Mane visada piktina pranešimai apie neva pažeidžiamas nuteistųjų žmogaus teises. Jie tuose kalėjimuose jau seniai gyvena geriau negu eilinis šalies pensininkas, gali įvairiapusiškai lavintis(įskaitant nuteistuosius iki gyvos galvos), mokytis (net universitetuose!), dirbti, o Teisingumo ministerija dar sugebėjo prastumti projektą, kuriuo apie 600 mln. litų numatoma kalėjimų renovacijai. Maža to, tas pats teisingumo ministras (žinomas laisvosios rinkos šauklys R.Šimašius) jau nusprendė, kad už nusikaltimus kalintys asmenys turi turėti teisę tęsti laisvėje pradėtą priklausomybės nuo narkotikų gydymą! Jie dabar to daryti negalį, nes, matote, kalėjimuose tokia paslauga neteikiama.
Mano supratimu, įkalinimo įstaigos ir taip yra gydymas nuo narkotikų: juk jų ten neturi būti įmanoma gauti! O grėsmės visuomenės saugumui iš izoliuoto nuo abstinencijos kenčiančio sužvėrėjusio narkomano irgi neturėtų kilti.
Yra tokia nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“, kuri teigia, kad tai, jog nusikaltęs visuomenei žmogus nebegali kalėjime toliau gydytis nuo priklausomybės, yra žmogaus teisių pažeidimas. O ar jis nenusikalto žmogaus teisėms? Kodėl jis gali ant tų teisių dergti, o jo teisės, išeina, vertybė?
Dar ta koalicija sako, jog teisės gydytis nuo narkotikų atėmimas nusikaltėliams skatina „narkotikų vartojimą, užkrečiamų ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai B ir C plitimą“. Kodėl kalėjimuose iki šiol galima gauti kvaišalų? Argi uždaroj erdvėj taip sunku su tuo kovoti?
Čia matau kyšančias farmacininkų ausis – mat gydymo nuo narkotikų pagrindinis komponentas yra opioidiniai vaistiniai preparatai (sintetiniai narkotikai). Gydymas jais Lietuvoje yra nemokamas (apmoka ligonių kasos, tam tikros gydymo įstaigos arba savivaldybės, jei žmogus nemoka socialinio draudimo), praeitų metų pradžioje šalyje sintetiniais narkotikais gydėsi apie 500 žmonių. Taip tvirtina Vilniaus priklausomybės ligų centras. Medikamentai turi būti vartojami kiekvieną dieną, o pigiausio medikamento dozė kainuoja nuo 1,5 iki 3 litų. Skaičiuoti nedrįstu, bet kokia suma bebūtų, ją mokėsime mes visi mokesčių mokėtojai.
Yra manančių (aš prisidedu), kad pakaitinis gydymas opioidiniais preparatais (neva taip mažinama žala tiek pačiam narkomanui, tiek ir visuomenei) yra siekis liberalizuoti narkotikų politiką. Gal būt laisvėje toks gydymas ir padeda mažinant nusikalstamumą, gerinant visuomenės saugumą etc. Tačiau kam leisti valstybės pinigus kalėjimuose, kur nuteistieji ir taip izoliuoti? Antra vertus, jeigu nesugebama kovoti su nelegaliu narkotikų platinimu kalėjimuose, ar reikia ten įdiegti dar ir legalų?
Ramunė Pekkinen