Baimė (II)

Neseniai rašiau apie šalyje atsirandančią baimę, kuri nukreipta prieš kiekvieną bandantį galvoti kitaip, nei norisi dabartinei šalies nomenklatūrai. Panašu, kad baimės užkratas plinta kaip maras. Ir dargi ten, kur jos turėtų būti mažiausia, ten, kur drąsos turėtų būti įkvepiamas kiekvienas bijantis, – profesinėse sąjungose.
Baimė pasižiūrėti į veidrodį, išklausyti oponento nuomonės, net jeigu ji ir labai nemaloni ir net nepagrįsta; baimė, kad tavo nuotrauka neatsidurtų tame pačiame laikraščio puslapyje su tavo a priori „nurašytu“ veikėju, ypač jei jo nuotrauka kiek didesnė; baimė, kad tavo nariai sužinos apie krentančius organizcijos reitingus arba tavo kolegų iš konkuruojančios profsąjungos nuveiktus darbus; baimė, kad tavo "ginami" žmonės, suvoks, kad jie dirba vergovės sąlygoms; baimė suvokti, kad tavo organizacija ant žlugimo ribos ir baimė, kad nė vienas nebetikės, jog tu nieko nebijai...
Baimė, baimė, baimė... Aš irgi bijojau. Su baime 15 mėnesių (tiek redaguoju laikraštį „Lietuvos profsąjungos“) laukiau, kada gi pagaliau kas nors pasakys ką nors apie mano darbą. Pagyrimų dar sulaukdavau, tačiau kritikos – ne (neskaitant isteriško vieno veikėjo aprėkmo, kad neįdėjau į laikraštį jo svarbaus "pasitarimo", į kurį buvau pakviesta likus valandai iki jo pabaigos ir banketo pradžios). Prisiminiau vieną posakį, kad nespardo tik nudvėsusio šuns ir net pati norėjau užvesti diskusiją (nors tai visai ne mano darbas, tam yra sudaryta redakcinė komisija), tačiau... išsigandau. Jutau, kad vėl viskas prasidės ir baigsis taip pat: viena iš įstaigos, leidžiančios laikraštį, dalininkių – LPSK – pradės burnoti ant laikraščio apskritai, retai pateikiant tiek pagrįstus, tiek nepagrįstus argumentus turinčius įrodyti faktus (beje, beveik visada redakcijai už akių), o baigsis dalininkų susirinkime priimta nuostata, kad laikraštis turi rašyti ne vien apie LPSK ir atspindėti ne vien LPSK poziciją. Pirma – prenumeratoriai, paskui tai, kas redakcijai atrodo aktualu. Karts nuo karto parašyti ir apie kitas Lietuvoje veikiančias profsąjungas įpareigoja, pagaliau, ir laikraščio pavadinimas.
Taigi žinojau, kad anksčiau ir vėliau diskusija kils, aišku negalėjau numatyti, kad ji bus tokia originali – su slaptais "suokalbininkų" pasimatymais, keistų raštų rašymais visiškai net nepasigilinus į realią situaciją ir, žinoma, kulminacija – LPSK valdybos posėdžiu, kur, mano žiniomis, purvo porcija buvo gerokai solidesnė, nei paskutiniajame bandyme įvesti LPSK cenzūrą maždaug prieš pusantrų metų. Pabaiga gali būti irgi originali, bet čia, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.
Iš tikrųjų, gal imtum ir pradėtum pats savęs nekęsti, kad jau tavo darbu nepatenkinta tokia daugybė žmonių. Tačiau žinojimas, kad tave palaiko solidžiausios, tikros profesinės sąjungos, tiksliau, jų lyderiai, kurie dar NEBIJO nei savęs, nei kitų, įkvepia kovai.
Beje, kaip ir kiekviename dvokiančiame reikale būna ir teigiamų dalykų. Štai jeigu ne buvusio įžymaus profsąjungų veikėjo Algirdo Syso troškimas sunaikinti tuomet dar Lietuvos profsąjungų centrui priklausiusias „Lietuvos profsąjungas“, jos dabar tebūtų tik dar vienas LPSK "organas". Tačiau akivaizdūs siekiai, kad po dviejų centrų susijungimo į konfederaciją laikraštis tylutėliai dingtų iš akiračio, tuometinį redaktorių Juozą Stepšį paskatino jį gelbėti. Tada ir buvo įsteigta viešojo įstaiga, atsirado daugiau laikraščio dalininkų, tokiu būdu užtikrinant, kad vienam vadui panorus žurnalistai nebūtų šokdinami pagal jo dūdelę. Pagarba redaktoriui, kad atlaikė tą ir dar daug kitų bandymų laikraštį „uždusinti“. Prisipažįstu, aš turbūt būčiau nepajėgus. Ir tik jo dėka turime nepriklausomą (žinoma, tik sąlyginai, juk priklausome nuo bendros idėjos ir prenumeratorių) profsąjungų spaudą, kuo pasigirti negali, manau, net taip mūsų garbinami pilietinės visuomenės elitas – skandinavai.
Dar vienas geras dalykas, „išėjęs iš to blogo“, - nepriklausomas tinklalapis lprofsajungos.lt. Didelių veikėjų noras kontroliuoti, cenzūruoti ir visaip kitaip po padu turėti bet kokį viešą reikalą, paskatino kurti šį projektą. Atrodo, tai pasiteisino, jis populiarėja ir gana sparčiai.
Nuoširdžiai dėkoju visiems mus palaikantiems!

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
P.S. Beje, aš irgi esu profesinės sąjungos narė