Seimo narių privilegijos - neliečiamos

Seimas grąžino iniciatoriams tobulinti įstatymo projektą (jį teikė Seimo narys Algimantas Salamakinas), kuriuo siūloma apriboti kai kurias Seimo narių privilegijas. Patobulintas jis galės grįžti į Seimą tik po 6 mėn. Čia visi tie, kurie alternatyviame balsavime balsavo už tai, kad projektas būtų atmestas apskritai:
Anušauskas Arvydas
Barakauskas Dailis Alfonsas
Budrys Dainius
Bukauskas Valentinas
Burba Andrius
Čaplikas Algis
Dagys Rimantas Jonas
Daukšys Kęstutis
Dumbrava Algimantas
Galvonas Vytautas
Gapšys Vytautas
Gedvilas Vydas
Graužinienė Loreta
Kašėta Algis
Kernagis Ligitas
Klumbys Egidijus
Komskis Kęstas
Kondrotas Jonas
Kuodytė Dalia
Liesys Jonas
Mackevič Michal
Mazuronis Andrius
Mikutienė Dangutė
Narkevič Jaroslav
Navaitis Gediminas
Nedzinskas Antanas
Pečeliūnas Saulius
Petkus Almantas
Ramonas Jonas
Ručys Rimas Antanas
Sabutis Liudvikas
Stirblytė Arūnė
Šimėnas Jonas
Talmont Leonard
Tamašauskas Erikas
Valinskas Arūnas
Valinskienė Ingrida
Valiukevičiūtė Ona
Veselka Julius
Zasčiurinskas Mečislovas
Žemaitaitis Remigijus
Šitie, matyt, labai tikisi būti Seime ir kitą kadenciją, tad apsikarpyti privilegijų nenori. Nors tie, kurie balsavo už projekto grąžinimą tobulinti, irgi gali tikėtis iš to laimėti, mat pradėję jį svarstyti iš naujo ir entuziastingai jį palaikydami iškovotų rinkėjų simpatijas prieš rinkimus.
Iš lrt.lt parengto reportažo:
A. Salamakino pateiktame įstatymo projekte patikslinamas Seimo nario darbo apmokėjimas: siūloma nustatyti, kad parlamentarui, kuris be pateisinamos priežasties nedalyvavo Seimo plenariniame posėdyje, Seimo struktūrinių padalinių posėdžiuose, darbo užmokestis už tą dieną nemokamas.
Nustatoma, kokios išlaidos yra laikomos Seimo nario išlaidomis, susijusiomis su parlamentine veikla, taip pat tokių išlaidų dydis.
Siūloma nustatyti, kad automobilius parlamentarams nuomos Seimo kanceliarija, jie patys to daryti negalės. Seimo nariams būtų kompensuojama tik už degalus.
Visos lėšos, skirtos parlamentinei veiklai, bus pervedamos į atskirą Seimo nario sąskaitą, apie kiekvienas išlaidas, o ne apibendrintus išlaidų duomenis, kaip yra dabar, privalės būti skelbiama viešai Seimo nario internetiniame puslapyje.
Joks turtas, įgytas už lėšas, skirtas padengti išlaidas parlamentinei veiklai, jokia forma ir jokiu būdu negalėtų tapti Seimo nario ar kitų jam artimų žmonių nuosavybe.
Įstatymo projekte reglamentuojamas Seimo nario aprūpinimas gyvenamosiomis patalpomis. Numatoma, kad būstą Seimo nariui išnuomos Seimo kanceliarija, už komunalines paslaugas parlamentaras mokės pats.
Siūloma nustatyti Seimo nario atostogas - 45 kalendorines dienas per metus. Visi Seimo nariai atostogų išeitų ir iš jų sugrįžtų vienu metu. Atostogų pradžią ir jų pabaigą kasmet nustatys Seimas savo nutarimu.
Projekte apibrėžiama, kas yra Seimo nario kūrybinė veikla, taip pat nurodoma, kokia veikla negali būti laikoma kūrybine veikla. Kūrybine veikla nelaikomas Seimo nario dalyvavimas televizijų ir kitokiuose komerciniuose pramoginiuose renginiuose.
Projekte aptariama Seimo nario teisė valdyti turtą ir gauti iš jo pajamas, ūkininkauti, būti įvairių bendrijų, visuomeninių organizacijų nariais, eiti juose pareigas, taip pat ir vadovaujančias. Nustatoma Seimo nario atsakomybė už draudimo dirbti kitą darbą ar gauti kitą atlyginimą pažeidimą.
Numatoma, kad kiekvienas Seimo narys galės turėti po du padėjėjus – sekretorius: vienas iš jų dirbs Seimo patalpose, kitas – Seimo nario biure. Kiekvienas Seimo narys galės turėti biurą toje vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktas Seimo narys galės turėti biurą tos savivaldybės teritorijoje, kurios nuolatinis gyventojas jis buvo jo išrinkimo į Seimą dieną. Pagal projektą, biurus Seimo nariams nuomos ir tai apmokės Seimo kanceliarija.
Konstitucija numato, kad Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas. Šiuo metu Seimo struktūrą, darbo tvarką, o kartu ir parlamentaro pareigas, teises bei veiklos garantijas nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią, bet nėra įstatymas.
Įstatymo projektu siekiama įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą ir atskiru įstatymu nustatyti Seimo narių pareigas, teises ir garantijas.
Įstatymo nuostatas siūloma taikyti išrinkto naujo Seimo nariams susirinkus į pirmąjį posėdį.

Mergaitė Raudonais Bateliais

Mylėkim tėvynę, žmonių mylėti nebūtina

Dabar iš visų tribūnų raginama būti patriotais, suprask, mylėti ir ginti tėvynę, prisidėti prie tautos išsaugojimo, jokiu būdu neemigruoti iš šalies. Deja, niekas neragina mylėti ir ginti žmonių, prisidėti prie jų gelbėjimo ir nebėgti nuo buvimo žmogumi.
Kas yra tėvynė ir ką konkrečiai reikia mylėti? Valstybę, valdžią, istoriją, kalbą, žemę, idėją? Betgi tėvynę mylime ir taip, kaip kad mylime (arba nemylime) savo tėvus, brolius, seseris, vaikus. Juk nėra rengiamos konferencijos, kaip labiau mylėti motiną arba tėvą, kodėl tada nuolat kalbama apie patriotizmą, kaip dalyką, kurio labai trūksta ir kurio esant pakankamai neva praktiškai išsispręstų visos valstybės problemos. Maža to, patriotiškumo kaspinais mėgstama „apsivynioti“ kalbant apie pilietiškumą, nors patriotizmas praktiškai skatinamas tam, kad gyventojai būtų lojalūs valdžiai.
Tačiau daug labiau negu meilės tėvynei mums trūksta meilės ir pagarbos žmonėms. Nekalbu apie valdžios pagarbą gyventojams, omenyje turiu mūsų elgesį vienų su kitais. Jeigu dar atsižvelgiame į mums pažįstamų žmonių interesus, tai visi kiti, ypač priklausantys ne mūsų socialiniam sluoksniui, tautybei ar rasei, yra tie, kurių geriau nematyti, negirdėti ir apie juos iš viso negalvoti. Jeigu jau būtina, tai bendraujama per sutartis, per advokatus arba bent jau per neįžiūrimas kaukes. Tiesa, jais patriotinį nepasitenkinimą dar galima išreikšti viešai kokiame nors mitinge.
Kas atsitiko, kad žmogus nebemyli žmogaus? Ar dėl to, kad mūsų žemėje per daug, ar dėlto, kad norėdami patenkinti vis augančius poreikius mes turime gyventi pagal džiunglių įstatymus? Bet kokiu atveju, sistemai tai labai paranku – nemylėkite vienas kito, nebūkite vienas už kitą atsakingi, tada valdžia tiesiog išmokys jus būti rožiniais (trispalviais?) akiniais dėvinčiais žmogėnais, kurie ateis į rinkimus ir nubalsuos už vieną iš kelių niekuo nesiskiriančių partijų, o Lietuva toliau klestės.
Ir nesvarbu, kad žmogus nenorės būti žmogumi kitam žmogui, bet užtai visi būsim patriotais.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Kodėl taip atsitiko, kad profesinių sąjungų judėjimas atsidūrė ten, kur atsidūrė?

Manau, kad šis, atrodytų, pragmatiškas klausimas yra filosofinis: problema, kaip dabar sakoma, SISTEMINĖ - sisteminės ir priežastys.

Daug kas sako, kad NE TAIP pradėtas atkurti kapitalizmas (atsiprašau: demokratija). Pradėta nuo TAUTOS SKALDYMO, taigi ir nuo PROFSĄJUNGŲ SKALDYMO.

Antra: tas prakeiktas tarybinis TURTAS, kuris leido ir dar leidžia egzistuoti imituotojams ir geltoniesiems. Tiems, kurie, galėdami išnuomoti du ar tris kambarius, neturėdami net narių gali susimokėti nario mokestį (po 20 ct už narį - kaip Čičikovas pirkdamas „mirusias sielas“). Tokiu būdu jie perka teisę ir gali būti YPAČ RĖKSMINGAIS LPSK valdybos nariais, stabdyti KAD IR DROVIAUSIAS reformas profsąjungos viduje. Prisiminkime praėjusį LPSK suvažiavimą, kuriame apskritai nebuvo JOKIOS diskusijos. Net dėl Nacionalinio susitarimo, nors apie pusė valdybos narių jo rašytis nesutiko, o Švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Jurgelevičius net buvo pakilęs išeiti iš LPSK...

Trečia, niekas neskatina net ir buvusių tarybinių profsąjungininkų MODERNIZUOTIS. Užsienio profesinių sąjungų pagalba, projektai ir lieka kautynių žaidimais seminaro lentose - kaip per karinius mokymus smėlio dėžėje. Tuo tarpu net iki šiol yra likę nemaža tokių lyderių, kurie ir toliau apsieina be kompiuterių, interneto - taigi be informacijos, be ryšių su savo pirminėmis, be savišvietos, kurios mums, senajai kartai, ypač reikia.

O dar tautos pasyvumas. Mums dažnai užmetama: jūs - profsąjungos, jūs ir kovokit!

Padariau išvadą: lietuvius galima lengvai suklupdyti po kryžiumi (kaip tuos deginamus Pirčiupio dzūkus), lengvai sukviesti į dešimttūkstantinę demonstraciją prieš lenkus, rusus ar gėjus, tačiau jų nepakelsi į protesto akciją.

O kai vienąsyk susirinko masinė akcija, nors įvyko tai, kas nuolat vyksta ne vienoje senosios demokratijos šalyse (ir tai išmušė vos vieną ar du langus Seime) - visi protestantai teisiami, net ir užsienyje gaudomi, persekiojami. Nuo Paleckio visi suka nosį, jis irgi persekiojamas. Tuo tarpu „Lietuva – lietuviams“ fašistukai šiltai tebetupi Juknevičienės savanorių darželyje.

Profesinės sąjungos nuo sausio 16 d. atsiribojo, teismuose „išsivyniojo“, o dabar jau nuolankiai atidėlioja suplanuotas akcijas, o kai jau surengia, tai harmoningai žygiuoja vis skystesnėmis kolonomis, - kai kam net smagiau žygiuoti lydimiems sustiprintų Kubiliaus policijos „eskortų“.

Prasidėjus susidorojimu su „Švyturio“ darbuotojais, kaip jį palaikėme? (Susidorojimas, beje, tęsiasi - Utenoje ir Klaipėdoje teismai laukia).

Kokioje nors Danijoje „Švyturio“ atveju pakiltų visos šalies profesinės sąjungos, pradedant SID'u.

Pas mus tik Naftininkų Virginija pareiškė, kad „pritarčiau ir nesankcionuotai akcijai“. Kas į jos nuomonę atsiliepė?

Tuo tarpu lyderiai rengiasi į Seimą, atsiiminėja begalines atostogas, persekioja ir stengiasi likviduoti laisvesnę profsąjungų žiniasklaidą. Nuolatos - užsieniuose, tarsi į užsienio suvažiavimus negalėtų kartais važiuoti ir LPSK valdybos nariai - juk jų yra per 20...

Galima būtų dar tęsti šį komentarą - tik ar verta?

Juozas Steponas

Kai gera nuo gerumo

Būna dienų, kai tavo širdis tiesiog kūpa gerumu. Iš pat ryto tu to dar nepastebi, rodos, diena bus kaip šimtai tokių. Tačiau išėjus į gatvę pajunti, jog šiandien bus kitaip. Tavo įtarimus patvirtina moteris, kuriai labai patiko tavo šuo ir su kuria mielai pabendravai. Dar labiau pakyla nuotaika, kai su reikalais užėjus į kontorą tave pasitinka labai mieli ir draugiški žmonės.

Tokią dieną norisi bendrauti, nepaisant to, jog paprastai mieliau būni užsidaręs nuo svetimų žmonių. Pastebi ir esi pasirengęs padėti tais atvejais, kokiais paprastai apsimestum nieko nepastebėjęs. Tavęs nejaudina ir sunkumai, dėl kurių dar vakar kovojai žūtbūtiniame mūšyje tarp proto ir jausmų. Tau tiesiog gera nuo gerumo.

Ir neerzina tavęs didžiulėse mašinose pasislėpę maži žmogeliai, kurie mato ir jaučia tik save. O gal ir juos per storo metalo kėbulą pasiekia mane apėmusio gerumo bangos?

Neapima beprasmybės jausmas ir gilinantis į pasaulį apėmusios krizės priežastis ir padarinis. Taip gera galvoti, kad viskas, kas vyksta, bus tik į gera. Bent jau man ir mano pasaulėvaizdžiui.

Ši diena dar nesibaigė, todėl baigiu rašyti ir mėgautis tuo jausmu. Juk rytdiena gali mano širdžiai pagailėti gerumo...

P.S. Ir užvakarykštė sriuba buvo labai skani.

Mergaitė Raudonais Bateliais

Geriau stabilu, nors ir menkai, ar nestabilu, bet oriai

Kas svarbiau: ar bet kokia kaina (mažos algos, apgailėtinos darbo sąlygos, didžiulis krūvis) išlaikyti darbo vietas, ar kovoti už orų darbą, nepaisant to, kiek tai gali kainuoti? Kalbu apie „Lelijos“ atvejį. Tiek pagrindinėje siuvykloje Vilniuje, tiek jos filiale Šeduvoje nuo seno veikiančios profesinės sąjungos neturi priekaištų „Lelijos“ savininkei ir generalinei direktorei Genei Zaveckienei, pasitaikius progai net dėkoja jai už tai, jog išsaugojo darbo vietas.

Tuo tarpu neseniai įkurta organizacija Rokiškio filiale pradėjo kovą už siuvėjas, kurios dirbdamos visu krūviu neuždirba net minimalios algos. Mus pasiekia informacija apie didžiulį spaudimą toms moterims, kurios išdrįso suabejoti, ar bendrovės vadovybė elgiasi teisingai.

Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO) paviešino informaciją, kurioje teigiama, jog spausti rokiškietes pasitraukti iš „neteisingos“ profsąjungos ėmėsi ir „Lelijos“ senosios profesinės organizacijos vadovė.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė yra minėjusi, jog valstybei išeitų tik į gera, jei tokie verslininkai, kurie nesugeba mokėdami už darbą tiek, kiek priklauso, „daryti“ verslo, bankrutuotų. Juk valstybė turi prisidėti prie jų „verslo“ išlaikymo, nes pakankamai neuždirbantiems žmonėms reikia mokėti įvairias pašalpas.

Taigi kuri profsąjunga yra teisi? Ta, kuri nori išlaikyti įmonei status quo ir toliau dirbti, kad ir menkai uždirbant, ar ta, kuri siekia supurtyti iš pamatų visą sistemą, nors ir rizikuodama žmonėmis?

Vyriausybė, tiesiog isteriškai reaguodama į pasiūlymus ženkliau didinti minimalią algą, palaiko pirmąjį variantą, o kas geriau mums?

Geriau, žinoma, apskritai į tą klausimą neatsakinėti, nes mūsų solidarumas kol kas pasireiškia tik nacionaliniu klausimu, priklausomai nuo to, kas, rusai ar lenkai, tuo metu yra mūsų „priešai“ ir ar tuo metu mūsų krepšininkai žaidžia kokiame nors čempionate. O kada gi pagaliau pradėsime „sirgti“ už save pačius?

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen