2012 m. rugsėjo 3 d., pirmadienis

Pamokoma istorija, iš kurios niekas nepasimokė


Vieno sekmadienio popietę į duris pasibeldė jauna, vaikelio besilaukianti moteris. Prisistatė, sakė, jog esanti savanorė ir norėtų pakalbėti apie kelis reikalus. Pirma, ji paprašė, kad jei mes kada turėtume nereikalingų drabužių, jų neneštume į konteinerį, o paskambintume telefonu, kurio numerį ji esą įmesianti į pašto dėžutę (dar paklausė, ar aš ne prieš) ir ji ateisianti tų drabužių pasiimti. Antra, ji pasisakė gyvenanti šalia esančiame name, kitoje gatvė pusėje ir padedanti kaimynei mergaitei, sergančiai leukemija, kuriai persodinti kaulų čiulpai. Tai štai už šią mergaitę kažkokioje bažnyčioje (pavadinimo neatsimenu) tokią ir tokią valandą bus laikomos mišios.

Na, ir trečiasis reikalas, kaip vėliau supratau, buvo tas „tikrasis“. Minėtai mergaitei esą kaimynai iš keturių aplinkinių namų renka pinigus, kad galėtų įteikti jai ir jos globėjai, kai grįš iš ligoninės kasdienėms reikmėms. Planuojama surinkti tūkstantį litų, dabar yra surinkti daugiau nei šeši šimtai, ji teigė užrašanti visų aukojusiųjų vardus, kad kunigas minėtose mišiose pasimelstų „už geradarius“.

Kol ji vartė rankose kažkokius popierius, matyt, turėjusius įrodyti jos rimtus ketinimus, ir greitakalbe bėrė išmoktą tekstą, žiūrėjau jai į akis ir svarsčiau, ar tai nebus apgavystė. Nebus, - nusprendžiau, giedrose akyse nepastebėjusi nė šešėlio.

Sutikau padėti mergaitei, bet daug prisidėti negaliu, o kaip tik turiu tik didelę kupiūrą. Ji paklausė, kiek galiu duoti ir prisipažino neturinti dabar grąžos, bet eisianti pas kitus kaimynus, tad kai tik bus reikalinga suma, ji pinigus užnešianti. Na, o tuos mano duotus ji dabar atseit pasiimanti ir užrašanti sumą į savo popierius prie mano pasakyto vardo. Pagailo man jos, nėščia laipios laiptais, pasiūliau grąžą įmesti į pašto dėžutę, tačiau ji kategoriškai nesutiko ir teigė maždaug po dvidešimt minučių ateisianti vėl. Dar pasiūlė pažiūrėti per langą ir įsitikinti, jog ji tikrai eis į namą priešais.

Padėkojo ji už gerumą, o aš jai – už taurų darbą. Net širdį suspaudė tokia pasiaukojimo dėl artimo apraiška, o galiausiai net pradėjau gailėtis, kad tos grąžos užsiprašiau. Pažadėjau sau, kad kai tik moteris grįš, sakysiu, kad nereikia man tų pinigų.

Bet – tikriausiai jau atspėjote – ji negrįžo. Nusišypsojom su vyru iš savo naivumo ir pajuokavom: savo noru atidaviau pinigus ir dar padėkojau :)

Bet nei pykstu, nei gailiuosi. Kitą kartą, matyt, padarysiu tą patį. Tik vis klausiu savęs, kaip tokie žmonės paskui su savimi gyventi gali?

Ir labai gaila, kad kompromituojama savanorystė, tikrai neįsivaizduoju, kiek taip apgautų žmonių po to dar ryšis kam nors padėti.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Komentarų nėra: