokias darbo sąlygas. Juk turi jaustis kaip traukinių stoty, kur nuolat pilna žmonių, jie kalbasi su registratore, tarpusavyje, o jei dar koks „psichas“ pasitaiko...
Na, pagaliau jau esu „priimta“ į draugiją ir keliauju prie įleidimo į bibliotekos lobynus. Šalia informacija pavadinto stalo sėdi apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu. „Informacijos“ moteris man paaiškina, kaip turiu kišti skaitytojo bilietą į prietaisą, kad šis mane įleistų į vidų. Įkišt įkišau, bet, pasirodo, per ilgai įkišusi laikiau. Iš trečio ar ketvirto karto su minėtos draugiškos moters pagalba pagaliau pavyko. Tiesa, apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu net nesukrutėjo.
Na, pačioje bibliotekoje viskas neįprasta, nauja, tačiau visur gali gauti geranoriškų ir draugiškų bibliotekininkių pagalbą. Atlikusi tai, ką planavau, leidžiuosi žemyn ir manęs jau tas įleidimo-išleidimo prietaisas negąsdina, nes jau žinau, kaip reikia su juo elgtis. Tačiau klydau. Skaitytojo bilietas toje mašinos properšoje tiesiog paskendo. Kol jį išgraibiau, pabudo liūtas. Kažką sumurmėjo, supratau, kad reikia bandyti dar kartą. Ir vėl nesėkmingai. Tada jis jau kiek pakeltu balsu paaiškina, kad čia reikia greitai: „viens ir du!“. Tiesa, jis mane pavadina ponia, tačiau jo tonas mane suerzina, nes pasijutau kaip kokia vėpla. Skubu prie rūbinės, kad kuo greičiau nusikratyčiau to jausmo. Mano susierzinimą kiek sušvelnina ta pati besišypsanti, maloniai mane pakalbinusi rūbininkė.
Išties gaila tų bibliotekos darbuotojų, ne jų kaltė, kad jie turi dirbti tokiomis sąlygomis (gal gi ta renovacija kada nors ir pasibaigs!). Reiškiu jiems didžiulę pagarbą. Mes per daug nevertiname bibliotekininkių darbo, o jos sugeba mus, į jų valdas vienokiais ar kitokiais reikalais užklydusius, sušildyti. Jau nekalbant apie didelį ir prasmingą jų darbą, juk Nacionalinėje bibliotekoje rašoma istorija.
Tačiau vėl grįžtu prie bibliotekos apsaugininkų. „Dussmann service“ - perskaičiau ant jų striukių. Gal ir patikima bendrovė. Tik manau, skirtumas yra, ar apsauga lydi traukinį su malkom (ar net aukso luitais!), ar dirba Nacionalinėje bibliotekoje. Bet, žinoma, jeigu tiesa tai, ką rašė spauda apie šios bendrovės vadybos ypatumus, tada negali pykti. Jeigu tikrai apsaugininkai į darbą Vilniuje važiuoja iš Klaipėdos teuždirbdami 800 litų, tai pagarbą tenka atiduoti ir jiems...

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen