KODĖL AŠ MANAU, KAD PROTESTO AKCIJA ŽLUGS...

Na, turbūt paprasčiausias atsakymas, kad akcijai tinkamai nepasiruošta. Pradėkime nuo pradžių. Akcijos organizatorių reikalavimai eilinį kartą labiau primena partijų programas, nei išeiti į gatves žmones kviečiančius lozungus.
Beje, paskelbus reikalavimus nereikėtų jų keisti ir „prifarširuoti“ didžiajai visuomenės daliai neaiškių posakių (pvz. reikalaujame trišalio socialinio dialogo). Turbūt, gerbiamieji organizatoriai, nemanote, kad gamykloje dirbantis staklininkas žino kas yra socialinis dialogas, o tuo labiau trišalis. O gal jūs „masinę“ protesto akciją darote tik elitiniams darbuotojams, kurie turi aukštąjį?
Ir šiaip manau, kad būtų pakakę dviejų arba trijų reikalavimų. Ir šie turėtų būti labai aiškūs ir suprantami visiems (pvz. nedidinti akcizo degalams, nedidinti šildymo kainų). Mieli profsąjungininkai, kodėl gi jums nepasimokyti iš savo jau buvusių protesto akcijų? Ar manote, kad masine protesto akcija reikėtų vadinti ir 500 žmonių pražygiuojančią saujelę?
Dar vienas svarbus aspektas, kad ruošiantis protestams reikėtų ne tik elitinių profsąjungų centrų pasitarimą surengti, bet pakviesti visus aktyvius profsąjungininkus. Juk kalbate apie vienybę, bet darote visiškai priešingai Tokiu būdu, bent iš dalies būtų galima išvengti antausio, kurį skėlė pareigūnus vienijančios profsąjungos.
Na, gerai. Akcija įvyks ir tikėkimės sėkmingai. O kas toliau? Vėl už derybų stalo sės išmaningieji profsąjungų ir Vyriausybės derybininkai. Tačiau vertėtų prisiminti ankstesnes profsąjungų derybas su Ministrų kabinetu ir kuo jos baigėsi. Faktas, kaip blynas, kad niekuo. Taip baigsis ir šios, jei iš vis kas pasivargins derybines grupes sudaryti.
Vienybės ir tarpusavio supratimo dar labai trūksta, o juk visa tai yra MASINĖS PROTESTO AKCIJOS AŠIS.

Jonas ŪLIUKAS

ĮTIKTI VISIEMS. AR REIKIA?

Neobjektyvus, šališkas, nedemokratiškas, papirktas... – tai vis epitetai, kuriuos tenka išklausyti žurnalistams. Ir net tokio mažo laikraštėlio, kaip „Lietuvos profsąjungos“. Jeigu atskleidi kokią nors blogybę – tu terši profsąjungų vardą, jeigu atsisakai viešinti vienašališką, kartais net šmeižiančią, nuomonę – tu neobjektyvus ir papirktas.

O kaltinimas, kad neatlieki savo misijos, apskritai yra universalus, ypač jeigu nepakankamai daug vietos laikraštyje skiri ambicingiems veikėjams. Ta proga dar nesibodima priminti ir bankroto šmėklą.

Tai kur tas aukso vidurys? Ar jis apskritai yra? Ar įmanoma įtikti visiems? Tikriausiai, ne. Ir gal net reikia džiaugtis, kad kažkam neįtinki, nes jeigu patinki visiems, vertėtų pasitikrinti, ar esi gyvas.

Žinoma, nelinksma. Kitais metais, tikriausiai, sumažės visko, laikraščių irgi. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar sugebėsime išlikti žmonėmis.

Nors... Dabar jau dėl visko galima ginčytis, net ir dėl to, kas yra žmogus.

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

DISKUSIJOMIS FORMUOJAMAS ĮVAIZDIS

Bloga naujiena yra gera naujiena. Taip apie spaudos virtuvę yra pasakęs vienas žymus žiniasklaidos magnatas. Tačiau, tai nėra visiška tiesa. Pagrindinis aspektas, kad būtina naujiena. Ji gali būti ir gera, ir bloga, tačiau privalo būti šviežia. Tad keisti profsąjungininkų surengtos diskusijos apie įvaizdį pamąstymai, kad itin retai profsąjungos šmėžuoja žiniasklaidos taikiklyje. Bėda ir yra ta, kad naujienos taip ir nepavyksta sukurti. Nors reikia tiek nedaug...
Naujienų profsąjungos tikrai turi, apie jas rašytų ir žiniasklaida, tačiau neretai jos tiesiog sudūla „komunikacijos specialistų“ stalčiuose. Todėl nereikėtų visą laiką priekaištauti viešąją opiniją formuojančioms priemonėms. Taip, nėra žiniasklaida visada profsąjungų pusėje, tačiau vėl grįžtame prie skaudžios temos, kokį įvaizdį profsąjungos formuoja. Turbūt, kad jokio. Paklauskite eilinio žmogaus gatvėje: kokias asociacijas jam kelia profsąjungos ir manau, kad didžioji dauguma atsakys: vagys, neturiu nuomonės ir pan.
Įvaizdį reikia kurti kryptingai, o ne tik akcijomis, piketais ar streikais. Kiekvienas organizacijos pareiškimas, tai jau dalis kuriamo įvaizdžio. Paleisdami žinią apie save ir nuo savęs mes visuomenei perduodame tam tikrą poziciją. Ar visada eiliniai piliečiai supranta profsąjungas, jau priklauso nuo to, kaip suformuluotas pranešimas. Na, kur profsąjungų nuomonė apie Kubiliaus parengtą antikrizinį planą? Gal jis tobulas!? Štai ir pavyzdys, kad eteriu pasinaudoti galėjusios profsąjungos, taip ir liks prie suskilusios geldos.
Štai siūloma dažniau rengti susitikimus su žurnalistais. Idėja graži, tad labai įdomu, ar tai neliks metiniuose planuose. Vilties yra ir kaip sakoma „viltis – durnių motina ir ji miršta paskutinė“. Norėčiau, kad greičiau mirtų nesibaigiančios diskusijos ir prasidėtų konkretūs įvaizdžio formavimo darbai. Ponai ir ponios, ar laukti liko nedaug?

Jonas Ūliukas

GARSIAI PUČIANTYS TRIMITĄ

„Šalies profesinės sąjungos protestuoja prieš Remigijaus Šimašiaus kandidatūrą į teisingumo ministrus. Jį į Teisingumo ministerijos vadovus praėjusią savaitę pasiūlė Liberalų sąjūdis. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Kvedaravičius sako, kad atitinkamas pranešimas bus išplatintas artimiausiu metu“, tai citata prieš savaitę nuskambėjusi grėsmingai. Tačiau žadėto „atitinkamo pranešimo“ taip ir nesulaukėme. Vėl muilo burbulas sprogo.
Tai jau darosi nebejuokinga ir nesolidu, didžiausios darbuotojų atstovės vienam iš vadovų pasakius A bėgti į krūmus. Labiau tai primena neapgalvotą žingsnį, kai „laisvuoju būdu“ pasakoma tai, kas nėra visos organizacijos pozicija. Ar nekyšo etatinio profsąjungų nuomonių formuotojo ausys už šio pareiškimo?
Profsąjungos ir toliau mina tuo taku, kuriuo klampoja jau gerus penkerius metus. Svarbu bet kokia kaina suregzti intrigą ir patekti žiniasklaidos akiratin. Po tokių žingsnių man nekyla klausimas kodėl profsąjungų reitingai tokie žemi? Kryptingos ir nuoseklios politikos NEbuvimas ir yra tas faktorius, kuris nulemia, jog visuomenės pasitikėjimo aukštumų nepasieksime dar bent artimiausius kelerius metus.
„Auksaburniai“ turėtų atminti paprastą dalyką, jei jau pasakei viešai, tai turi padaryti savo pažadėtus darbus. Juk politikams darbuotojų atstovų organizacijos mėgsta priminti, jog kalba jie viena, o daro kita. Bet ar profsąjungos nedaro tokių pačių klaidų?
Ir gal dar padarykite vieną seminarą apie įvaizdį!?

Jonas Ūliukas

O REIKIA TIEK NEDAUG...

„Skaitinėju jūsų internetinį puslapį ir man kilo toks klausimas, gal ir juokingas jums pasirodys, bet - kaip galima tapti profesinės sąjungos nariu?“, - vieną pavakarę redakcijos telefono ragelyje išgirstu simpatišką vyrišką balsą. Išsiaiškinu, kur žmogus dirba, pasiūlau jam, kur gali kreiptis. Pasitikslindamas vyras dar paklausia, ar darbdavys negali taikyti jokių sankcijų už narystę profesinėje sąjungoje.
Beveik euforišku balsu patikinu jį, kad ne, ir padėjus ragelį pasidaro taip gera gera. Gal todėl, kad per visą dieną prisirinkau neigiamų emocijų, gal dėl to, kad buvau benustojanti tikėti, jog žmonės dar linkę burtis ir kažką bendrai spręsti, o greičiausiai suvokiau, kad tai, ką darau, kažkam gali atnešti naudos.
Pripažinkim, jog labai dažnai nematome žmogaus „apaugę“ savo pačių sukurtais, kartais primestais stereotipais, kaip mantras kartojam tiek prasmės, tiek poveikio netekusius „burtažodžius“, energiją bei laiką sąmoningai ar nesąmoningai eikvojame į akis ir už akių triuškinti savo tariamiems oponentams.
O reikia tiek nedaug: minutės, kai pasijauti svarbus pats, kai svarbūs tau yra kiti, pagaliau suvokimo, kad viskas beprotiškai laikina...

Optimija