Einšteinas: „Kodėl socializmas?“

Albertas Einšteinas (1879-1955) – absoliučiai daugumai žinomas žymiausias XX a. fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas. Tačiau, matyt, retas žino, jog jis buvo socialistas ir to neslėpė. Pirmajam JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ (beje, leidžiamas ir dabar) numeriui jis parašė esė „Kodėl socializmas?“. Leidinys pasirodė 1949 metų gegužę.
A.Einšteino mintys nepaprastai aktualios ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Siūlome dalį šios esė, kurią į lietuvių kalbą išvertė leftas.info
„Dabar aš galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba net gi jo ekonominiam egzistavimui
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai pastoviai akcentuojami, tuo tarpu kai socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu aš laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t.y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti ir didžiąja dalimi yra atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne pilnai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja ir darbo vietą ir kiek didelį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad net gi teorijoje darbininko alga nenustatoma tuo, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies todėl, kad techninis vystymasis ir gilėjantis darbo padalijimas skatina vis didesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. Dėl to liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėse sąlygose tiesiogiai ar netiesiogiai privatūs kapitalistai neišvengiamai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai naudoti savo politines teises.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati-kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, tai gamybos priemonės (kapitalas) yra privati nuosavybė ir jų valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, šia prasme tokio daikto, kaip grynas kapitalizmas, neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad dėka ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų darbininkams pavyko pasiekti kiek pagerintą „darbo sutartį“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena pastoviai bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga realizacijos rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenamas sunkus nepriteklius.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad tai visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekimas kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų kapitalo kaupimą ir naudojimą daro nestabiliu, kas sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir tą atskiros asmenybės socialinės sąmonės sužalojimą, apie kurį aš jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gerybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, būtent, sukuriant socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų pasiekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą atitinkamai pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymusi, žmogaus išsilavinimas vystytų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo“.