Gegužės Pirmosios minėjimas – išsigimsta?

Daugelis profesinių sąjungų jau nebežino, už ką, prieš ką, su kuo ir kaip šią dieną minėti. Didžiosios – oficiozinės profsąjungos šiemet, kaip ir pernai, nesuko sau ilgai galvos ir šventė žygiuodamos kartu su valdančiąja partija. Šventė neaišku ką, nes socdemai žygiavo kaip nugalėtojai.  Tiesa, šiemet jų buvo gerokai mažiau negu pernai, kai jie dar tik ėjo į pergalę.

Buvęs pareigūnų profsąjungų lyderis Vytautas Bakas savo bloge rašė, kad jis netiki „dauguma tų darbo žmonių gynėjų, kurie šiandien buvo pirmosiose eitynių gretose pasidabinę raudonais šalikais”. Jo esą neįtikino ir plakatai „Kubilius išvarė, mes sugrąžinsim“, o jis pats tuo tarpu šią dieną keliąs „taurę už tuos, kurie šiandien nedirba“.

O štai Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO) net nesistengė „patikėti“ ar „įtikėti“ eitynių organizatorių ketinimais. Šiai organizacijai užteko išminties ir drąsos savaip paminėti šią dieną, o ne atmesti  idėją vien todėl, kad ne tie, ne taip ir ne tą daro. SAMPRO atstovai su kitais keliais kairiaisiais aktyvistais priminė socdemams jų pažadą įvesti progresinius mokesčius, kurių naujosios mokesčių reformos  gairėse nėra nė kvapo.

Taigi vieni jaukiai prisiglaudė prie jau suorganizuoto „šventinio“ renginio, nors švęsti profsąjungoms iš tiesų nėra ką. Iki šiol naudojamės daugiau nei prieš šimtmetį pradėtos ir vystytos kruvinos  darbininkų kovos vaisiais: 8 val. darbo diena, teisę į laisvadienius ir atostogas bei pan. Maža to, labai panašu, kad visa tai laipsniškai prarandame, nes laisva rinka tapusi laukine visiškai nesiskaito su organizuotais darbuotojais. Profsąjungų galia vakarų pasaulyje silpsta, o potarybinėse šalyse ji taip ir nepradėjo realiai augti.

Tuo tarpu kiti (visa laimė, kad jų buvo, nors ir negausiai) vis dėlto nepamiršo kovingos retorikos. Algirdo Paleckio „Fronto“ surengtas mitingas Vilniuje ir Kęstučio Juknio vadovaujamos profesinės sąjungos „Sandrauga“ konferencija Kaune pabrėžė būtinybę darbuotojams kovoti  už geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas.  Kad to reikia paminėjo ir prof. Andrius Bielskis savo komentare „Kodėl būtina švęsti Gegužės 1-ąją". Juk koks iškalbingas jo paminėtas faktas:

„Darbo našumas per pastaruosius penkiasdešimt metų išaugo daugiau nei šešis kartus, tuo tarpu realūs atlyginimai sumažėjo nuo beveik 16 JAV dolerių 1973 iki kiek daugiau nei 14 dolerių 2000 metais. Lietuvoje apie išaugusius nelygybės ir socialinio neteisingumo mastus byloja gerai žinomas faktas, jog 2000-2003 metais pelno augimo tempai viršijo 500 procentų, tuo tarpu atlyginimai augo tik 9 procentus“.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Nekalėdiniai pamąstymai

Pastaba: neskaityti jautriems ir esant geros nuotaikos.

Gaila, kad taip ir nebuvo tos pasaulio pabaigos. Man labai sunku gyventi pasaulyje, kuriame vieni žmonės gali valgyti prie brangiausiomis gėrybėmis nukrauto stalo ir vis tiek jiems kažko trūksta, o kiti valgo sąvartynuose; kai vieni gali gyventi penkiuose namuose ir didžiulėje jachtoje, o kiti žiemą turi mirti nuo šalčio, nes neturi kur prisiglausti; kai vieni maudosi aukščiausios kokybės šampane, o kiti neturi paprasčiausio geriamojo vandens; pasaulyje, kur kasdien kažkieno kišenės pasipildo vienu kitu milijonu, kai tuo tarpu nuo bado miršta tūkstančiai vaikų; kur gyvena primatai, žudantys savo malonumui arba organizuojantys kitų primatų ar gyvūnų pjautynes.

Labai nesinori gyventi šalyje, kur vieni žmonės gyvena visko pertekę atsitvėrę aukštomis tvoromis, o kiti viskuo apsirūpina šiukšlių konteineriuose; kurioje nėra vietos senukams, jie prisimenami tik per Kalėdas atsiperkant lėkšte sriubos; kur gatvėmis laisvi vaikšto nusikaltėliai, kai tuo tarpu teisiami juos pričiupę pareigūnai; krašte, kur žmonės lauk išmeta savo augintinius, nes jiems nusibodo jais rūpintis; šalyje, kurioje per Kalėdas įžiebiama aukščiausia Europos eglė, nors daugelyje gyvenviečių vakarais nedega gatvės žibintai.

Nenoriu gyventi ir gyvenime, kuriame baisiomis ligomis baudžiami ką tik gimę vaikai, o senatvė žmogų paverčia arba neįgaliu, arba klounu; kuriame, kad išgyventų, plėšrūnai turi misti tokiais pat gyvūnais, o žmogus augina gyvulius, paukščius ir žuvis, kad juos pjaudamas pramistų ar pasidabintų.

Tad man labai gaila, kad žadėtos pasaulio pabaigos taip ir nebuvo. O jeigu pasaulis iš tikrųjų baigiasi, tik tiesiog labai lėtai, tuomet norėčiau būti ten, kur ta pabaiga jau prasidėjo... 

Mergaitė Raudonais Bateliais

Laisvosios rinkos instituto agonija?

Pastaruoju metu visais kanalais girdimas Lietuvos laisvosios rinkos instituto, klykiančio jo ekspertės Rūtos Vainienės balsu, perspėjimas, jog padidinus minimalią algą bankrutuos bene visas Lietuvos smulkusis verslas ir apskritai bus pasaulio pabaiga. Jos argumentai tokie, atsiprašau, debiliški, kad gaila laiko į juos atsakinėti. Iliustravimui tik viena jos įžvalga, kad didinti minimalią algą esą nėra iš ko, nes žmonės nepradėjo daugiau vartoti. Žurnalisto replika, kad dėl to ir nepradėjo, nes algos neauga, poniai vyr. ekspertei nepadarė įspūdžio. Ji mano, kad vis tiek pirma verslas turi turėti „iš ko“ (o vartojimas, kuris ir suneša tą „iš ko“, augti, matyt, pradės, kai jį palaistysi mėšlu).

Bet tiek to, geriau pakalbėkime apie tokio elgesio motyvus.

Pirmiausia, kyla klausimas, nuo kada LLRI atstovauja smulkiesiems (tiems „patiems mažiausiems“ – kaip vienoje televizijos laidoje žiūrovus graudeno Vainienė), nes instituto rėmėjų sąraše beveik vien stambus kapitalas. Antra, peršasi ir atsakymas: naudojamasi bet kokia proga „prastumti“ savo svajonę – Darbo kodekso liberalizavimą. Apie tai Laisvosios rinkos institutas tiesiog negali nedainuoti. Ta pati popsuojanti Vainienė, kliedėdama apie suvaržytus darbo santykius, prieš tai turėtų paskaityti Darbo kodeksą. Štai viena jos citata:

„Čia elementari logika. Jūs pradedate savo verslą ir norite draugą pakviesti kartu dirbti. Sakote: priimu tave ir moku tau tokią algą, jei gerai seksis, pakelsiu, jei blogai seksis, turėsiu tave atleisti. Draugas sutinka. Bet jeigu sudarote darbo sutartį, jo atleisti nebegalite, prasideda išeitinės. Draugas sutiktų, bet Darbo kodeksas neleidžia“.

Juk ir arklys, jei tik mokėtų skaityti, žinotų, jog Darbo kodeksas tam, kad darbdavys pamatytų „seksis ar ne“, leidžia numatyti išbandymui tam tikrą laikotarpį, o atleisti, ypač jeigu „draugas sutinka“, visada galima šalių susitarimu. Ar tai nėra puiki iliustracija to, kad viskas, kas eina iš LLRI - tik propaganda ir demagogija?

Trečia, mane aplanko saldi vizija – gal ši isterija tėra LLRI agonija? Gal šitas privatus institutas, susikūręs dar anksčiau nei atkurta Lietuvos valstybė ir ilgą laiką buvęs šventa karve, propaguojančia tokią palaidą (atsiprašau, laisvą) rinką, kurioje net valstybei nėra vietos, jaučia savo galą? Juk yra šansų, kad šį kartą kairioji valdžia gali būti tikrai kairioji.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Atviras laiškas galintiems ir negalintiems

Zarasų „Santarvės“ pagrindinės mokyklos profesinės sąjungos pirmininkės Eglės Naprienės pasvarstymai apie spalio 25 d. mokykloje įvykusį susirinkimą, kuriame direktorė Valerija Palivoda, padavusi savo kolektyvą į teismą, eilinį kartą prisipažino: „aš negaliu“.

Šiandien įvyko planuotas metodinis susirinkimas. Šaltoje, šildymo pinigus taupančioje mokykloje daugiau kaip valandą aptarinėjom įvairius klausimus prieš ateinančias mokinių atostogas. Tai – įprastas susirinkimas, tačiau nebūtume Zarasuose, jei nepakalbėtume apie streiką, piketą, sutartus, bet neišmokamus atlyginimus. Pabaigoje direktorė pavartė mūsų kolektyvinę sutartį ir pasakė nesuprantanti, ko mes piketuojame, nes perskaičiusi visus jos punktus ir neradusi nė vieno, kurį ji pažeidžia.

Direktorei baigus kalbėti visas kolektyvas laukė mano, kaip profesinės organizacijos pirmininkės, reakcijos. O aš tylėjau... Jaučiausi prieš kolektyvą labai nejaukiai, bet tiesiog negalėjau fiziškai išspausti iš savęs nė vieno garso. Jau beveik pusę metų (nuo balandžio mėnesio pabaigos) tiek daug kalbėta, rašyta, streikuota, piketuota, tartasi, bartasi, taikytasi...

Direktorė dar kartą atsirėmė į įstatymo raidę. Dar kartą panagrinėjo švietimo ir mokslo viceministro V. Bacio pasirašytą raštą (apie įstatymo leidžiamą galimybę iš mokinio krepšelio lįšų išmokėti streikininkams atlyginimus), kuris jai nieko nereiškia. Anksčiau ji visada kalbėdavo apie savivaldybės mero pasirašytą susitarimą, kuris jai – taip pat bevertis popiergalis. Gerb. direktorė, kaip jau tapo įprasta, patikino norinti, bet kol teismas nenuspręs, negalinti išmokėti savo kolektyvui atlyginimų. Kiek daug atsakomybės prisiėmė mokyklos direktorė sakydama „aš negaliu“. Tai labai asmeniška. Tai tikrai slegiančiai daug vienai iš daugelio direktorių. Kodėl taip daug prisiimate, gerb. direktore, nes iki to....

Dar gegužės pradžioje, kai įteikėme septynis reikalavimus ir pareikalavome juos įvykdyti, gavome direktorės atsakymą, kad tai peržengia jos kompetencijos ribas (tai liudija atsakymai, taikinimo komisijos protokolai). Rugsėjį, laikydamiesi Darbo kodekso pakartojome procedūrą – atsakymas tas pat. Tada direktorei nekilo mintis ieškoti kolektyvinėje sutartyje punkto apie Sporto centro ir Meno mokyklos finansavimo didinimą, teritorinės kolektyvinės sutarties būtinybę, mokinių vežiojimo tvarkos tobulinimą ar mokyklų valgyklų privatizavimą. Natūralu, kad reikalavimų adresatas – ne direktorė.

Todėl ir susitarimas pasirašytas ne su direktore, o subjektu, kuris gali/privalo problemą iš/spręsti. Tie reikalavimo punktai, kurie viršijo savivaldybės įgaliojimus, taip pat pasiekė adresatą – Švietimo ir mokslo ministeriją. Ir savivaldybė, ir ministerija prisiėmė atsakomybę už jų valioje/prievolėje esančius sprendimus. Direktorės atsakomybės niekas neprašo/nereikalauja.

Tad visiškai nuo problemos sprendimo ir bet kokio dalyvavimo procese nusišalinęs žmogus staiga pajunta norą paduoti savo vadovaujamą kolektyvą į teismą, norėdamas išsiaiškinti, ar streikas teisėtas. Ar visas vargas ir nervas dėl tų 50 tūkst., kurių nesinori atiduoti darbuotojams? Juk savivaldybės sprendimai jau tapo įstatymu ir direktoriui, ir merui, ir mokiniui, ir mokytojui. Mokyklos direktorė uoliai prisiima atsakomybę už ministerijos bei Zarasų rajono savivaldybės susitarimų su darbuotojais vykdymą. Be to, dar priima tai asmeniškai, nes juk sako: „aš negaliu?!“... Kodėl?

Problema, susitarimas, susitarimo vykdymas ar nevykdymas jokios asmeninės atsakomybės nei direktoriui, nei darbuotojui neužkrauna. Juk visoj šioj istorijoj mūsų protuose ir širdyse gimsta ir auga demokratinės tradicijos, pilietiškumo ir bendruomeniškumo jėga, pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems. Juk atsakomybės už susitarimą ir jo vykdymą prievarta neužkrausi bet kam ir bet kada. Atsakomybę prisiima tik tie, kurie nori/privalo ar įpareigoti įstatymo tai padaryti: darbuotojai – reikalauti/prašyti, valdžia – derinti tarpusavio interesus, ieškoti galimybių, susitarti, išspręsti.

Streikui pasiryžta tik tie, kurių kitaip negirdi, nemato, nekreipia dėmesio į problemas, negerbia. Jei neteisybė tampa įstatymu, tai pasipriešinimas jai – pareiga. Ar apylinkės teismas gali nuspręsti ar pakankamai demokratijos išsikovojo bendruomenė, ir ar teisėtai?

Save gerbiančios profsąjungos iš tokių derybų turėtų pasitraukti

Būna tokių momentų, kai tiesiog negali nerašyti. Toks jausmas mane užplūdo, kai perskaičiau „svarbiausius profesinių sąjungų pasiūlymus“, kuriems buvo pritarta darbo grupėje, rengiančioje Nacionalinis susitarimo 2012-2016 metams projektą. Leisiu sau juos pakomentuoti

Iškalbingiausias, tikriausiai, pirmasis siūlymas: „Stiprinti socialinę partnerystę, interesų atstovavimą, organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme, jų veiklai skirti lėšų iš biudžeto“. Kas ir kaip stiprins socialinę partnerystę už pinigus? Būsiu pikta ir perfrazuosiu šį punktą taip: „Duokit pinigų ir mes toliau taip „stiprinsim“ socialinę partnerystę ir visuomenės dalyvavimą valdyme, kad greit visi liksim be kelnių“

„Darbo santykių reguliavimo nuostatas svarstyti tik gavus darbdavių ir profesinių sąjungų nuomonę“. Ankstesniame susitarime tokiems atvejams buvo numatytas socialinių partnerių sutikimas, o nuo šiol, pasirodo, užteks tik nuomonės. Žinant, kad net profesinių sąjungų nesutikimas su, pvz., Darbo kodekso liberalizavimo nuostatomis beveik nieko nereiškia, nesunku įsivaizduoti, kokį svorį turės „nuomonė“.

„Lietuvos Respublikos vardu siekti, kad už emigravusius specialistus ir darbuotojus ES kompensuotų Lietuvos investicijas, skirtas jų kvalifikacijai“. Asmeniškai man šis svaičiojimas iš viso už kritikos ribų (gal dėl to darbdaviai su juo ir sutiko). Vėl perfrazuosiu: atiduodame vergus kitiems, nes patys neturime kuo jų šerti, bet paskui, kai pamatome, kad ir patys neturime ką ėsti, paprašome už juos pinigų.

„Tobulinti mokesčių politiką, mažinti darbo jėgos apmokestinimą“. Kaip Kubilius „patobulino“ mokesčių politiką, mes žinome, ar dar to mažai? O darbo jėgos apmokestinimą, žinoma, mažinti reikia, tačiau gindamos darbo žmogų, profsąjungos turėtų kartu siekti ir didesnio kapitalo apmokestinimo. Arba net iš viso nuo to pradėti.

„Stiprinti atsakomybę už nelegalų darbą ir darbo užmokesčio mokėjimą „vokeliuose“. Kieno atsakomybę šiuo atveju siekiama stiprinti? Jeigu nepasakoma aiškiai, galima labai lengvai suversti visą kaltę už nelegalų darbą ir „vokelius“ vien tik darbuotojui. Ir kas po to ginčysis, kad punktas neįvykdytas?

„Tobulinti ES struktūrinių fondų paskirstymą ir panaudojimą, siekiant didesnės pridedamosios vertės kūrimo“. Šito punkto nekomentuosiu, nes jo nesuprantu.

„Viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose numatyti galimybę vertinant paslaugų pirkimo pasiūlymus atsižvelgti į įmonėje mokamą vidutinį darbo užmokestį, saugos ir sveikatos būklę“. Vienas iš man labiausiai patikusių punktų, tik neaišku, koks pasiūlymas bus vertinamas aukščiau: ar įmonės, kur vidutinis atlyginimas didesnis (vadinasi, ir perkamos paslaugos kaina auga), ar tos, kur mažesnis (perkamos paslaugos kaina krenta). Juk iki šiol prioritetas pirkimuose būdavo kaina. Klausimas kyla, ar profsąjungų atstovai tikrai gerai apgalvojo mechanizmą, kaip būtų galima šį punktą įgyvendinti.

„Minimalios mėnesinės algos dydį sieti su pagrindiniais šalies ekonominiais rezultatais (BVP augimas, infliacija ir kt)“. Nesu tikra, bet man atrodo, kad Seimas šią nuostatą jau įgyvendino įstatymu (Darbo kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymas). Belieka stengtis, kad ji būtų realiai įgyvendinama.

„Minimali alga negali būti mažesnė už santykinę skurdo ribą. Siekti, kad kuo mažiau darbuotojų gautų minimalią algą“. Pirma dalis – sutinku, antroji prasideda žodžiu „siekti“, kuris nieko niekam niekada neįpareigoja.

„Peržiūrėti piliečių taikių susirinkimų, piketų, mitingų, demonstracijų ir streikų organizavimo tvarką“. Peržiūrėti, žinoma, galima, bet KAS IŠ TO? Juolab kad galima taip peržiūrėti, jog bus uždrausti ne tik streikai, bet ir bet koks didesnis žmonių susibūrimas.

„Siekti socialinio teisingumo, mažinti visuomenės ekonominę diferenciaciją“. Tuščia deklaracija, kuri vėlgi nieko niekam neįpareigoja.

Na, o iš pasiūlymų priemonių planui „tobuliausias“, mano nuomone, yra šitas: „Tobulinti gyventojų pajamų progresinio apmokestinimo sistemą“. Dar iki vakar reikalavę įvesti progresinę gyventojų pajamų mokesčio sistemą, profsąjungų atstovai staiga nutarė įtikti konservatoriams, teigiantiems, kad tokia sistema esą galiojanti jau dabar (nors mokslininkai sako, kad ji yra regresinė) ir teprašo ją „tobulinti“.

Susitarimas tik dėl susitarimo ne tik nenaudingas, bet ir žalingas. Jeigu nepavyksta įtraukti į projektą realių punktų, kurie pasitarnautų darbo žmonėms, tai save gerbiančios profsąjungos turėtų pasitraukti iš derybų. Juolab kad derybos dėl NS vyksta tarp darbdavių organizacijų, politinių partijų ir profsąjungų. Derybų šalys rodo, kokioje apgailėtinoje būsenoje yra profsąjungos, nes kitos dvi šalys iš principo atstovauja verslui.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen