2011 m. balandžio 2 d., šeštadienis

SALDUS MELAS AR KARTI TIESA?

Kovo 31 d. įvyko laikraštį "Lietuvos profsąjungos" leidžiančios VšĮ savininkų susirinkimas, kuriame buvo pareikšta, kad laikraštis "eina prieš profesines sąjungas". Kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininke besiskelbianti Aleksandra Leparskienė apkaltino buvusį laikraščio redaktorių... sužlugdžius jos vadovaujamą šaką (netikite? taip iš tiesų buvo pasakyta!), o LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas prikišo dabartinei redaktorei, kad ji neturėjusi paskelbti "Lietuvos profsąjungose" informacijos (su labai profsąjungoms kenksminga antrašte!) apie smunkančius profesinių sąjungų reitingus.

Kaip laikraštis griovė (ir dabar griauna) A.Leparskienės vadovaujamos šakos įvaizdį (ir net pačią šaką!), tikėtina, bus galimybių išsiaiškinti su ponia kultūros darbuotojų globėja taip pat viešai, kaip viešai šis kaltinimas buvo paskleistas.

O šį kartą norėčiau grįžti prie esminio klausimo: ar gali pakenkti profsąjungų judėjimui paviešinami faktai - jeigu kartais jie yra ir nemalonūs? Ar būtina nuo profesinės sąjungos narių slėpti (ar bent jau nutylėti) nemalonius duomenis, liudijančius, kad, pavyzdžiui, per pastaruosius metus profsąjungų reitingai smuko?

Ponas Černiauskas, kaip matome, įsitikinęs, jog tokią informaciją skelbti profsąjungų laikraštyje kenksminga. Nekalbant jau apie tai, p. pirmininkas redaktorę apskritai kaltino nepagrįstai: tokios informacijos "Lietuvos profsąjungose" dabartinė laikraščio vyr. redaktorė iš viso NIEKADA NEPUBLIKAVO. Informacija apie reitingus (įskaitant ir p. Černiauską papiktinusiąją) reguliariai skelbiama nepriklausomame TINKLALAPYJE "Profsąjungų naujienos", kurį redaguoja ir administruoja kitas asmuo.

Sąmoningas blefavimas ar apsirikimas? Galėjo būti ir sąmoningas kaltinimas: nepateikus konkrečios kritikos laikraščio redaktorei (iki tol už redaktorių nugaros jų darbą triuškinus LPSK valdyboje ir uždaruose p. Soščekienės pasitarimuose), reikėjo įrodymų, kad „laikraštis blogas“...

Dabartinis LPSK pirmininkas - publikos numylėtinis, sugebantis ekspromtu įtaigiu tonu atsakinėti į žurnalistų ar profsąjungų oponentų (beje, vis rečiau bepasitaikančių) klausimus ar kritiką. Kaip žuvis vandenyje jis gerai jaučiasi nardydamas ir po ekonomiką, ir po darbo teisę, sugebėdamas niekada "nesudegti", net jeigu ir akivaizdžiai blefuoja. "Veža" ir neklystamas autoriteto tonas, PIRMININKO CHARIZMA. Jis nelinkęs grįžti, pasitaisyti ar atsiprašyti, net jeigu ką nors apkaltino nebūtais dalykais. Artūrui visada viskas gerai baigiasi, - net kartkartėmis "vidinės opozicijos" inicijuotos bylos dėl LPSK sąmatos ir kitų ūkinių reikalų... Todėl prieš viešai apkaltindamas tik antrus metus šiose pareigose dirbančią laikraščio redaktorę p. pirmininkas taip pat nesivargino pasitikslinti, ar iš tikrųjų ir kada „Lietuvos profsąjungose“ tokie reitingai buvo skelbiami. O kam vargintis? Juk silpnesniuosius triuškindamas tikrai niekuo nerizikuoji...

Pastebėtina, kad įvaizdžio kūrimo, viešųjų ryšių reikalai p. Černiauskui pastaruoju metu tapo kone panacėja. Kaip ir A.Leparskienei, jam vis labiau atrodo, kad laikraštį pavertus viešųjų ryšių instrumentu (tik LPSK "organu") kaip ant mielių ims kilti ir tie patys nekokie profsąjungų reitingai. Nepaisant sudeginto ir LPSK apsvilinusio Nacionalinio susitarimo, nepaisant pastarojo meto trypinėjimų protesto akcijų grafikuose, nepaisant tolesnio kai kurių šakomis besivadinančių darinėlių merdėjimo...

Daug kas pagrįstai stebisi, kodėl profsąjungų įvaizdį LPSK pirmininkas tapatina tik su savimi. Juk LPSK - ne vienintelė šalyje profsąjunga, ir Lietuva televizijose kol kas mato ne tik Černiauską, bet ir Bružą, ir Dambrauską, ir Jurgelevičių, ir Baką, ir Judiną, ir Kavaliauskaitę... Jų vadovaujamų organizacijų veiklos vertinimai, turbūt, irgi atsispindi svyruojančiuose profesinių sąjungų reitinguose.

Esu įsitikinęs, kad, net nesuteikiant tokios didelės reikšmės toms apklausoms, jų duomenų dinamika rimtai organizacijai gali būti įdomi, turi būti analizuojama ir net viešinama (juo labiau, kad ji imama iš visiems ir taip prieinamos viešumos – dažniausiai „Respublikos“ laikraščio). Manau, kad ši informacija reikalinga ne tik „eiliniams“ nariams, bet ir lyderiams, kurie, analizuodami reitingų kreives, gali atitinkamai koreguoti veiklą, o eiliniai nariai gali vertinti savo lyderių veiklą.

Iš tiesų, ar neverta susimąstyti ir profsąjungų aktyvui, ir eiliniams, kodėl per pastaruosius dvejus metus profsąjungų įvaizdis iš tiesų pablogėjo? Palyginus 2009, 2010 ir 2011 metų "Baltijos tyrimų" apklausas, tapo akivaizdu, kad po 2009 metų pakilimo (tada buvo pasiektas aukščiausias pasitikėjimo profesinėmis sąjungomis reitingas 51 proc.) 2010 metais pasitikinčiųjų procentas vidutiniškai smuko net 5 punktais?

"Profsąjungų naujienos" šių metų pradžioje atlikusios palyginamąją minėtų metų analizę, publikaciją pavadino: "Piliečiai nusivilia profesinėmis sąjungomis?". A. Černiauskas, pasipiktinęs šia antrašte, kažkodėl nesugebėjo pastebėti, kad ja neteigiama, jog profesinėmis sąjungomis nusiviliama, o tik abejojama, tik keliamas klausimas, apie ką signalizuoja antraštės gale dedamas klaustukas. O ar pačiam pirmininkui ryškus atotrūkis tarp 2009 ir 2010 metų tokio klausimo neužduoda?

O gal iš tiesų profsąjungų judėjimą išgelbės Černiausko-Soščekienės inicijuota viešųjų ryšių pertvarka? Tik kodėl pradedama GRIOVIMU. Kodėl iškilo būtinas reikalas 14-ti metai leidžiamą bent kiek savarankišką profsąjungų laikraštį kartu su redakcija perkelti į LPSK dvaro centrą J.Jasinskio gatvėje, redaktorę (beje, jos nuomonės apie tai niekas iki šiol neklausė) paversti aparato darbuotoja, o seniai leidžiamą laikraštį paversti reklaminiu padailintus pirmininko ir jo favoritų portretus reklamuojančiu informaciniu leidinėliu?

O gal Soščekienės ir Ko (buvo toks Soščekienės, Posochovo, Lebedevo, Ligeikos, Vipartienės, Neverausko, Varasimavičienės, Navaičio ir Leparskienės pasirašytas projektas!) griovimo akcijai nepavykus (na, bent kol kas...), bent pabandyti priversti "Lietuvos profsąjungose" padidinti saldaus melo dozę ir uždrausti spausdinti bent lašelį karčios tiesos? Juo labiau kad ima aiškėti, jog ta nemaloni LPSK veikėjams ricina – tai ir bent vienas geras žodis apie "kitus", LPSK nepriklausančius. Ne vieną LPSK valdybos narį tiesiog siutina, jei į laikraštį (kad ir kaip kontekstas) patenka "blogiečių" Dambrausko, Bružo ar Bako pavardės...

Tiesa, kovingiausiai žiniasklaidos kritikei p. Leparskienei "blogiečių" pakanka ir LPSK troboje. Kai prieš keletą metų į LPSK narės - Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinę sąjungą pareiškė norą įstoti M.Mažvydo bibliotekoje susikūrusi profesinė sąjunga, o "Lietuvos profsąjungos" apie tai parašė, redaktorius buvo apkaltintas kenkimu teisėtai kultūros šakos vadovei, nes „nepagrįstai“ remia tą "Žibalininką" (Net viešuose profsąjungų forumuose KULTŪROS šefė pravardžiavo kolegą, išdrįsusį į savo šaką įsileisti vienos ar kitos bibliotekos profsąjungininkus).

Baigdamas apie karčios tiesos ir saldaus melo priešpriešą, prisiminiau dar vieną pavyzdį. Jis irgi - iš tos pačios reitingų srities.

Tai įvyko per 2010 m. gegužę įvykusį suvažiavimą. Teikdamas delegatams ataskaitą ir kandidatuodamas į LPSK pirmininkus p. Artūras, greta kitų ryškių LPSK pasiekimų, delegatus informavo, kad profesines sąjungas teigiamai vertina "apie 44 proc. apklaustųjų".

Iš tikrųjų tai vėl buvo mūsų Artūro blefas. Balandžio 23 d., t.y. porą savaičių prieš suvažiavimą, "Respublikoje" buvo paskelbta, jog kovo pabaigoje atliktoje "Baltijos tyrimų" apklausoje profsąjungomis pasitikį pareiškė tik 36 proc. (taigi ne 44 proc.!) apklaustųjų. Nepasitikėjimą profesinėmis sąjungomis tada išsakė net 40 proc. respondentų.

Priminsiu, kad nepasitikinčiųjų procentas ir naujausiais (vasario pabaigos) duomenimis nusveria pasitikinčiuosius santykiu 41:38.

O gal, kolegos redaktoriai, sukeiskime šiuos skaičius vietomis? Gal tada pradės staigiai augti narystė, o p. Černiauskas ir p. Leparskienė bus mumis patenkinti?

Juozas Steponas