Buvo buvo, kaip nebuvo

Prieš beveik septynerius metus išėjo paskutinis laikraščio "Lietuvos profsąjungos" numeris. Vėliau jis tapo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos naujienlaiškiu, o dar vėliau ir visai išnyko.
Rengiant tą vasaros numerį dar nebuvo žinoma, kad jis bus paskutinis, tačiau tokios nuojautos jau lankė. Neveltui numerio vedamajame buvo užsiminta apie užsidarančias vienas ir atsidarančias kitas duris.
Filmavo (filmuojamajai net nepastebėjus) ir vaizdo įrašą montavo - bendražygis ir labai geras draugas Juozas, pats ilgiau nei dešimtmetį redagavęs "Lietuvos profsąjungas".

Naujo sezono startas

Jau greit 12 m. kaip gyvuoja portalas lprofsajungos.lt. Iki 2011 m. - kaip popierinio laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ palydovas, o šiam žlugus, - savarankiškas profsąjunginių naujienų internetinis puslapis. Du žmonės, save išdidžiai vadinantys vieninteliais Lietuvoje profesinių sąjungų žurnalistais, seka darbuotojų judėjimo aktualijas ir pagal išgales apie jas rašo. Išgalės priklauso nuo to, kiek laiko lieka atlikus pagrindines pareigas ir įsipareigojimus, nes ši veikla mums – pomėgis, kuris apsimoka tik morališkai.

Neslėpsim, dažnai pagalvojam „Ir kam mums to reikia?“, „Jau gana“ ir pan. Bet visada kas nors sulaiko: nenoras prarasti tiek metų kurtą įdirbį; noras palaikyti išties puikiai dirbančius profsąjungų lyderius (jų, deja, nėra daug) bei išlaikyti šiokią tokią įtaką (viešumo galia), o pagaliau – išlikti mūsų nemėgstančiųjų pykčiui (tokių, deja, irgi yra).

Ir šį sezoną nesudėjome rašiklių, bandysim toliau žvalgyti darbuotojų judėjimo kelius ir takelius.

Ačiū Giedriui, kuris už labai simbolišką užmokestį sutiko atnaujinti dešimtmetį nemodernizuotą tinklalapį.

(Išsi)kalbėjimo galia

„Žiūriu, kad per dvidešimt metų baigiam Lietuvą sugriauti“, - sako į redakciją paskambinęs pilietis ir beria siūlymus, ką valdžia turėtų daryti, kad to neatsitiktų. Reikia taip „sudėlioti“ minimalią mėnesio algą, kad komunaliniai mokesčiai nuo jos sudarytų 30 proc., kurti darbo vietas, kad augtų vidurinė klasė, įsteigti valstybinių parduotuvių tinklą, kuriame kainos būtų mažesnės nei privačiose prekyvietėse ir t.t.

Jis mandagiai išklauso mano komentaro, jog pokalbiais ir net straipsniais nepriversime valdžios aparato pasukti kitu, žmonėms palankesniu keliu, jog mūsų bėda ta, kad organizuotai neginame savo teisių, ir toliau kalba „apie pasaulinę praktiką“, kurią riektų perkelti į Lietuvą...

Vis iš naujo mane nustebina faktas, kiek dar daug žmonių Lietuvoje galvoja, kad tereikia žiniasklaidai pasakyti savo nuomonę, pasipiktinimą, pageidavimą ar pasiūlymą, ir staiga visa Lietuva (ypač valdžia) atsitokės ir stos tas šviesus rytojus. Jie nuoširdžiai tiki, kad niekas iki jų to nedarė, todėl tas gyvenimas toks blogas...

Neslėpsiu, tai piktina, tačiau juk žmonių nepakeisi. Reikia tiesiog išklausyti. Pakalbėjo žmogus, išsiliejo, gal jam kiek pagerėjo. O gera vienam – gerai gal bus ir kitiems...

RMP 

O tempore o mores!

Konfliktai, konkurencija tarp profsąjungų – keistas, su racionalia veikla nesuderinamas skandalingai šlykštus dalykas. Bet, deja, profsąjungų (tiksliau - jų lyderių bei "aparato") kasdienybėje yra vienas iš prioritetų. Faktų toli ieškoti nereikia. Štai Solidarumo atstovė PN Haidparke rašo: laimi mūsų konkurentai darbdaviai, tarp jų – LPSK. 

Argi kita, kaimyninė, profsąjunga, centras priskirtina prie su darbdaviais gretinintų oponentų? Nejaugi eiliniai profsąjungų nariai kalti, kad jų lyderiai pjaunasi, stengiasi vienas kitą pažeminti, užtemdyti, nurungti?

Solidarumas (Balsienės) susikūrė ir buvo Landsbergio-Vagnoriaus palaikomas tam, kad atliktų politinę funkciją – nustelbti, atsverti „raudonąsias“ profsąjungas. Bet jau praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, ir ši politinė funkcija turėjo atmirti, kaip kad į profsąjungų istorijos paraštes nuriedėjo korumpuota skandalingoji Solidarumo kūrėja. O priešiškumo nuodėguliai vis dar rūksta...

Ne gražesni dalykai vyksta ir kitose profsąjungose. Štai švietimo profsąjungos, kurių, atvirai kalbant, yra perteklinis kiekis. Iš jų trys - demonstruoja gėdingą kovą dėl "vietos po saule".
Prasidėjo nuo to, kad prieš keltą metų du lyderiai-buvę aršiausi priešininkai, kone fiziškai nekentę vienas kito –  dabar susivienijo. Tai būtų sveikintina. Bet atrodo, kad juodu suartino bendras „priešas“, vis dar gyvuojanti LŠDPS. Aljansas stengiasi nurungti, pažeminti, ignoruoti trečią lyderį - jauną LŠDPS vadovą, kuris bando veikti savo galva, nepaklusti diktatui iš šalies. Du profsąjungų „asai“net raštą ministrui rašė: nesiderėkite su LŠDPS, nes ji vargu ar turi narių. O juk abu šie skundikai prieš keletą metų nemažai prisidėjo, kad didžiausia įtakingiausia šalies profsąjunga - tuometinė LŠDPS būtų suskaldyta.


Prieinama iki anekdotiškų situacijų: sutinkame dalyvauti koordinuojant veiksmus, bet su ta sąlyga, kad nedalyvautų trečiosios profesinės sąjungos vadovas. (Na, tarkim X šalies prezidentas pareiškia: su Y šalimi derėsimės, bet derėsimės, jei šaliai atstovaus ne Y prezidentas, o Y viceprezidentas). Ponai švietimo vadovai–išsilavinę inteligentai (vienas – net garsus istorikas) tokiu būdu spjauna ne į jiems „nepriimtiną“ kolegą (kuris, atrodo, irgi buvo priverstas priimti negarbingų žaidimų taisykles), o į 2 ar 3 tūkstančius eilinių profsąjungos narių, įgaliojusių jauną vyrą būti jų vadovu. Ir kol kas juo dar pasitiki.

Bet kitais atvejais parėkauti profsąjungos narių vardu visi nevengia. Ir apie demokratiją, toleranciją papostringauti. O apie profsąjungų vienybę ir būtinynę susivienyti visi be išimties kalba ir mąsto kone 24 valandas per parą...

O tempora o mores! - Kas per laikai, kas per papročiai!

JS

Eilinį kartą valdžia „išdūrė“ profsąjungas. Gal jau laikas pradėti veikti?

Socdemų vedama valdžia jau net nevaidina atstovaujanti darbuotojams. Su didžiausiu Lietuvos nacionaliniu profsąjungų centru (LPSK) pasirašiusi bendradarbiavimo susitarimą (niekada nesupratau, kodėl profsąjungoms tų susitarimų iš viso reikia) Lietuvos socialdemokratų partija spjovė jam ir visai tautai į veidą.

Gudriai nukėlęs Darbo kodekso priėmimą iš dienos, kai buvo numatytas profsąjungų mitingas, Seimas, kukliai stebimas negausaus profsąjungų atstovų būrelio iš tribūnų, su Darbo kodeksu „susitvarkė“ per vieną dieną. Tiesa, profsąjungų atstovai taip ir nesulaukė Seime jo priėmimo, nes po pietų išskubėjo į Trišalės tarybos posėdį, kuris, kaip ir absoliuti dauguma kitų, neturi jokios įtakos  nė vienai šalies gyvenimo sričių.

Čia paprastai dvi pusės (darbuotojų ir darbdavių atstovai) tik „pasibėdavoja“, jog trečioji pusė – valdžia – nekreipia dėmesio į socialinius partnerius ir jų pasiūlymus. Vyriausybės atstovai čia neturi jokių derybinių galių, jie ateina su vienokia ar kitokia valdžios pozicija. Geriausiai tai iliustruoja „diskusijos“ dėl minimalios algos (MMA) kėlimo: kai valdžia būna nusprendusi, kad kels (dažniausiai, rinkimų metais), nesupratingumu kaltinami verslininkai. Kai profsąjungos reikalauja didinti MMA, bet metai – ne rinkimų, tuomet valdžios atstovai prie sienos kala profsąjungas, esą jos norinčios sunaikinti verslą Lietuvoje.

Jeigu profesinės sąjungos Lietuvoje turėtų, atsiprašau, kiaušus, jos jau seniai būtų pasitraukusios iš šitos nei socialiniam, nei juo labiau dialogui atstovaujančios institucijos. Deja, kažkokių baimių vedami profsąjungų atstovai (atseit, į Trišalę tuomet bus pakviestos kitos profsąjungos) toliau leidžia iš savęs tyčiotis. Dabar turbūt klupdamos prašysis pas Prezidentę.

O kas toliau? Vėl po atostogų trinsite kelnes (ir sijonus) begaliniuose posėdžiuose, diskusijose, staluose, pasirašinėsite beverčius susitarimus, pareiškimus, gal net – manifestus. Bet gal jau laikas pradėti veikti? Štai visiškai neformalus jaunimo sąjūdis iš Kauno sugeba surengti protestus, ir jau ne tik Kaune. O gal ir nuo jų atsiribosite, kaip tąsyk, 2009 m. sausį?

Mergaitė Raudonais Bateliais

Viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi

Redakcijos komentaras

Profesinių sąjungų lyderiai apie vienybę kalba gana dažnai. Tais klausimais rengiami apskritųjų ir kitokių  stalų diskusijos, prirašoma nieko konkretaus nesakančių rezoliucijų, tačiau situacija nesikeičia. Narių nedaugėja, pasak statistikų, - net mažėja, o profesinių sąjungų – vis tiek pat, kartas nuo karto net randasi ir naujų.

(Beje, neseniai  rasta statistikos departamento  klaida: nauju metodu vieno centro lyderis priskaičiavo, kad profsąjungos sudaro ne 8 proc. visų darbutojų, o net 15!).

Pastaruoju metu jau ir apie efektyvų bendradarbiavimą sunku kalbėti, nes nacionaliniai centrai (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija - LPSK, Lietuvos darbo federacija - LDF ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“) veikia taip, tarsi dalyvautų varžybose, - kas greitesnis, kas gudresnis, nebeaišku nei kas su kuo, nei už ką. Deja, tokiu atveju nelaimi niekas, bent jau – ne darbuotojai.

Po 2002 m., kai į LPSK susijungė Lietuvos profesinių sąjungų (LPS) centras ir LPS susivienijimas, daugiau mažinti nacionalinių centrų skaičių niekas nesiėmė. Priešingai, dargi atsirado naujas – Profesinių sąjungų lyga. 

Sakoma, kad reformos prasideda tada, kai baigiasi pinigai. Yra toks vienas centras – Lietuvos darbo federacija, kuriam pinigai, kalbama, buvo besibaigią. Net buvo skelbiama apie būsimą LDF ir LPS „Solidarumas“ susijungimą, tačiau pinigų arba idėjų, kaip jų gauti, matyt, atsirado, nes atnaujintame LDF puslapyje publikuojamame straipsnyje apie neseniai įvykusį ataskaitinį organizacijos suvažiavimą jokių užuominų apie jungimąsi nėra.

Beje, šios dvi minėtos organizacijos – Nepriklausomybės laikų produktas. Jos buvo sukurtos kaip atsvara vadinamosioms „raudonosioms“ profsąjungoms (LPSC ir LPSS), kurios su daugiau ar mažiau pakitusia struktūra atėjo iš tarybinių laikų.

Tik Profesinių sąjungų lygos atsiradimas nebuvo susijęs nei su politika, nei su ideologija. Tai tapo priebėga neišrinktiems arba su kolegomis kitose profsąjungose susipykusiems piliečiams. Vedama buvusio LDF pirmininko Vydo Puskepalio ši organizacija priglaudė profsąjungas ir žmones iš to paties LDF'o ir „Solidarumo“. Tačiau net ir šis „nukraujavimas“ nepaskatino pastarųjų organizacijų jungtis.

Tiesa, dar yra dvi kauniečių organizacijos (gimusios iš vienos dėl lyderių nesutarimo), kurios save tituluoja nacionalinėmis. Tačiau jos nesijungs nei tarpusavyje (nes kartu jau buvo), nei su kitomis profsąjungomis. Juk niekas nenori turėti bendrų reikalų su gana konfliktiškais žmonėmis, kurie kartais net nesibodi apskųsti kolegas ar jų pasirašytas kolektyvines sutartis teismui.

(Beje, dar viena įdomi tema - gal net mokslinė - profsąjungininkų bylinėjimasis tarpusavyje, tačiau šį kartą ne apie tai).

Ne ką geresnė, o greičiau – blogesnė padėtis yra su vadinamosiomis šakinėmis organizacijomis. Dar lyg ir suprantama, kad kiekvienas centras turi po vieną švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. organizacijas. Tačiau tai – ne riba. Vien švietimo profsąjungų centrai turi po kelias. Tiesa, neseniai Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, išėjusi iš LDF ir laikinai prisiglaudusi prie „Solidarumo“, prisijungė prie Mokytojų profesinės sąjungos. Pastaroji, beje, Konfederacijai priklauso net du kartus: atskirai ir Švietimo ir mokslo profesinių federacijos sudėtyje.

Nors Krikščioniškosios švietimo profsąjungos ir neliko, tačiau „Solidarume“ vis dar yra kelios švietimo darbuotojams atstovaujančios organizacijos: neseniai į ją įstojusi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) ir (kalbama, vos kelis narius teturinti) Švietimo ir mokslo profesinė sąjunga „Solidarumas“.

O kiek dar yra „palaidų“ organizacijų, kurios nusivylusios visais centrais, veikia atskirai: Klaipėdos Edvardo Šalkausko, Šiaulių Felikso Juciaus ar tas pats Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS).

Turbūt pagrindinis trukdis jungtis profsąjungoms, - lyderiai. Panašu, kad šie iš posto  išeina tik į pensiją  ar į Seimą (viena lyderė, tiesa, buvo išėjusi gimdyti ir auginti vaikelio, tačiau po to į profsąjungą nebegrįžo). Beje, nesunku įsivaizduoti, kad pabuvus pirmininku, rasti tinkamą darbą nėra lengva dėl darbdavių požiūrio. Juk bent 90 proc. jų mano, kad profsąjungoms priklauso, o juo labiau joms vadovauja tik veltėdžiai rėkautojai. Į politiką lengvai irgi neprasimuši, iki šiol užsibūti ten pavyko tik Algirdui Sysui.

Su lyderiais susijusi ir antra problema – kai kuriais atvejais jų būna per daug, nes kai vienoje organizacijoje atsiranda keli, tai randasi ir nauja organizacija. Ypač pasisekė švietimui: buvęs LŠDPS pirmininkas Aleksas Bružas turėjo du pavaduotojus, o dabar vietoj vienos turime tris profsąjungas.

Taigi kliūtys profesinėms sąjungoms jungtis – lyderiai ir ideologiniai-veikimo nesutarimai. Todėl užuojautos verti darbuotojai, kurie nusprendžia organizuotis į profesinę sąjungą ir turi pasirinkti, į kokį darinį jungtis. Galima rinktis pagal pirmininko (-ės) patrauklumą, narių skaičių (nors realaus skaičiaus jums greičiausiai niekas nepasakys), dislokacijos vietą ir t.t. O ar kas žino, kaip dažnai atsitinka, kad darbuotojai, sužinoję, kiek tų profesinių sąjungų yra, iš viso numoja į jas ranka?

Na, o kaip „apačios“, jos lyg ir turėtų daryti spaudimą lyderiams dėl jungimosi. Žinoma, nariai nori vieno stipraus centro su aiškia struktūra, tačiau ne taip labai, kad imtųsi realių veiksmų.  Ne čia prioritetas. Gilintis į situaciją nėra kada, tenka kautis su savo vietiniais darbdaviais. Daug paprasčiau pasitikėti savo lyderiais bei jų kalbomis, kad tie „kiti“ yra blogi, nes parsidavę partijoms, kapitalui ar pačiam velniui.

Tiesa, viena iniciatyva iš apačios buvo įgyvendinta. Naftininkų profesinė sąjunga inspiravo Energetikos ir Chemijos pramonės profsąjungų jungimąsi ir buvo sukurta Pramonės profesinių sąjungų federaciją. Vėliau jai atiteko ir Statybininkų profsąjungos turtas, nes narių, pasirodo, ten beveik nebuvo. Tačiau faktas, kad narystė federacijoje per ketverius metus gana drastiškai sumažėjo, rodo, jog kažkas su ja negerai.

Kartais galvoji, kad geriau neberenovuoti beviltiškai apgriuvusio pastato,  o statyti  naują. Tačiau su profesinėmis sąjungomis tai nėra taip parasta, sėkmės pavyzdžių čia nedaug. Sėkmingiausias čia bus NPPSS, kuris išaugo į solidų darinį, tačiau pasirinko atsiskyrėlio dalią. Iš pradžių greičiausiai netenkino pasiūlytos jungimosi prie nacionalinių centrų sąlygos, vėliau jau ir būtinybės tokios neliko. Tiesa, buvo bandymų kurti dar vieną centrą, į kurį įeitų tuo metu niekam nepriklausiusios organizacijos, tačiau vėlgi skirtumų, turbūt, radosi daugiau nei panašumų. 

Taigi, kad ir kaip profesinių sąjungų lyderių dauguma save ir kitus drąsintų, jog viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi, tačiau, deja, taip nėra. Suprantama, yra paprasčiau nežiūrėti į veidrodį ar neigti diagnozę, tačiau tai reiškia tik lėtą merdėjimą. Antra vertus, gal ir neskauda, juk  mirtis ne tavo, o tik kažkokios organizacijos...

Rusijos grėsmė Lietuvai – vidinio saugumo garantas

Nors mane jau sunku nustebinti, bet Lietuvoje vis randasi detalių, kurios, kaip pasakytų vokiečiai, meta ant palmės. Demokratijos regresas, šalies militarizavimas, karinė isterija – tai reiškiniai, prie kurių po truputį pripranti ir pradedi žiūrėti kaip į blogą, užsitęsusį sapną. Tačiau šių reiškinių detalės vis peržengia mano fantazijos ribas. Pastarasis atvejis: aktorės Beatos ir fotografės Neringos meninis projektas „Jie laimėjo loteriją“, kurio esmė – šauktinių uniformomis apsirengusių ašarojančių vyrų fotografijos, sukėlusios masinę isteriją, paskandinusią Lietuvą ašarų jūroje. Beje, į tai sureagavo net kitą dieną metinį pranešimą skaičiusi Lietuvos Dalia („gal nereikės ir privalomojo šaukimo ir niekam verkti taip pat“).

Menininkės savo projektu sumanė sugriauti archajinius stereotipus, kad vyras turi būti karys, gynėjas, o tie, kurie nenori eiti į kariuomenę yra „myžniai“, bailiai ir bobos. Jos pabrėžė, kad jautrumas, švelnumas, emocionalumas, pacifizmas yra savybės, kurios tinka ir moterims, ir vyrams. Taip išsakyta ir kritika sunkiai sveiku protu suvokiamai šauktinių atrankai loterijos būdu.

Tuoj po fotografijos projekto pristatymo pasipylė patyčios. Viena jų – kontraprojektas „verktinai“: socialiniuose tinkluose plinta visokios šlovės žinomų (ir nelabai) vyrų fotografijos su perkreiptais veidais besiskundžiančių „per dideliais mokesčiais“, „per brangiu šildymu“ ir pan. Šio projekto vienas iniciatorių 15min.lt žurnalistas Černiauskas LRT ryto laidoje turėjo progos su Beata susitikti akis į akį. Nors visas „verktinių“ projektas, mano nuomone, tėra šlykštus pasityčiojimas iš kūrėjų išsakytos pozicijos, žurnalistas laidoje sakė, kad „verktiniai“ - irgi meninė išraiška. Jie neva pasirinkę humorą, norėdami parodyti, „kad tai ne ta vieta, kur reiktų lieti ašaras“. Jis teigė būtų „plojęs stovėdamas“ menininkių idėjai, tačiau dabar – kontekstas ne tas. Kai jaučiama tokia Rusijos grėsmė esą reikia būti labai atsargiems, nes Rusijos propaganda tuoj pat viską panaudoja prieš Lietuvą.

„Aš atsisakau vertinti savo kūrybą ir idėjas per Rusijos grėsmės prizmę“, - atsakė Beata ir aš pirmą kartą per ilgą laiką pajutau pasididžiavimą žmogumi, rodomu per LRT. Dar ji pridūrė: „Mes gyvename laisvoje šalyje ir šita laisve mes pasinaudojome. Galbūt kažkam atrodo, kad neatsakingai, galbūt naiviai, bet mes pasinaudojome laisve kaip kūrėjos. Aš jaučiuosi teisi“.

Ir tada aš supratau, kad didžioji dalis Lietuvos (įskaitant ir didžiąją dalį žiniasklaidos) saugiai jaučiasi tik tada, kai virš galvų „kaba“ grėsmė, nes su laisve tiesiog nežino ką daryti (valdžiai ta grėsmė, žinoma, turi kitą teigiamą poveikį – lengviau valdyti tautą, užkardyti visokius pilietinius pasireiškimus). Todėl ir lojama ant tų, kurie jaučiasi piliečiais ir naudojasi laisve kurti, reikšti nuomonę, išsakyti kritišką viešajai opinijai (kad ir kas tai būtų) poziciją.

Ir tai šalis, kuri susitapatino su prancūziškuoju „Charlie Hebdo“. Net nejuokinga.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Kovos laukas ir natūraliai gimstantys susitarimai

Solidus dienraštis „Verslo žinios“, komentuodamas kuriamą Lietuvos socialinį modelį teigia, kad mokslininkų pasiūlymai kelia darbdaviams nerimą, o profsąjungoms tuo tarpu kai kurie siūlymai esą „turėtų skambėti kaip muzika“. Omenyje turima peršama neva „priverstinė“ kolektyvinių sutarčių tvarka. „Būtent jos (profesinės sąjungos – red.) ne vienus metus trišalės tarybos posėdžiuose kalba, kad didžiąją dalį svarbiausių klausimų reikia spręsti per kolektyvines sutartis. Kitaip tariant, įmonėse kurti profsąjungas. Dabar profesinės sąjungos atstovauja tik nedidelei daliai samdomų darbuotojų ir jų skaičius vis menksta – nuo pernai buvusių 10% jis susitraukė iki 8% samdomų darbuotojų. Jei jų gretos išsiplėstų, profsąjungos būtų dosniau pamaitintos, įskaitant ir valstybės finansinę paramą“, - teigiama „Verslo žinių“ redakcijos komentare.

Nesiimu spėlioti, kokią valstybės finansinę paramą omenyje turi komentaro autoriai, bet suprantu, kad Lietuvos verslui atstovaujančiai žiniasklaidos priemonei stiprių profsąjungų perspektyva nėra simpatiška. Didesnį nerimą kelia paskutinė komentaro pastraipa:

„Socialinio modelio kūrėjai, besižvalgantys į Skandinavijos patirtį, turbūt užmiršo, kad profsąjungos tose šalyse savo tikslų pasiekia protingais pasiūlymais, o ne pasitelkdamos lobistus keistiems įstatymams kurti. Kur susitarimai gimsta natūraliai, priimami ir normalūs sprendimai. Lietuvos profsąjungos vis dar neatsikrato sovietinių laikų papročių, vyksta kapitalo ir darbo kova – kaip kad 1917 m. Darbdaviai gal ir neprieštarautų kolektyvinėms sutartis, tačiau prievartos mechanizmas kelia natūralų pasipriešinimą. O lietuvių profsąjungos, užuot mėginusios kurti pridėtinę vertę abiem pusėms, moderniai mąsčiusios ir ieškojusios jungčių, savo veiklą teberegi kaip kovos lauką – su šūkiais ir raudonomis vėliavomis“.

Čia žurnalistams derėtų priminti tų pačių Skandinavijos šalių istoriją ir tuos kovos laukus, kurie būtent ir atvedė šalį prie tokios situacijos, kai „susitarimai gimsta natūraliai“. Imkime Norvegiją, apie kurią sklando stereotipas esą ten gera gyventi, nes šalis turtinga dėl gamtos išteklių. Tačiau 80 proc. narystę turinčios Norvegijos profsąjungos dar mena tuos laikus, kai už dialogu grįsta modelį teko pakovoti ir su šūkiais, ir su vėliavomis (beje, raudonomis), ir net su kraujo praliejimu.

Norvegija nepriklausomybę paskelbė 1905 m., tuo metu ji buvo viena iš skurdžiausių Europos šalių, o ketvirtasis praeito amžiaus dešimtmetis buvo pažymėtas gana smurtingais konfliktais tarp darbo ir kapitalo: streikas, lokautais ir pan. Pavargę nuo smurto dvi šalys – darbuotojai ir darbdaviai – susėdo prie vieno stalo ir nusprendė, kad daugiau taip tęstis negali. Pavyko rasti būdą susitarti, abi pusės suprato, kad socialiai orientuota, socialinio dialogo principais besivadovaujanti šalis yra stabilumo ir gerovės garantas.

Ir išties Norvegija pagal įvairius kriterijus Europoje ir pasaulyje užima pirmąsias vietas, tuo tarpu Lietuva pirmauja dažniausiai tik pagal neigiamus pasiekimus: emigracija, savižudybės, santykių šeimoje kokybė, alkoholizmas, korupcija, nelaimingų atsitikimų darbe skaičius ir t.t.

Todėl nereikia Lietuvos profsąjungų kaltinti kovingumu, priešingai, joms jo gerokai trūksta. O raudonų vėliavų gąsdintis irgi nederėtų, nes nuvažiavę į Norvegija netyčia galite pamatyti ir tokį vaizdelį (ž. nuotr.).

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

ISTORINĖ SAUSIO 16-JI: GUMINĖMIS KULKOMIS PRIEŠ PROFSĄJUNGAS

Sukako penkeri metai, kai Lietuvos valdžia pirmą kartą panaudojo gumines kulkas savo piliečių atžvilgiu. Trijų profesinių sąjungų centrų surengta masinė protesto akcija, virto nedidelėmis riaušėmis (buvo išdaužta pora Seimo langų), o išsigandusi tuometinė Kubiliaus vyriausybė prieš riaušininkus panaudojo ašarines dujas ir šaudė į juos guminėmis kulkomis. Buvo sunkiai sužalotų.

2009 metai, ko gero, buvo aukščiausia profsąjungų ir su jomis ėjusių kitų visuomenės grupių PROTESTUOJANČIO aktyvumo viršūnė. Kaip tik 2009 metais profsąjungos buvo vertinamos iki šiol palankiausiu apklausų reitingu: palankiai 51 proc.- nepalankiai 30 proc.. Toliau - stagnacija.

Kubiliui reikia segti medalį (ką ir daro Grybauskaitė) už taktiką profsąjungų ir runkelių atžvilgiu: iš pradžių - guminės kulkos, paskui - Nacionalinis susitarimas krizės "vadovėlinio" suvaldymo fone. Realybėje - ciniškas problemų sprendimas runkelių klasės, jaunų šeimų, pensininkų sąskaita.

Profesinės sąjungos, ryškiausia visuomenės akyse jų figūra - Černiauskas, po 2009 m. sausio 16 d. subliūško. Gavę ašarinių dujų ir - landsberginėje Lietuvoje pirmąsyk - guminių kulkų profsąjungų lyderiai rimtai išsigando. Černiauskas skubiai paskelbė (kartu su Jašinskiene ir Puskepaliu) atsiribojimo pareiškimą. Buvo iškviesti į teismą - nuo bausmių "išsivyniojo".

Bet baimės grūdas linkęs prigyti ir vešėti. Vėlesnės akcijos Černiausko ir jo bendražygių atidėliojamos, simuliuojamos. Nors pačioje LPSK taryboje kilo idėja ir buvo patvirtinta surengti akciją eilinę sausio 13 d., paskui išsigąsta - ji sutapo su įvykių prie TV bokšto DEŠIMTMEČiu (tarsi profsąjungų akcija būtų buvusi su juo disonuojantis karnavalas!). Paskui sutrukdė žymaus poeto laidotuvės, negauti leidimai pan. Galų gale pasukta lengvesniu keliu - pražygiuoti paskui valdančiuosius (ar būsimus valdančiuosius) socialdemokratus, jų eisenos uodegoje.

Kai dėl Sausio 16 minėjimo (berods, ketvirtųjų metinių proga būta sumanymo minėti), penkmetį profsąjungos pratylėjo. Gruodžio 5 d. surengtas varganas profsąjungų lyderių, pensininkų ir keleto entuziastų grupių iš rajonų mitingas (neva "tūkstantinė minia", anot J.Matuizienės leidžiamo laikraščio) iš tikrųjų buvo tik graudi 2009 m. sausio 16 d. karikatūra.

Baimė ir - deja, jau susiformavusios vartotojų visuomenės - Maximų lankytojų - konformizmas vis labiau įsigali. Kad ir koks VIS DAR šaunus atrodytų Černiauskas, šios inercijos įveikti šiandien jis jau negali, net jeigu ir norėtų. Protingieji centrai, šakos rašo ir vykdo projektus. Vietoj sausio 16 mūšių (klasių kovos) - "socialinis dialogas" su kavute, nemokamais pietumis bei nakvyne Trakuose ar Dubingiuose.

Nesusimąstant, KAS šiuos žaidimus finansuoja. Ir KAM tas "socialinis dialogas" naudingesnis - darbo žmogui ar kapitalui.

Juozas Steponas

MANIPULIACIJOS NARYSTĖS STATISTIKA

Neseniai nukeliavau į Ignalinos atominės elektrinės Nepriklauomos profesinės sąjungos tinklalapį (http://iaenp.lt/) ir,  perskaitęs informaciją apie LPSK "desanto" susitikimą su šios organizacijos aktyvu, buvau kiek šokiruotas.  Nustebino ten perskaitytame pranešime pateikti duomenys apie profesinių sąjungų narystę. Iš atsakingos LPSK tribūnos profsąjungininkams atomininkams buvę pranešta, kad Lietuvoje iš viso profsąjungoms priklauso apie 150 tūkstančių darbuotojų, o profsąjungų nariai esą pasiskirsto šitaip:

- LPSK tenka 60 proc., t.y. apie 90 tūkstančių narių;

- "Soldarumui" - 10 proc. (t.y. apie 15 tūkst. narių);

- Lietuvos darbo federacijai - 25 proc. (t.y. per 37 tūkst.);

- Kitiems susivienijimams - 5 proc.( t.y. apie 7,5 tūkst. narių).

Jeigu tokie duomenys būtų teisingi, likusius 7,5 tūkstančio turėtų dalintis:

1. Nacionalinis pareigūnų susivienijimas (kuris prieš metus skelbėsi turintis apie 3800 narių);

2. Lietuvos švietimo darbuotojų ps (LŠDPS);

3. nuo jos atskilęs ir persivadinęs buvęs LŠDPS

Žemaitijos susivienijimas;

4. A.Dambrausko vadovaujama kauniškė Jungtinė profesinė sąjunga;

5. K.Juknio vadovaujama kauniškė "Sandrauga";

6. Samdomųjų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO);

7. Lietuvos profsąjungų lyga;

8. Susivienijimas "Socialinė alternatyva" (medikų profsąjungų darinys, įsteigtas vadinamajam projektui įsisavinti)

9. Toli gražu ne viena "palaida", pavieniui veikianti profesinė sąjunga;

Jei minėtame rugsėjo susitikime su atomininkais LPSK generalinė sekretorė J.Matuzienė pranešė, jog LPSK yra apie 90 tūkst. narių, tai LPSK pirmininkas A.Černiauskas balandžio mėn. interviu rusakalbiui savaitraščiui Ekspressnedelia teigė, kad LPSK vienija 60 tūkstančių narių. (Beje, buvo parašyta: 600; matyt, kor. klaida). 

Iš Lietuvos darbo federacijai artimų šaltinių PN sužinojo, kad joje yra ne daugiau kaip 3 tūkstančiai narių (plg. su 37 tūkst.!).

Neįtikėtina, kad "Solidarume" yra 15 tūkst.narių, nepaisant to, kad šis susivienijimas pastaruoju metu, rodos, atsigauna.

Tarkime, kad mūsų pacituotas 150 tūkstančių narių paskirstymas, kuris 2013 m. rugsėjį buvo pateiktas iš IAE profesinės sąjungos svečių - LPSK vadovų tribūnos, galėjo būti ir netiksliai atpasakotas šios organizacijos tinklalapyje paskelbtame renginio aprašyme (beje, pateiktame rusų kalba), bet  LPSK lyderių teikiamų duomenų nesutapimas net ir kalbant apie savo pačių profesines sąjungas, kelią nuostabą.

O  visi tokie faktai akivaizdžiai rodo, jog ne tik kad neturime tikslesnių statistinių duomenų apie narystę šalies profesinėse sąjungose, bet ir esame linkę manipuliuoti skaičiais.

Tiesa, yra dar Statistikos departamentas, kuris, berods, pranešė, kad 2011 metais ps nariai sudarė 10 proc. darbuotojų (Bet jis, pasirodo, remiasi tik profesinių sąjungų deklaracijomis). O  buvęs LPSK lyderis, dabar Seimo vicepirmininkas A.Sysas neseniai teigė, jog profesininėms sąjungoms priklauso tik apie 3 proc. darbuotojų... Tokiu atveju J.Matuizienės pateikiamus 150 tūkstančių narių (kurie pasak jos, sudaro 10-12 proc. visų šalies darbuotojų) tektų padalinti iš 3 ar net 4...

Juozas Steponas

Gegužės Pirmosios minėjimas – išsigimsta?

Daugelis profesinių sąjungų jau nebežino, už ką, prieš ką, su kuo ir kaip šią dieną minėti. Didžiosios – oficiozinės profsąjungos šiemet, kaip ir pernai, nesuko sau ilgai galvos ir šventė žygiuodamos kartu su valdančiąja partija. Šventė neaišku ką, nes socdemai žygiavo kaip nugalėtojai.  Tiesa, šiemet jų buvo gerokai mažiau negu pernai, kai jie dar tik ėjo į pergalę.

Buvęs pareigūnų profsąjungų lyderis Vytautas Bakas savo bloge rašė, kad jis netiki „dauguma tų darbo žmonių gynėjų, kurie šiandien buvo pirmosiose eitynių gretose pasidabinę raudonais šalikais”. Jo esą neįtikino ir plakatai „Kubilius išvarė, mes sugrąžinsim“, o jis pats tuo tarpu šią dieną keliąs „taurę už tuos, kurie šiandien nedirba“.

O štai Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO) net nesistengė „patikėti“ ar „įtikėti“ eitynių organizatorių ketinimais. Šiai organizacijai užteko išminties ir drąsos savaip paminėti šią dieną, o ne atmesti  idėją vien todėl, kad ne tie, ne taip ir ne tą daro. SAMPRO atstovai su kitais keliais kairiaisiais aktyvistais priminė socdemams jų pažadą įvesti progresinius mokesčius, kurių naujosios mokesčių reformos  gairėse nėra nė kvapo.

Taigi vieni jaukiai prisiglaudė prie jau suorganizuoto „šventinio“ renginio, nors švęsti profsąjungoms iš tiesų nėra ką. Iki šiol naudojamės daugiau nei prieš šimtmetį pradėtos ir vystytos kruvinos  darbininkų kovos vaisiais: 8 val. darbo diena, teisę į laisvadienius ir atostogas bei pan. Maža to, labai panašu, kad visa tai laipsniškai prarandame, nes laisva rinka tapusi laukine visiškai nesiskaito su organizuotais darbuotojais. Profsąjungų galia vakarų pasaulyje silpsta, o potarybinėse šalyse ji taip ir nepradėjo realiai augti.

Tuo tarpu kiti (visa laimė, kad jų buvo, nors ir negausiai) vis dėlto nepamiršo kovingos retorikos. Algirdo Paleckio „Fronto“ surengtas mitingas Vilniuje ir Kęstučio Juknio vadovaujamos profesinės sąjungos „Sandrauga“ konferencija Kaune pabrėžė būtinybę darbuotojams kovoti  už geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas.  Kad to reikia paminėjo ir prof. Andrius Bielskis savo komentare „Kodėl būtina švęsti Gegužės 1-ąją". Juk koks iškalbingas jo paminėtas faktas:

„Darbo našumas per pastaruosius penkiasdešimt metų išaugo daugiau nei šešis kartus, tuo tarpu realūs atlyginimai sumažėjo nuo beveik 16 JAV dolerių 1973 iki kiek daugiau nei 14 dolerių 2000 metais. Lietuvoje apie išaugusius nelygybės ir socialinio neteisingumo mastus byloja gerai žinomas faktas, jog 2000-2003 metais pelno augimo tempai viršijo 500 procentų, tuo tarpu atlyginimai augo tik 9 procentus“.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Nekalėdiniai pamąstymai

Pastaba: neskaityti jautriems ir esant geros nuotaikos.

Gaila, kad taip ir nebuvo tos pasaulio pabaigos. Man labai sunku gyventi pasaulyje, kuriame vieni žmonės gali valgyti prie brangiausiomis gėrybėmis nukrauto stalo ir vis tiek jiems kažko trūksta, o kiti valgo sąvartynuose; kai vieni gali gyventi penkiuose namuose ir didžiulėje jachtoje, o kiti žiemą turi mirti nuo šalčio, nes neturi kur prisiglausti; kai vieni maudosi aukščiausios kokybės šampane, o kiti neturi paprasčiausio geriamojo vandens; pasaulyje, kur kasdien kažkieno kišenės pasipildo vienu kitu milijonu, kai tuo tarpu nuo bado miršta tūkstančiai vaikų; kur gyvena primatai, žudantys savo malonumui arba organizuojantys kitų primatų ar gyvūnų pjautynes.

Labai nesinori gyventi šalyje, kur vieni žmonės gyvena visko pertekę atsitvėrę aukštomis tvoromis, o kiti viskuo apsirūpina šiukšlių konteineriuose; kurioje nėra vietos senukams, jie prisimenami tik per Kalėdas atsiperkant lėkšte sriubos; kur gatvėmis laisvi vaikšto nusikaltėliai, kai tuo tarpu teisiami juos pričiupę pareigūnai; krašte, kur žmonės lauk išmeta savo augintinius, nes jiems nusibodo jais rūpintis; šalyje, kurioje per Kalėdas įžiebiama aukščiausia Europos eglė, nors daugelyje gyvenviečių vakarais nedega gatvės žibintai.

Nenoriu gyventi ir gyvenime, kuriame baisiomis ligomis baudžiami ką tik gimę vaikai, o senatvė žmogų paverčia arba neįgaliu, arba klounu; kuriame, kad išgyventų, plėšrūnai turi misti tokiais pat gyvūnais, o žmogus augina gyvulius, paukščius ir žuvis, kad juos pjaudamas pramistų ar pasidabintų.

Tad man labai gaila, kad žadėtos pasaulio pabaigos taip ir nebuvo. O jeigu pasaulis iš tikrųjų baigiasi, tik tiesiog labai lėtai, tuomet norėčiau būti ten, kur ta pabaiga jau prasidėjo... 

Mergaitė Raudonais Bateliais

Laisvosios rinkos instituto agonija?

Pastaruoju metu visais kanalais girdimas Lietuvos laisvosios rinkos instituto, klykiančio jo ekspertės Rūtos Vainienės balsu, perspėjimas, jog padidinus minimalią algą bankrutuos bene visas Lietuvos smulkusis verslas ir apskritai bus pasaulio pabaiga. Jos argumentai tokie, atsiprašau, debiliški, kad gaila laiko į juos atsakinėti. Iliustravimui tik viena jos įžvalga, kad didinti minimalią algą esą nėra iš ko, nes žmonės nepradėjo daugiau vartoti. Žurnalisto replika, kad dėl to ir nepradėjo, nes algos neauga, poniai vyr. ekspertei nepadarė įspūdžio. Ji mano, kad vis tiek pirma verslas turi turėti „iš ko“ (o vartojimas, kuris ir suneša tą „iš ko“, augti, matyt, pradės, kai jį palaistysi mėšlu).

Bet tiek to, geriau pakalbėkime apie tokio elgesio motyvus.

Pirmiausia, kyla klausimas, nuo kada LLRI atstovauja smulkiesiems (tiems „patiems mažiausiems“ – kaip vienoje televizijos laidoje žiūrovus graudeno Vainienė), nes instituto rėmėjų sąraše beveik vien stambus kapitalas. Antra, peršasi ir atsakymas: naudojamasi bet kokia proga „prastumti“ savo svajonę – Darbo kodekso liberalizavimą. Apie tai Laisvosios rinkos institutas tiesiog negali nedainuoti. Ta pati popsuojanti Vainienė, kliedėdama apie suvaržytus darbo santykius, prieš tai turėtų paskaityti Darbo kodeksą. Štai viena jos citata:

„Čia elementari logika. Jūs pradedate savo verslą ir norite draugą pakviesti kartu dirbti. Sakote: priimu tave ir moku tau tokią algą, jei gerai seksis, pakelsiu, jei blogai seksis, turėsiu tave atleisti. Draugas sutinka. Bet jeigu sudarote darbo sutartį, jo atleisti nebegalite, prasideda išeitinės. Draugas sutiktų, bet Darbo kodeksas neleidžia“.

Juk ir arklys, jei tik mokėtų skaityti, žinotų, jog Darbo kodeksas tam, kad darbdavys pamatytų „seksis ar ne“, leidžia numatyti išbandymui tam tikrą laikotarpį, o atleisti, ypač jeigu „draugas sutinka“, visada galima šalių susitarimu. Ar tai nėra puiki iliustracija to, kad viskas, kas eina iš LLRI - tik propaganda ir demagogija?

Trečia, mane aplanko saldi vizija – gal ši isterija tėra LLRI agonija? Gal šitas privatus institutas, susikūręs dar anksčiau nei atkurta Lietuvos valstybė ir ilgą laiką buvęs šventa karve, propaguojančia tokią palaidą (atsiprašau, laisvą) rinką, kurioje net valstybei nėra vietos, jaučia savo galą? Juk yra šansų, kad šį kartą kairioji valdžia gali būti tikrai kairioji.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Atviras laiškas galintiems ir negalintiems

Zarasų „Santarvės“ pagrindinės mokyklos profesinės sąjungos pirmininkės Eglės Naprienės pasvarstymai apie spalio 25 d. mokykloje įvykusį susirinkimą, kuriame direktorė Valerija Palivoda, padavusi savo kolektyvą į teismą, eilinį kartą prisipažino: „aš negaliu“.

Šiandien įvyko planuotas metodinis susirinkimas. Šaltoje, šildymo pinigus taupančioje mokykloje daugiau kaip valandą aptarinėjom įvairius klausimus prieš ateinančias mokinių atostogas. Tai – įprastas susirinkimas, tačiau nebūtume Zarasuose, jei nepakalbėtume apie streiką, piketą, sutartus, bet neišmokamus atlyginimus. Pabaigoje direktorė pavartė mūsų kolektyvinę sutartį ir pasakė nesuprantanti, ko mes piketuojame, nes perskaičiusi visus jos punktus ir neradusi nė vieno, kurį ji pažeidžia.

Direktorei baigus kalbėti visas kolektyvas laukė mano, kaip profesinės organizacijos pirmininkės, reakcijos. O aš tylėjau... Jaučiausi prieš kolektyvą labai nejaukiai, bet tiesiog negalėjau fiziškai išspausti iš savęs nė vieno garso. Jau beveik pusę metų (nuo balandžio mėnesio pabaigos) tiek daug kalbėta, rašyta, streikuota, piketuota, tartasi, bartasi, taikytasi...

Direktorė dar kartą atsirėmė į įstatymo raidę. Dar kartą panagrinėjo švietimo ir mokslo viceministro V. Bacio pasirašytą raštą (apie įstatymo leidžiamą galimybę iš mokinio krepšelio lįšų išmokėti streikininkams atlyginimus), kuris jai nieko nereiškia. Anksčiau ji visada kalbėdavo apie savivaldybės mero pasirašytą susitarimą, kuris jai – taip pat bevertis popiergalis. Gerb. direktorė, kaip jau tapo įprasta, patikino norinti, bet kol teismas nenuspręs, negalinti išmokėti savo kolektyvui atlyginimų. Kiek daug atsakomybės prisiėmė mokyklos direktorė sakydama „aš negaliu“. Tai labai asmeniška. Tai tikrai slegiančiai daug vienai iš daugelio direktorių. Kodėl taip daug prisiimate, gerb. direktore, nes iki to....

Dar gegužės pradžioje, kai įteikėme septynis reikalavimus ir pareikalavome juos įvykdyti, gavome direktorės atsakymą, kad tai peržengia jos kompetencijos ribas (tai liudija atsakymai, taikinimo komisijos protokolai). Rugsėjį, laikydamiesi Darbo kodekso pakartojome procedūrą – atsakymas tas pat. Tada direktorei nekilo mintis ieškoti kolektyvinėje sutartyje punkto apie Sporto centro ir Meno mokyklos finansavimo didinimą, teritorinės kolektyvinės sutarties būtinybę, mokinių vežiojimo tvarkos tobulinimą ar mokyklų valgyklų privatizavimą. Natūralu, kad reikalavimų adresatas – ne direktorė.

Todėl ir susitarimas pasirašytas ne su direktore, o subjektu, kuris gali/privalo problemą iš/spręsti. Tie reikalavimo punktai, kurie viršijo savivaldybės įgaliojimus, taip pat pasiekė adresatą – Švietimo ir mokslo ministeriją. Ir savivaldybė, ir ministerija prisiėmė atsakomybę už jų valioje/prievolėje esančius sprendimus. Direktorės atsakomybės niekas neprašo/nereikalauja.

Tad visiškai nuo problemos sprendimo ir bet kokio dalyvavimo procese nusišalinęs žmogus staiga pajunta norą paduoti savo vadovaujamą kolektyvą į teismą, norėdamas išsiaiškinti, ar streikas teisėtas. Ar visas vargas ir nervas dėl tų 50 tūkst., kurių nesinori atiduoti darbuotojams? Juk savivaldybės sprendimai jau tapo įstatymu ir direktoriui, ir merui, ir mokiniui, ir mokytojui. Mokyklos direktorė uoliai prisiima atsakomybę už ministerijos bei Zarasų rajono savivaldybės susitarimų su darbuotojais vykdymą. Be to, dar priima tai asmeniškai, nes juk sako: „aš negaliu?!“... Kodėl?

Problema, susitarimas, susitarimo vykdymas ar nevykdymas jokios asmeninės atsakomybės nei direktoriui, nei darbuotojui neužkrauna. Juk visoj šioj istorijoj mūsų protuose ir širdyse gimsta ir auga demokratinės tradicijos, pilietiškumo ir bendruomeniškumo jėga, pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems. Juk atsakomybės už susitarimą ir jo vykdymą prievarta neužkrausi bet kam ir bet kada. Atsakomybę prisiima tik tie, kurie nori/privalo ar įpareigoti įstatymo tai padaryti: darbuotojai – reikalauti/prašyti, valdžia – derinti tarpusavio interesus, ieškoti galimybių, susitarti, išspręsti.

Streikui pasiryžta tik tie, kurių kitaip negirdi, nemato, nekreipia dėmesio į problemas, negerbia. Jei neteisybė tampa įstatymu, tai pasipriešinimas jai – pareiga. Ar apylinkės teismas gali nuspręsti ar pakankamai demokratijos išsikovojo bendruomenė, ir ar teisėtai?

Save gerbiančios profsąjungos iš tokių derybų turėtų pasitraukti

Būna tokių momentų, kai tiesiog negali nerašyti. Toks jausmas mane užplūdo, kai perskaičiau „svarbiausius profesinių sąjungų pasiūlymus“, kuriems buvo pritarta darbo grupėje, rengiančioje Nacionalinis susitarimo 2012-2016 metams projektą. Leisiu sau juos pakomentuoti

Iškalbingiausias, tikriausiai, pirmasis siūlymas: „Stiprinti socialinę partnerystę, interesų atstovavimą, organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme, jų veiklai skirti lėšų iš biudžeto“. Kas ir kaip stiprins socialinę partnerystę už pinigus? Būsiu pikta ir perfrazuosiu šį punktą taip: „Duokit pinigų ir mes toliau taip „stiprinsim“ socialinę partnerystę ir visuomenės dalyvavimą valdyme, kad greit visi liksim be kelnių“

„Darbo santykių reguliavimo nuostatas svarstyti tik gavus darbdavių ir profesinių sąjungų nuomonę“. Ankstesniame susitarime tokiems atvejams buvo numatytas socialinių partnerių sutikimas, o nuo šiol, pasirodo, užteks tik nuomonės. Žinant, kad net profesinių sąjungų nesutikimas su, pvz., Darbo kodekso liberalizavimo nuostatomis beveik nieko nereiškia, nesunku įsivaizduoti, kokį svorį turės „nuomonė“.

„Lietuvos Respublikos vardu siekti, kad už emigravusius specialistus ir darbuotojus ES kompensuotų Lietuvos investicijas, skirtas jų kvalifikacijai“. Asmeniškai man šis svaičiojimas iš viso už kritikos ribų (gal dėl to darbdaviai su juo ir sutiko). Vėl perfrazuosiu: atiduodame vergus kitiems, nes patys neturime kuo jų šerti, bet paskui, kai pamatome, kad ir patys neturime ką ėsti, paprašome už juos pinigų.

„Tobulinti mokesčių politiką, mažinti darbo jėgos apmokestinimą“. Kaip Kubilius „patobulino“ mokesčių politiką, mes žinome, ar dar to mažai? O darbo jėgos apmokestinimą, žinoma, mažinti reikia, tačiau gindamos darbo žmogų, profsąjungos turėtų kartu siekti ir didesnio kapitalo apmokestinimo. Arba net iš viso nuo to pradėti.

„Stiprinti atsakomybę už nelegalų darbą ir darbo užmokesčio mokėjimą „vokeliuose“. Kieno atsakomybę šiuo atveju siekiama stiprinti? Jeigu nepasakoma aiškiai, galima labai lengvai suversti visą kaltę už nelegalų darbą ir „vokelius“ vien tik darbuotojui. Ir kas po to ginčysis, kad punktas neįvykdytas?

„Tobulinti ES struktūrinių fondų paskirstymą ir panaudojimą, siekiant didesnės pridedamosios vertės kūrimo“. Šito punkto nekomentuosiu, nes jo nesuprantu.

„Viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose numatyti galimybę vertinant paslaugų pirkimo pasiūlymus atsižvelgti į įmonėje mokamą vidutinį darbo užmokestį, saugos ir sveikatos būklę“. Vienas iš man labiausiai patikusių punktų, tik neaišku, koks pasiūlymas bus vertinamas aukščiau: ar įmonės, kur vidutinis atlyginimas didesnis (vadinasi, ir perkamos paslaugos kaina auga), ar tos, kur mažesnis (perkamos paslaugos kaina krenta). Juk iki šiol prioritetas pirkimuose būdavo kaina. Klausimas kyla, ar profsąjungų atstovai tikrai gerai apgalvojo mechanizmą, kaip būtų galima šį punktą įgyvendinti.

„Minimalios mėnesinės algos dydį sieti su pagrindiniais šalies ekonominiais rezultatais (BVP augimas, infliacija ir kt)“. Nesu tikra, bet man atrodo, kad Seimas šią nuostatą jau įgyvendino įstatymu (Darbo kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymas). Belieka stengtis, kad ji būtų realiai įgyvendinama.

„Minimali alga negali būti mažesnė už santykinę skurdo ribą. Siekti, kad kuo mažiau darbuotojų gautų minimalią algą“. Pirma dalis – sutinku, antroji prasideda žodžiu „siekti“, kuris nieko niekam niekada neįpareigoja.

„Peržiūrėti piliečių taikių susirinkimų, piketų, mitingų, demonstracijų ir streikų organizavimo tvarką“. Peržiūrėti, žinoma, galima, bet KAS IŠ TO? Juolab kad galima taip peržiūrėti, jog bus uždrausti ne tik streikai, bet ir bet koks didesnis žmonių susibūrimas.

„Siekti socialinio teisingumo, mažinti visuomenės ekonominę diferenciaciją“. Tuščia deklaracija, kuri vėlgi nieko niekam neįpareigoja.

Na, o iš pasiūlymų priemonių planui „tobuliausias“, mano nuomone, yra šitas: „Tobulinti gyventojų pajamų progresinio apmokestinimo sistemą“. Dar iki vakar reikalavę įvesti progresinę gyventojų pajamų mokesčio sistemą, profsąjungų atstovai staiga nutarė įtikti konservatoriams, teigiantiems, kad tokia sistema esą galiojanti jau dabar (nors mokslininkai sako, kad ji yra regresinė) ir teprašo ją „tobulinti“.

Susitarimas tik dėl susitarimo ne tik nenaudingas, bet ir žalingas. Jeigu nepavyksta įtraukti į projektą realių punktų, kurie pasitarnautų darbo žmonėms, tai save gerbiančios profsąjungos turėtų pasitraukti iš derybų. Juolab kad derybos dėl NS vyksta tarp darbdavių organizacijų, politinių partijų ir profsąjungų. Derybų šalys rodo, kokioje apgailėtinoje būsenoje yra profsąjungos, nes kitos dvi šalys iš principo atstovauja verslui.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Pamokoma istorija, iš kurios niekas nepasimokė

Vieno sekmadienio popietę į duris pasibeldė jauna, vaikelio besilaukianti moteris. Prisistatė, sakė, jog esanti savanorė ir norėtų pakalbėti apie kelis reikalus. Pirma, ji paprašė, kad jei mes kada turėtume nereikalingų drabužių, jų neneštume į konteinerį, o paskambintume telefonu, kurio numerį ji esą įmesianti į pašto dėžutę (dar paklausė, ar aš ne prieš) ir ji ateisianti tų drabužių pasiimti. Antra, ji pasisakė gyvenanti šalia esančiame name, kitoje gatvė pusėje ir padedanti kaimynei mergaitei, sergančiai leukemija, kuriai persodinti kaulų čiulpai. Tai štai už šią mergaitę kažkokioje bažnyčioje (pavadinimo neatsimenu) tokią ir tokią valandą bus laikomos mišios.

Na, ir trečiasis reikalas, kaip vėliau supratau, buvo tas „tikrasis“. Minėtai mergaitei esą kaimynai iš keturių aplinkinių namų renka pinigus, kad galėtų įteikti jai ir jos globėjai, kai grįš iš ligoninės kasdienėms reikmėms. Planuojama surinkti tūkstantį litų, dabar yra surinkti daugiau nei šeši šimtai, ji teigė užrašanti visų aukojusiųjų vardus, kad kunigas minėtose mišiose pasimelstų „už geradarius“.

Kol ji vartė rankose kažkokius popierius, matyt, turėjusius įrodyti jos rimtus ketinimus, ir greitakalbe bėrė išmoktą tekstą, žiūrėjau jai į akis ir svarsčiau, ar tai nebus apgavystė. Nebus, - nusprendžiau, giedrose akyse nepastebėjusi nė šešėlio.

Sutikau padėti mergaitei, bet daug prisidėti negaliu, o kaip tik turiu tik didelę kupiūrą. Ji paklausė, kiek galiu duoti ir prisipažino neturinti dabar grąžos, bet eisianti pas kitus kaimynus, tad kai tik bus reikalinga suma, ji pinigus užnešianti. Na, o tuos mano duotus ji dabar atseit pasiimanti ir užrašanti sumą į savo popierius prie mano pasakyto vardo. Pagailo man jos, nėščia laipios laiptais, pasiūliau grąžą įmesti į pašto dėžutę, tačiau ji kategoriškai nesutiko ir teigė maždaug po dvidešimt minučių ateisianti vėl. Dar pasiūlė pažiūrėti per langą ir įsitikinti, jog ji tikrai eis į namą priešais.

Padėkojo ji už gerumą, o aš jai – už taurų darbą. Net širdį suspaudė tokia pasiaukojimo dėl artimo apraiška, o galiausiai net pradėjau gailėtis, kad tos grąžos užsiprašiau. Pažadėjau sau, kad kai tik moteris grįš, sakysiu, kad nereikia man tų pinigų.

Bet – tikriausiai jau atspėjote – ji negrįžo. Nusišypsojom su vyru iš savo naivumo ir pajuokavom: savo noru atidaviau pinigus ir dar padėkojau :)

Bet nei pykstu, nei gailiuosi. Kitą kartą, matyt, padarysiu tą patį. Tik vis klausiu savęs, kaip tokie žmonės paskui su savimi gyventi gali?

Ir labai gaila, kad kompromituojama savanorystė, tikrai neįsivaizduoju, kiek taip apgautų žmonių po to dar ryšis kam nors padėti.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Štai kas yra demokratija

Redakcijoje radau teisininko Zigmo Toliušio 1926 m. išleistos kygelės „Demokratija ir jos priešai arba Demokrato katekizmas“ antrąjį leidimą, kuriame aptikau tobulą demokratijos apibrėžimą:

„Žmogaus sąvoka yra didžiausia vertybė, kokią pasaulis turėjo ir gali turėti. Žmogus, kaipo toksai, savo tikroj prasmėj, gali ir privalo būti vieninteliu gyvenimo tikslu, visuomeninio veikimo centru, t.y. ta ašimi, apie kurią viskas turi suktis, tuo punktu, kur subėga visi gyvenimo siūlai. Žmogaus gyvenimas – didžiausias turtas, aukščiausia brangenybė; todėl padėti gyventi žmogui žmonišku, padoriu ir kilniu gyvenimu tiek fiziniu, tiek dvasiniu atžvilgiu – tai tikslas kiekvienos tikros demokratinės politikos (paryškinta mūsų). Demokratija nedaro skirtumo tarp žmonių, nes kiekvienas žmogus yra lygiavertė esybė. Žmonių lygybės dėsnis – yra pirmutinis ir pagrindinis demokratijos dėsnis, iš jo, kaip pamatysime, išplaukia kiti dėsniai. Šiuo dėsniu nustatoma demokratijos programa tiek politikoj, tiek ekonominėj, socialinėj bei kultūrinėj srityse“.


Taip pagarbiai kalbant apie žmogų seniai nesu girdėjusi, o gal ir niekada.
Be komentarų...

RMP

28 LAIPSNIAI VILNIUJE. 15 MINUČIŲ TROLEIBUSU

Vakar, karštą ir tvankią dieną, ties Reformatais įsėdau į troleibusą 6, jis vėlavo, tad buvo prisigrūdęs. Važiavo daugiausia jauni žmonės, turbūt studentai. Dauguma jų, žinoma, sėdėjo, jų ausys, kaip įprasta matyti, užkištos grotuvų kamščiais. Troleibuso gale, sėdinčiųjų apsuptyje - stovi ir pagal troleibuso įgeidžius svyruoja jauna menko sudėjimo  motina su po kaklu pakabinta kokių pusantrų metų didžiaake dukrele.  Abi nuo troleibuso tvankos įraudusios, mergytė, nors ir perkaitusi, dar linksma, dairosi į visus, kaip ir visi tokio amžiaus kūdikiai, gaudo keleivių žvilgsnius.
Jaunai studentiško amžiaus motinai, akivaizdu, sunku stovėti karštyje su tokia našta, tačiau ji laikosi oriai, nelinksmą žvilgsnį įbedusi virš keleivių galvų.
Aš dairausi į aplinkinius. Visiškai šalia sėdi dvi jaunos merginos, priešais - kiek vyresnė jauna moteris, už nugaros - brandus vaikinas su grotuvo ausinėmis. Visi čia pat, šalia. Stebiu, laukiu: dar akimirka - ir kas nors pasiūlys svyruojančiai jaunai motinai sėstis... Deja. Troleibusas važiuoja į kalną Jono Basanavičiaus gatve, aš vis dairausi: gal kur galima surasti laivą vietą? Net šovė kvaila mintis: gal man, kaip senam žmogui, gražiai paprašyti kurios nors merginos (jos dažniau pagaili senukų) vietą užleisti man, o paskui pasodinti motiną su mergyte?
Pagaliau jaunoji mama atsigręžia į brandųjį jaunuolį su ausinėmis ir kažką sako ... Gal prašo užleisti vietą (o gal man tik pasigirdo?). Deja, nieko neįvyksta: jaunikaičio akys kažkur toli, kur veda jį klausoma muzika...
Ties cerkve išlipu skaudama širdimi, o į troleibusą, į pirties tvanką ir grūstį įlipa naujų keleivių... Raminuosi: motina jauna - nieko neatsitiks, o ir šiaip - jos dar ne tokie sunkumai laukia...
Ir vis dėlto...

Juozas Steponas

Kubiliaus „ilgaamžiškumui“ pasitarnavo ir profsąjungos

BNS nagrinėjo, kaip atsitiko, kad konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamas ministrų kabinetas pasiekė ilgiausiai dirbančios Vyriausybės rekordą. Istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus Šepetys tai sieja su „ekonomine krize, opozicijos pasyvumu, taip pat palikta galimybe valdančiosios koalicijos partneriams veikti nevaržomai“.

Minimas opozicijos pasyvumas, o aš, detalizuodamas šį vertinimą, norėčiau paminėti dar du dalykus, susijusius su profesinėmis sąjungomis. Tai 2009 m. sausio 16-ji ir fašistinis A. Kubiliaus susidorojimas su saujele daužiusiųjų langus. Vėliau vykę teismai palietė ir profsąjungas, kurios, pagąsdintos teismo procesų, jau nesiliovė drebinti kinkų ir vėlesniais metais (Vilniaus savivaldybės klerkų liepiami) klusniai kilnojo protesto akcijas iš vienos datos į kitą. 2011 metų sausio 16-oji netiko, nes 1990 sausio 13-ąją žuvo žmonės (net viena LPSK vadovo A. Černiausko patarėja jausmingai apie tai šūkčiojo, nors sausio 16-ji - ne sausio 13-ji), paskui – žymaus poeto laidotuvės... Iš trečio karto pagaliau įvykusi akcija praėjo kaip paradas: pražygiavo harmoningai su standartinę demonstraciją švelniai apglėbusiu policininkų eskortu... Tai pirmasis aspektas, būtinas vertinant Kubiliaus „ilgaamžiškumą“.

Antrasis - irgi „darantis garbę“ Kubiliaus strategijai - Nacionalinis susitarimas, paties Černiausko pripažintas kaip primenantis Ribentropo-Molotovo paktą...

Taip galimų protestų STARTAS VIRTO FALŠSTARTU, o toliau - „korektiška kritika“, Černiausko ir kitų nacionalinių centrų vadovų retorika, pareiškimai ir tai – dažniausiai vėluojantys. Graikų pavyzdį neigiama prasme minėjo net toks pagarsėjęs maištininkas ir streikų organizatorius kaip švietimo profsąjungos lyderis E. Jesinas. „Mes - ne graikai“, - neseniai prasitarė ši gęstanti profsąjungų žvaigždė, nusibrėždamas lojalumo valdžiai ribą ir prisidėdamas prie graikų darbo žmonių apspjaudymo kampanijos...

Ergo: Kubilius ir ko - gudrus taktikas, jis laimi net nedeklaruodamas kaip socdemai: „Pirmiausia - žmogus“...

5:0 Kubiliaus naudai!

Juozas Steponas