Lapkričio 22 d. savo namuose rastas vieno vienišo žmogaus lavonas. Šio žmogaus vardas ir pavardė – Leonidas Malomūžas.Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė prieš aštuonerius metus, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą, kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai. Mažas aktyvus žmogus, kuris stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbių, aiškino, kad jis “liautųsi”. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą, o paskui jį skubiai atleido iš darbo. Profsąjunga kreipėsi į teismą. Teismas pripažino, kad atleidimas neteisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS. Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo L.Malomūžą grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba. Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo. Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas vilkino bylą beveik 4 mėnesius. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų. Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios Socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės. Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį: juk tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija (nuotr.). Tai nedavė jokių rezultatų. Teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur nedirbo išgyvendamas nuolatinį stresą.Atėjus į valdžia naujai koalicijai, tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su naujuoju Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris, išgirdęs Malomūžo istoriją, pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacijos apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita "korupcijos lizdą". Bet - kaip įprasta Lietuvoje - kai tik suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kurių jis, beje, negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija.Neradęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Ir štai neseniai Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet .... bet, Leonidui tai šiuo metu JAU nebesvarbu.
Vladimiras Troščenka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą