Jau greit 12 m. kaip gyvuoja portalas lprofsajungos.lt. Iki 2011 m. - kaip popierinio laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ palydovas, o šiam žlugus, - savarankiškas profsąjunginių naujienų internetinis puslapis. Du žmonės, save išdidžiai vadinantys vieninteliais Lietuvoje profesinių sąjungų žurnalistais, seka darbuotojų judėjimo aktualijas ir pagal išgales apie jas rašo. Išgalės priklauso nuo to, kiek laiko lieka atlikus pagrindines pareigas ir įsipareigojimus, nes ši veikla mums – pomėgis, kuris apsimoka tik morališkai.
Neslėpsim, dažnai pagalvojam „Ir kam mums to reikia?“, „Jau gana“ ir pan. Bet visada kas nors sulaiko: nenoras prarasti tiek metų kurtą įdirbį; noras palaikyti išties puikiai dirbančius profsąjungų lyderius (jų, deja, nėra daug) bei išlaikyti šiokią tokią įtaką (viešumo galia), o pagaliau – išlikti mūsų nemėgstančiųjų pykčiui (tokių, deja, irgi yra).
Ir šį sezoną nesudėjome rašiklių, bandysim toliau žvalgyti darbuotojų judėjimo kelius ir takelius.
Ačiū Giedriui, kuris už labai simbolišką užmokestį sutiko atnaujinti dešimtmetį nemodernizuotą tinklalapį.
2017 m. rugsėjo 11 d., pirmadienis
2017 m. rugsėjo 5 d., antradienis
(Išsi)kalbėjimo galia
„Žiūriu, kad per dvidešimt metų
baigiam Lietuvą sugriauti“, - sako į redakciją paskambinęs
pilietis ir beria siūlymus, ką valdžia turėtų daryti, kad to
neatsitiktų. Reikia taip „sudėlioti“ minimalią mėnesio algą,
kad komunaliniai mokesčiai nuo jos sudarytų 30 proc., kurti darbo
vietas, kad augtų vidurinė klasė, įsteigti valstybinių
parduotuvių tinklą, kuriame kainos būtų mažesnės nei privačiose
prekyvietėse ir t.t.
Jis mandagiai išklauso mano komentaro, jog pokalbiais ir net straipsniais nepriversime valdžios aparato pasukti kitu, žmonėms palankesniu keliu, jog mūsų bėda ta, kad organizuotai neginame savo teisių, ir toliau kalba „apie pasaulinę praktiką“, kurią riektų perkelti į Lietuvą...
Jis mandagiai išklauso mano komentaro, jog pokalbiais ir net straipsniais nepriversime valdžios aparato pasukti kitu, žmonėms palankesniu keliu, jog mūsų bėda ta, kad organizuotai neginame savo teisių, ir toliau kalba „apie pasaulinę praktiką“, kurią riektų perkelti į Lietuvą...
Vis iš naujo mane nustebina faktas,
kiek dar daug žmonių Lietuvoje galvoja, kad tereikia žiniasklaidai
pasakyti savo nuomonę, pasipiktinimą, pageidavimą ar pasiūlymą,
ir staiga visa Lietuva (ypač valdžia) atsitokės ir stos tas
šviesus rytojus. Jie nuoširdžiai tiki, kad niekas iki jų to
nedarė, todėl tas gyvenimas toks blogas...
Neslėpsiu, tai piktina, tačiau juk
žmonių nepakeisi. Reikia tiesiog išklausyti. Pakalbėjo žmogus,
išsiliejo, gal jam kiek pagerėjo. O gera vienam – gerai gal bus ir
kitiems...
RMP
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)