Narkotikais nuo narkotikų jau bus galima gydytis ir kalėjimuose

Mane visada piktina pranešimai apie neva pažeidžiamas nuteistųjų žmogaus teises. Jie tuose kalėjimuose jau seniai gyvena geriau negu eilinis šalies pensininkas, gali įvairiapusiškai lavintis(įskaitant nuteistuosius iki gyvos galvos), mokytis (net universitetuose!), dirbti, o Teisingumo ministerija dar sugebėjo prastumti projektą, kuriuo apie 600 mln. litų numatoma kalėjimų renovacijai. Maža to, tas pats teisingumo ministras (žinomas laisvosios rinkos šauklys R.Šimašius) jau nusprendė, kad už nusikaltimus kalintys asmenys turi turėti teisę tęsti laisvėje pradėtą priklausomybės nuo narkotikų gydymą! Jie dabar to daryti negalį, nes, matote, kalėjimuose tokia paslauga neteikiama.
Mano supratimu, įkalinimo įstaigos ir taip yra gydymas nuo narkotikų: juk jų ten neturi būti įmanoma gauti! O grėsmės visuomenės saugumui iš izoliuoto nuo abstinencijos kenčiančio sužvėrėjusio narkomano irgi neturėtų kilti.
Yra tokia nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“, kuri teigia, kad tai, jog nusikaltęs visuomenei žmogus nebegali kalėjime toliau gydytis nuo priklausomybės, yra žmogaus teisių pažeidimas. O ar jis nenusikalto žmogaus teisėms? Kodėl jis gali ant tų teisių dergti, o jo teisės, išeina, vertybė?
Dar ta koalicija sako, jog teisės gydytis nuo narkotikų atėmimas nusikaltėliams skatina „narkotikų vartojimą, užkrečiamų ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai B ir C plitimą“. Kodėl kalėjimuose iki šiol galima gauti kvaišalų? Argi uždaroj erdvėj taip sunku su tuo kovoti?
Čia matau kyšančias farmacininkų ausis – mat gydymo nuo narkotikų pagrindinis komponentas yra opioidiniai vaistiniai preparatai (sintetiniai narkotikai). Gydymas jais Lietuvoje yra nemokamas (apmoka ligonių kasos, tam tikros gydymo įstaigos arba savivaldybės, jei žmogus nemoka socialinio draudimo), praeitų metų pradžioje šalyje sintetiniais narkotikais gydėsi apie 500 žmonių. Taip tvirtina Vilniaus priklausomybės ligų centras. Medikamentai turi būti vartojami kiekvieną dieną, o pigiausio medikamento dozė kainuoja nuo 1,5 iki 3 litų. Skaičiuoti nedrįstu, bet kokia suma bebūtų, ją mokėsime mes visi mokesčių mokėtojai.
Yra manančių (aš prisidedu), kad pakaitinis gydymas opioidiniais preparatais (neva taip mažinama žala tiek pačiam narkomanui, tiek ir visuomenei) yra siekis liberalizuoti narkotikų politiką. Gal būt laisvėje toks gydymas ir padeda mažinant nusikalstamumą, gerinant visuomenės saugumą etc. Tačiau kam leisti valstybės pinigus kalėjimuose, kur nuteistieji ir taip izoliuoti? Antra vertus, jeigu nesugebama kovoti su nelegaliu narkotikų platinimu kalėjimuose, ar reikia ten įdiegti dar ir legalų?

Ramunė Pekkinen

Mažo žmogaus didelė istorija

Lapkričio 22 d. savo namuose rastas vieno vienišo žmogaus lavonas. Šio žmogaus vardas ir pavardė – Leonidas Malomūžas.Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė prieš aštuonerius metus, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą, kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai. Mažas aktyvus žmogus, kuris stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbių, aiškino, kad jis “liautųsi”. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą, o paskui jį skubiai atleido iš darbo. Profsąjunga kreipėsi į teismą. Teismas pripažino, kad atleidimas neteisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS. Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo L.Malomūžą grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba. Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo. Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas vilkino bylą beveik 4 mėnesius. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų. Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios Socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės. Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį: juk tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija (nuotr.). Tai nedavė jokių rezultatų. Teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur nedirbo išgyvendamas nuolatinį stresą.Atėjus į valdžia naujai koalicijai, tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su naujuoju Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris, išgirdęs Malomūžo istoriją, pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacijos apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita "korupcijos lizdą". Bet - kaip įprasta Lietuvoje - kai tik suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kurių jis, beje, negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija.Neradęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Ir štai neseniai Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet .... bet, Leonidui tai šiuo metu JAU nebesvarbu.

Vladimiras Troščenka

Pasaulio bankas – pavadėlis Lietuvai

Laisvosios rinkos politikos propaguotojas Pasaulio bankas Lietuvoje vėl tapo pagrindiniu ir labiausia cituojamu „ekspertu“. Lietuvos išlaidas socialiniams reikalams apžvelgęs PB pateikė išvadas, kuriomis mielai remiasi kai kurie ministrai, o galiausiai ant PB arkliuko užsėdo ir Premjeras.
Banko politika dažnai kritikuojama nevyriausybinių organizacijų, mokslininkų, yra paremta neoliberalizmo principais. Neseniai šios institucijos ekspertai pareiškė nuomonę apie Lietuvos šveitimo sistemą: Lietuvoje per mažos klasės, mokytojų per daug, jų atlyginimai per dideli. Reikia – arba mažinti mokytojų, arba jų algas.
Pasaulio banko ekspertai pasidarbavo ir sveikatos apsaugos srityje: Lietuvoje, pasirodo, per daug ligoninių, per daug gydytojų, o didinant finansavimą lėšos sveikatos apsaugos srityje naudojamos neefektyviai – mat iš jų daugiausiai keliami medikų atlyginimai.
Švietimo ir mokslo ministras susilaikė nuo komentarų, o štai sveikatos apsaugos ministro portfelį nešiojantis Čaplikas suskubo PB ekspertams pritarti.
Galiausiai Pasaulio bankas prabilo ir Premjero lūpomis: „Atsižvelgiant į Pasaulio banko ekspertų rekomendacijas, 2010-2011 m. papildomai privalo būti įgyvendintos viešųjų sektorių („Sodros“ sistemos, sveikatos apsaugos, švietimo) struktūrinės pertvarkos“, - sako Andrius Kubilius.
Įvertinant tai, kad su darbuotojų atstovais ar į politinę kairę orientuotais ekspertais mūsų vykdomoji valdžia nelinkusi tartis, o remiasi minėtais ir panašaus pobūdžio ekspertais, nesunku suvokti, kad struktūrinės pertvarkos peraugs į viešojo sektoriaus privatizavimą.

Ramunė Pekkinen

Atsargiai, mus valdo fanatikai!

„Vienišas motinas, jeigu jos yra išsiskyrusios, laikome šeima. Tačiau niekada netekėjusios vienišos motinos – nėra šeima“, - sako tobulos šeimos kontūrų braižymu užsiėmęs socialinės apsaugos ir darbo ministras R.Dagys.
Šiurpina toks viduramžiškas požiūris! Jeigu moteris, pavyzdžiui, vyro mušama po kiek laiko su juo išsiskiria, viskas gerai, o jeigu už tokio nenori net tekėti, nors jau yra nėščia? Gal tada ir rūtų vainikėlius ministras apsiimtų saugoti?
Net katalikų bažnyčia viešai apie tai nedrįsta kalbėti. Nebent koks fanatikas kunigas...

Mergaitė RB

E-kampanija tęsiasi

O štai čia dar vienas rinkimų e-kampanijos pavyzdys:

Gerbiami Lietuvos žmonės,
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanija eina į pabaigą. Ką ji atskleidė? Tai buvo dar viena proga sutikti ir iš arčiau pažinti Lietuvos žmones, jų skaudulius, viltis ir svajones. Taip pat - ypatinga galimybė pamąstyti apie valstybės, valdžios ir žmogaus santykius, apie Lietuvos dabartį ir ateitį.
Aplankiau daugybę šalies miestų ir miestelių, atsakiau į šimtus klausimų. Kaip išgyventi iš pensijos? Kaip išlaikyti šeimą, netekus darbo? Ar galime būti ramūs dėl vaikų ateities? Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje didėja socialinė ir turtinė nelygybė, atotrūkis tarp valdžios ir žmogaus?
Atsakinėdamas į žmonių klausimus supratau, kad mūsų mintys sutampa. Mes visi esame susirūpinę Lietuvos ateitimi ir turime pasirinkti tokį kelią, kuris keltų žmonių gerovę. Juk svarbiausia – žmogus.Mielieji žmonės, sunkmetis tikrai praeis. Tai priklausys ir nuo Prezidento, kurį išsirinksite. Tačiau, patikėkite, ir nuo Jūsų visų solidarumo ir pilietiškumo. Suremkime pečius, kad taptume laimingų žmonių šalimi.
Drauge atverskime naują šalies istorijos puslapį. Nuoširdžiai prašau ir tikiuosi Jūsų pasitikėjimo balsų gegužės 17 dieną.
Pažadu dirbti Jūsų labui.
Jūsų kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus Algirdas Butkevičius

Jeigu už D.Grybauskaitę ir A.Butkevičių e-laiškus rašė RsV specialistai, tai reikalui esant rinkčiausi pastarojo laiško autorių.

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS