ISTORINĖ SAUSIO 16-JI: GUMINĖMIS KULKOMIS PRIEŠ PROFSĄJUNGAS

Sukako penkeri metai, kai Lietuvos valdžia pirmą kartą panaudojo gumines kulkas savo piliečių atžvilgiu. Trijų profesinių sąjungų centrų surengta masinė protesto akcija, virto nedidelėmis riaušėmis (buvo išdaužta pora Seimo langų), o išsigandusi tuometinė Kubiliaus vyriausybė prieš riaušininkus panaudojo ašarines dujas ir šaudė į juos guminėmis kulkomis. Buvo sunkiai sužalotų.

2009 metai, ko gero, buvo aukščiausia profsąjungų ir su jomis ėjusių kitų visuomenės grupių PROTESTUOJANČIO aktyvumo viršūnė. Kaip tik 2009 metais profsąjungos buvo vertinamos iki šiol palankiausiu apklausų reitingu: palankiai 51 proc.- nepalankiai 30 proc.. Toliau - stagnacija.

Kubiliui reikia segti medalį (ką ir daro Grybauskaitė) už taktiką profsąjungų ir runkelių atžvilgiu: iš pradžių - guminės kulkos, paskui - Nacionalinis susitarimas krizės "vadovėlinio" suvaldymo fone. Realybėje - ciniškas problemų sprendimas runkelių klasės, jaunų šeimų, pensininkų sąskaita.

Profesinės sąjungos, ryškiausia visuomenės akyse jų figūra - Černiauskas, po 2009 m. sausio 16 d. subliūško. Gavę ašarinių dujų ir - landsberginėje Lietuvoje pirmąsyk - guminių kulkų profsąjungų lyderiai rimtai išsigando. Černiauskas skubiai paskelbė (kartu su Jašinskiene ir Puskepaliu) atsiribojimo pareiškimą. Buvo iškviesti į teismą - nuo bausmių "išsivyniojo".

Bet baimės grūdas linkęs prigyti ir vešėti. Vėlesnės akcijos Černiausko ir jo bendražygių atidėliojamos, simuliuojamos. Nors pačioje LPSK taryboje kilo idėja ir buvo patvirtinta surengti akciją eilinę sausio 13 d., paskui išsigąsta - ji sutapo su įvykių prie TV bokšto DEŠIMTMEČiu (tarsi profsąjungų akcija būtų buvusi su juo disonuojantis karnavalas!). Paskui sutrukdė žymaus poeto laidotuvės, negauti leidimai pan. Galų gale pasukta lengvesniu keliu - pražygiuoti paskui valdančiuosius (ar būsimus valdančiuosius) socialdemokratus, jų eisenos uodegoje.

Kai dėl Sausio 16 minėjimo (berods, ketvirtųjų metinių proga būta sumanymo minėti), penkmetį profsąjungos pratylėjo. Gruodžio 5 d. surengtas varganas profsąjungų lyderių, pensininkų ir keleto entuziastų grupių iš rajonų mitingas (neva "tūkstantinė minia", anot J.Matuizienės leidžiamo laikraščio) iš tikrųjų buvo tik graudi 2009 m. sausio 16 d. karikatūra.

Baimė ir - deja, jau susiformavusios vartotojų visuomenės - Maximų lankytojų - konformizmas vis labiau įsigali. Kad ir koks VIS DAR šaunus atrodytų Černiauskas, šios inercijos įveikti šiandien jis jau negali, net jeigu ir norėtų. Protingieji centrai, šakos rašo ir vykdo projektus. Vietoj sausio 16 mūšių (klasių kovos) - "socialinis dialogas" su kavute, nemokamais pietumis bei nakvyne Trakuose ar Dubingiuose.

Nesusimąstant, KAS šiuos žaidimus finansuoja. Ir KAM tas "socialinis dialogas" naudingesnis - darbo žmogui ar kapitalui.

Juozas Steponas

MANIPULIACIJOS NARYSTĖS STATISTIKA

Neseniai nukeliavau į Ignalinos atominės elektrinės Nepriklauomos profesinės sąjungos tinklalapį (http://iaenp.lt/) ir,  perskaitęs informaciją apie LPSK "desanto" susitikimą su šios organizacijos aktyvu, buvau kiek šokiruotas.  Nustebino ten perskaitytame pranešime pateikti duomenys apie profesinių sąjungų narystę. Iš atsakingos LPSK tribūnos profsąjungininkams atomininkams buvę pranešta, kad Lietuvoje iš viso profsąjungoms priklauso apie 150 tūkstančių darbuotojų, o profsąjungų nariai esą pasiskirsto šitaip:

- LPSK tenka 60 proc., t.y. apie 90 tūkstančių narių;

- "Soldarumui" - 10 proc. (t.y. apie 15 tūkst. narių);

- Lietuvos darbo federacijai - 25 proc. (t.y. per 37 tūkst.);

- Kitiems susivienijimams - 5 proc.( t.y. apie 7,5 tūkst. narių).

Jeigu tokie duomenys būtų teisingi, likusius 7,5 tūkstančio turėtų dalintis:

1. Nacionalinis pareigūnų susivienijimas (kuris prieš metus skelbėsi turintis apie 3800 narių);

2. Lietuvos švietimo darbuotojų ps (LŠDPS);

3. nuo jos atskilęs ir persivadinęs buvęs LŠDPS

Žemaitijos susivienijimas;

4. A.Dambrausko vadovaujama kauniškė Jungtinė profesinė sąjunga;

5. K.Juknio vadovaujama kauniškė "Sandrauga";

6. Samdomųjų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO);

7. Lietuvos profsąjungų lyga;

8. Susivienijimas "Socialinė alternatyva" (medikų profsąjungų darinys, įsteigtas vadinamajam projektui įsisavinti)

9. Toli gražu ne viena "palaida", pavieniui veikianti profesinė sąjunga;

Jei minėtame rugsėjo susitikime su atomininkais LPSK generalinė sekretorė J.Matuzienė pranešė, jog LPSK yra apie 90 tūkst. narių, tai LPSK pirmininkas A.Černiauskas balandžio mėn. interviu rusakalbiui savaitraščiui Ekspressnedelia teigė, kad LPSK vienija 60 tūkstančių narių. (Beje, buvo parašyta: 600; matyt, kor. klaida). 

Iš Lietuvos darbo federacijai artimų šaltinių PN sužinojo, kad joje yra ne daugiau kaip 3 tūkstančiai narių (plg. su 37 tūkst.!).

Neįtikėtina, kad "Solidarume" yra 15 tūkst.narių, nepaisant to, kad šis susivienijimas pastaruoju metu, rodos, atsigauna.

Tarkime, kad mūsų pacituotas 150 tūkstančių narių paskirstymas, kuris 2013 m. rugsėjį buvo pateiktas iš IAE profesinės sąjungos svečių - LPSK vadovų tribūnos, galėjo būti ir netiksliai atpasakotas šios organizacijos tinklalapyje paskelbtame renginio aprašyme (beje, pateiktame rusų kalba), bet  LPSK lyderių teikiamų duomenų nesutapimas net ir kalbant apie savo pačių profesines sąjungas, kelią nuostabą.

O  visi tokie faktai akivaizdžiai rodo, jog ne tik kad neturime tikslesnių statistinių duomenų apie narystę šalies profesinėse sąjungose, bet ir esame linkę manipuliuoti skaičiais.

Tiesa, yra dar Statistikos departamentas, kuris, berods, pranešė, kad 2011 metais ps nariai sudarė 10 proc. darbuotojų (Bet jis, pasirodo, remiasi tik profesinių sąjungų deklaracijomis). O  buvęs LPSK lyderis, dabar Seimo vicepirmininkas A.Sysas neseniai teigė, jog profesininėms sąjungoms priklauso tik apie 3 proc. darbuotojų... Tokiu atveju J.Matuizienės pateikiamus 150 tūkstančių narių (kurie pasak jos, sudaro 10-12 proc. visų šalies darbuotojų) tektų padalinti iš 3 ar net 4...

Juozas Steponas

Gegužės Pirmosios minėjimas – išsigimsta?

Daugelis profesinių sąjungų jau nebežino, už ką, prieš ką, su kuo ir kaip šią dieną minėti. Didžiosios – oficiozinės profsąjungos šiemet, kaip ir pernai, nesuko sau ilgai galvos ir šventė žygiuodamos kartu su valdančiąja partija. Šventė neaišku ką, nes socdemai žygiavo kaip nugalėtojai.  Tiesa, šiemet jų buvo gerokai mažiau negu pernai, kai jie dar tik ėjo į pergalę.

Buvęs pareigūnų profsąjungų lyderis Vytautas Bakas savo bloge rašė, kad jis netiki „dauguma tų darbo žmonių gynėjų, kurie šiandien buvo pirmosiose eitynių gretose pasidabinę raudonais šalikais”. Jo esą neįtikino ir plakatai „Kubilius išvarė, mes sugrąžinsim“, o jis pats tuo tarpu šią dieną keliąs „taurę už tuos, kurie šiandien nedirba“.

O štai Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO) net nesistengė „patikėti“ ar „įtikėti“ eitynių organizatorių ketinimais. Šiai organizacijai užteko išminties ir drąsos savaip paminėti šią dieną, o ne atmesti  idėją vien todėl, kad ne tie, ne taip ir ne tą daro. SAMPRO atstovai su kitais keliais kairiaisiais aktyvistais priminė socdemams jų pažadą įvesti progresinius mokesčius, kurių naujosios mokesčių reformos  gairėse nėra nė kvapo.

Taigi vieni jaukiai prisiglaudė prie jau suorganizuoto „šventinio“ renginio, nors švęsti profsąjungoms iš tiesų nėra ką. Iki šiol naudojamės daugiau nei prieš šimtmetį pradėtos ir vystytos kruvinos  darbininkų kovos vaisiais: 8 val. darbo diena, teisę į laisvadienius ir atostogas bei pan. Maža to, labai panašu, kad visa tai laipsniškai prarandame, nes laisva rinka tapusi laukine visiškai nesiskaito su organizuotais darbuotojais. Profsąjungų galia vakarų pasaulyje silpsta, o potarybinėse šalyse ji taip ir nepradėjo realiai augti.

Tuo tarpu kiti (visa laimė, kad jų buvo, nors ir negausiai) vis dėlto nepamiršo kovingos retorikos. Algirdo Paleckio „Fronto“ surengtas mitingas Vilniuje ir Kęstučio Juknio vadovaujamos profesinės sąjungos „Sandrauga“ konferencija Kaune pabrėžė būtinybę darbuotojams kovoti  už geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas.  Kad to reikia paminėjo ir prof. Andrius Bielskis savo komentare „Kodėl būtina švęsti Gegužės 1-ąją". Juk koks iškalbingas jo paminėtas faktas:

„Darbo našumas per pastaruosius penkiasdešimt metų išaugo daugiau nei šešis kartus, tuo tarpu realūs atlyginimai sumažėjo nuo beveik 16 JAV dolerių 1973 iki kiek daugiau nei 14 dolerių 2000 metais. Lietuvoje apie išaugusius nelygybės ir socialinio neteisingumo mastus byloja gerai žinomas faktas, jog 2000-2003 metais pelno augimo tempai viršijo 500 procentų, tuo tarpu atlyginimai augo tik 9 procentus“.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Nekalėdiniai pamąstymai

Pastaba: neskaityti jautriems ir esant geros nuotaikos.

Gaila, kad taip ir nebuvo tos pasaulio pabaigos. Man labai sunku gyventi pasaulyje, kuriame vieni žmonės gali valgyti prie brangiausiomis gėrybėmis nukrauto stalo ir vis tiek jiems kažko trūksta, o kiti valgo sąvartynuose; kai vieni gali gyventi penkiuose namuose ir didžiulėje jachtoje, o kiti žiemą turi mirti nuo šalčio, nes neturi kur prisiglausti; kai vieni maudosi aukščiausios kokybės šampane, o kiti neturi paprasčiausio geriamojo vandens; pasaulyje, kur kasdien kažkieno kišenės pasipildo vienu kitu milijonu, kai tuo tarpu nuo bado miršta tūkstančiai vaikų; kur gyvena primatai, žudantys savo malonumui arba organizuojantys kitų primatų ar gyvūnų pjautynes.

Labai nesinori gyventi šalyje, kur vieni žmonės gyvena visko pertekę atsitvėrę aukštomis tvoromis, o kiti viskuo apsirūpina šiukšlių konteineriuose; kurioje nėra vietos senukams, jie prisimenami tik per Kalėdas atsiperkant lėkšte sriubos; kur gatvėmis laisvi vaikšto nusikaltėliai, kai tuo tarpu teisiami juos pričiupę pareigūnai; krašte, kur žmonės lauk išmeta savo augintinius, nes jiems nusibodo jais rūpintis; šalyje, kurioje per Kalėdas įžiebiama aukščiausia Europos eglė, nors daugelyje gyvenviečių vakarais nedega gatvės žibintai.

Nenoriu gyventi ir gyvenime, kuriame baisiomis ligomis baudžiami ką tik gimę vaikai, o senatvė žmogų paverčia arba neįgaliu, arba klounu; kuriame, kad išgyventų, plėšrūnai turi misti tokiais pat gyvūnais, o žmogus augina gyvulius, paukščius ir žuvis, kad juos pjaudamas pramistų ar pasidabintų.

Tad man labai gaila, kad žadėtos pasaulio pabaigos taip ir nebuvo. O jeigu pasaulis iš tikrųjų baigiasi, tik tiesiog labai lėtai, tuomet norėčiau būti ten, kur ta pabaiga jau prasidėjo... 

Mergaitė Raudonais Bateliais

Laisvosios rinkos instituto agonija?

Pastaruoju metu visais kanalais girdimas Lietuvos laisvosios rinkos instituto, klykiančio jo ekspertės Rūtos Vainienės balsu, perspėjimas, jog padidinus minimalią algą bankrutuos bene visas Lietuvos smulkusis verslas ir apskritai bus pasaulio pabaiga. Jos argumentai tokie, atsiprašau, debiliški, kad gaila laiko į juos atsakinėti. Iliustravimui tik viena jos įžvalga, kad didinti minimalią algą esą nėra iš ko, nes žmonės nepradėjo daugiau vartoti. Žurnalisto replika, kad dėl to ir nepradėjo, nes algos neauga, poniai vyr. ekspertei nepadarė įspūdžio. Ji mano, kad vis tiek pirma verslas turi turėti „iš ko“ (o vartojimas, kuris ir suneša tą „iš ko“, augti, matyt, pradės, kai jį palaistysi mėšlu).

Bet tiek to, geriau pakalbėkime apie tokio elgesio motyvus.

Pirmiausia, kyla klausimas, nuo kada LLRI atstovauja smulkiesiems (tiems „patiems mažiausiems“ – kaip vienoje televizijos laidoje žiūrovus graudeno Vainienė), nes instituto rėmėjų sąraše beveik vien stambus kapitalas. Antra, peršasi ir atsakymas: naudojamasi bet kokia proga „prastumti“ savo svajonę – Darbo kodekso liberalizavimą. Apie tai Laisvosios rinkos institutas tiesiog negali nedainuoti. Ta pati popsuojanti Vainienė, kliedėdama apie suvaržytus darbo santykius, prieš tai turėtų paskaityti Darbo kodeksą. Štai viena jos citata:

„Čia elementari logika. Jūs pradedate savo verslą ir norite draugą pakviesti kartu dirbti. Sakote: priimu tave ir moku tau tokią algą, jei gerai seksis, pakelsiu, jei blogai seksis, turėsiu tave atleisti. Draugas sutinka. Bet jeigu sudarote darbo sutartį, jo atleisti nebegalite, prasideda išeitinės. Draugas sutiktų, bet Darbo kodeksas neleidžia“.

Juk ir arklys, jei tik mokėtų skaityti, žinotų, jog Darbo kodeksas tam, kad darbdavys pamatytų „seksis ar ne“, leidžia numatyti išbandymui tam tikrą laikotarpį, o atleisti, ypač jeigu „draugas sutinka“, visada galima šalių susitarimu. Ar tai nėra puiki iliustracija to, kad viskas, kas eina iš LLRI - tik propaganda ir demagogija?

Trečia, mane aplanko saldi vizija – gal ši isterija tėra LLRI agonija? Gal šitas privatus institutas, susikūręs dar anksčiau nei atkurta Lietuvos valstybė ir ilgą laiką buvęs šventa karve, propaguojančia tokią palaidą (atsiprašau, laisvą) rinką, kurioje net valstybei nėra vietos, jaučia savo galą? Juk yra šansų, kad šį kartą kairioji valdžia gali būti tikrai kairioji.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen