Mylėkim tėvynę, žmonių mylėti nebūtina

Dabar iš visų tribūnų raginama būti patriotais, suprask, mylėti ir ginti tėvynę, prisidėti prie tautos išsaugojimo, jokiu būdu neemigruoti iš šalies. Deja, niekas neragina mylėti ir ginti žmonių, prisidėti prie jų gelbėjimo ir nebėgti nuo buvimo žmogumi.
Kas yra tėvynė ir ką konkrečiai reikia mylėti? Valstybę, valdžią, istoriją, kalbą, žemę, idėją? Betgi tėvynę mylime ir taip, kaip kad mylime (arba nemylime) savo tėvus, brolius, seseris, vaikus. Juk nėra rengiamos konferencijos, kaip labiau mylėti motiną arba tėvą, kodėl tada nuolat kalbama apie patriotizmą, kaip dalyką, kurio labai trūksta ir kurio esant pakankamai neva praktiškai išsispręstų visos valstybės problemos. Maža to, patriotiškumo kaspinais mėgstama „apsivynioti“ kalbant apie pilietiškumą, nors patriotizmas praktiškai skatinamas tam, kad gyventojai būtų lojalūs valdžiai.
Tačiau daug labiau negu meilės tėvynei mums trūksta meilės ir pagarbos žmonėms. Nekalbu apie valdžios pagarbą gyventojams, omenyje turiu mūsų elgesį vienų su kitais. Jeigu dar atsižvelgiame į mums pažįstamų žmonių interesus, tai visi kiti, ypač priklausantys ne mūsų socialiniam sluoksniui, tautybei ar rasei, yra tie, kurių geriau nematyti, negirdėti ir apie juos iš viso negalvoti. Jeigu jau būtina, tai bendraujama per sutartis, per advokatus arba bent jau per neįžiūrimas kaukes. Tiesa, jais patriotinį nepasitenkinimą dar galima išreikšti viešai kokiame nors mitinge.
Kas atsitiko, kad žmogus nebemyli žmogaus? Ar dėl to, kad mūsų žemėje per daug, ar dėlto, kad norėdami patenkinti vis augančius poreikius mes turime gyventi pagal džiunglių įstatymus? Bet kokiu atveju, sistemai tai labai paranku – nemylėkite vienas kito, nebūkite vienas už kitą atsakingi, tada valdžia tiesiog išmokys jus būti rožiniais (trispalviais?) akiniais dėvinčiais žmogėnais, kurie ateis į rinkimus ir nubalsuos už vieną iš kelių niekuo nesiskiriančių partijų, o Lietuva toliau klestės.
Ir nesvarbu, kad žmogus nenorės būti žmogumi kitam žmogui, bet užtai visi būsim patriotais.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen